Šaltasis karas buvo toks laikotarpis, kai pasaulio valstybės sulaikiusios kvapą laukdavo, kuo baigsis dešimtmečius trunkančios varžybos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Kai ginklavimosi varžybos pasiekė atominio ginklo stadiją, kai kurios valstybės (savo arba ne savo noru) pasirinko vieną arba kitą pusę, ėmė vykdyti savo branduolinio ginklo programas arba tiesiog tylėjo nuleidusios galvas ir tikėjosi, kad visiško sunaikinimo diena išaus dar ne rytoj.
Dauguma žino apie įvairius projektus, kuriuos vykdė slaptosios tarnybos ir kariuomenė abiejose barikadų pusėse, tačiau kai kurių programų koncepcijos ir mastas atrodo neįtikėtini. Listverse.com pristato projektų, kurių vieni kelia šypseną, o kiti gąsdina, sąrašą.
5. Biologinių ginklų bandymai JAV miestuose
JAV miestai ne kartą buvo naudojami biologinių ir cheminių ginklų eksperimentams – dauguma testų buvo atliekami su silpnais, nežalingais chemikalais. Tai darant buvo siekiama išsiaiškinti medžiagų sklidimo savybes, kad būtų aišku, kaip jas naudoti. Žinoma, tokius ginklus naudoti kare buvo uždrausta Ženevos protokolu 1929 metais.
Vienas iš du kartus atliktų testų buvo vykdomas panaudojant cinko kadmio sulfidą (flluorescenciniai milteliai). Sent Luiso mieste 1950-ųjų ir 1960-ųjų viduryje vykdytas eksperimentas išsiskiria neatsakingumu. Automatiniai dulkių pūtikliai, turintys paskleisti chemikalus mažiausiai prižiūrimose Sent Luiso miesto vietovėse, buvo įtaisyti ant mažas pajamas generuojančių pastatų, mokyklų ir sunkvežimių galuose. Armija miestui paaiškino, kad tai buvo dūmų uždangų, kurios turėtų saugoti miestą nuo kokių nors Sovietų Sąjungos užpuolimų, testas. Iš tikrųjų Sent Luisas buvo pasirinktas dėl jo išdėstymo panašumo į keletą Rusijos miestų, kuriuos JAV galėjo norėti pulti panaudodamos nelegalius biologinius ginklus.
Neseniai šiose Sent Luiso dalyse atliktas tyrimas perša išvadą, kad paskleistoje medžiagoje buvo ir radioaktyvių dalelių – šioje teritorijoje yra ryškiai padidėjęs sergamumas vėžiu.
Žinoma ir apie kitą CŽV 1955 metais Tampoje (Florida) atliktą eksperimentą. Kokliušinio kosulio virusas, gautas iš armijos biologinio karo centro, buvo paskleistas virš teritorijos siekiant išsiaiškinti, kaip jis sklis. Bandymo kaina: ligos atvejų valstijoje patrigubėjo ir mažiausiai 12 asmenų mirė.
4. Projektas SUNSHINE
Laikantis tradicijos gėdingiems ir neetiškiems projektams suteikti nepavojingų objektų vardus, dar vienas atominės energijos komisijos projektas, kuriuo siekta nustatyti radiacijos poveikį žmogaus genų rinkiniui ilguoju laikotarpiu, pavadintas projektu SUNSHINE. Apibrėžiant tiksliau, jau buvo paaiškėję, kad virš žemės paviršiaus vykdomi atominiai bandymai daro žalą žmonių genetiniam rinkiniui visame pasaulyje, tad komisija norėjo žinoti, kiek daug būtų per daug. Lengviausias būdas tai nustatyti buvo tiriant žmonių, kuriems teko patirti atominę radiaciją, kaulus ir dantis.
Kaip juos gauti? Žinoma, plėšiant kapus. Geriausia rinktis kūdikių kapus, nes mokslininkai labai domėjosi radiacijos poveikiu iki galo nesusiformavusiems kaulams. Komisaras Willardas Libby 1953 metais teigė: „Žmonių mėginiai yra patys svarbiausi. Jei kas nors žino, kaip jų gauti, tikrai pasitarnautų savo šaliai.“
Atvirai kalbama apie žmonių palaikų vogimą ir nė neužsimenama apie giminių sutikimą ar leidimo prašymą. Dešimtmečiu vėliau tie patys duomenys buvo surinkti kur kas etiškesniu būdu – surinkus ir ištyrus šimtus iškritusių vaikų dantukų.
3. Šveicarų slėptuvių tinklas
Daugelis valstybių Šaltojo karo metu tylėjo nuleidusios galvas, o Šveicarija turėjo kitų planų. Neutralumu garsėjanti šalis rado praktišką būdą branduolinio karo grėsmei mažinti. Nuotraukoje matyti 1950-ųjų slėptuvė. Tikriausiai manote, kad daugiausia pasaulyje tokių slėptuvių turi JAV, tačiau klystate – šis rekordas priklauso Šveicarijai. Šalis turi pakankamai slaptaviečių, kad į jas sutilptų visa šalies populiacija.
Šveicarijos įstatymai ir dabar kiekvieną nuosavybės turėtoją įpareigoja pasirūpinti „apsaugota slėptuve, į kurią būtų galima greitai patekti iš gyvenamosios vietos“. Butuose gyvenantys šios šalies žmonės privalo susikonstruoti slėptuves tam tikrose teritorijose. Kai kurios kitos Europos šalys, pavyzdžiui, Suomija ir Norvegija, turėjo panašius įstatymus, tačiau vėliau jie buvo panaikinti.
Taigi galima teigti, kad Šveicarijos pastangos išlaikyti neutralitetą bet kokiuose tarptautiniuose konfliktuose yra paremti ne atsipalaidavimu arba nesidomėjimu, bet labai stipriu noru išgyventi. Tarnavimas armijoje yra privaloma kiekvieno šveicaro pareiga, nes atrodo, kad visus apginkluoti ir ir mokyti kovoti yra labai efektyvus būdas išlaikyti neutralitetą.
2. Strateginė gynybos iniciatyva
1983 metais, kai JAV ir Sovietų Sąjungos lenktyniavimas buvo ypač ryškus ir kėlė grėsmę, amerikietiškoje kultūroje tvyrojo nerimas. Iš tikrųjų atrodė, kad kiekvieną sekundę danguje gali pasirodyti atominiai grybo formos debesys ir įspėti apie sunaikinimą. Norėdamas pagerinti nuotaikas JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pasiūlė sprendimą, kuris atrodė kaip fantastinio filmo scenarijaus dalis.
Suplanuota Strateginė gynybos iniciatyva, pagal kurią turėjo būti sukurti kosmose laikomi ginklai, galintys sunaikinti sovietų tarpkontinentines balistines raketas. Šiam projektui tarp 1983 ir 1993 metų buvo skirti milijardai dolerių, o strateginė gynybos iniciatyva buvo gynybos departamento padalinys.
Vienintelė iniciatyvos problema yra tai, kad suplanuota sistema neveikė. Tiksliau – niekada nebuvo įrodymų, kad ją net įmanoma sukurti. Nepaisant prezidento entuziazmo šiuo klausimu, kritika skambėjo labai garsiai – projektas buvo iš fantastikos, o ne iš mokslo pasaulio.
1987 metais atliktas tyrimas patvirtino, kad reikia dar bent 10 metų tyrimų, kad būtų išsiaiškinta, ar tokia iniciatyva iš viso gali būti įgyvendinta, jau nekalbant apie jos veikimą.
1 . Radiacijos eksperimentai
Nuo vadinamojo atominio amžiaus pradžios 1940-aisias iki 1970-ųjų atominės energijos komisija kartu su kitomis valstybinėmis institucijomis atliko dešimtis įvairiausių testų daugelyje vietų su nieko neįtariančiais asmenimis. Testais siekta išsiaiškinti radiacijos poveikį žmogaus kūnui. Šių eksperimentų detalės ilgai buvo slepiamos, kol 1993 metais „Albuquerque Tribune“ reporterė Wileen Welsome pradėjo spausdinti publikacijų seriją, pavadintą „Plutonio eksperimentas“, už kurią gavo Pulitzer prizą.
Savo straipniuose ji kruopščiai išdėstė Kirtlando oro pajėgų dokumentuose beveik prieš dešimtmetį surinktą informaciją apie eksperimentus: šimtai besilaukiančių moterų buvo girdomos radioaktyviais „vitaminizuotais gėrimais“, kad būtų išsiaiškinta, kaip greitai radioaktyvūs izotopai prasiskverbia pro placentą; pacientams Čikagos Billings ligoninėje būdavo leidžiamos plutonio injekcijos; neįgalūs vaikai būdavo maitinami radioaktyvia avižų koše pasakojant, kad jie priklauso mokslininkų klubui...
Prezidentas B. Clintonas sukūrė komitetą, kuris turėjo ištirti, kokio masto buvo šie valstybės atliekami eksperimentai. Komiteto parengtas 1000 puslapių pranešimas atskleidė kur kas daugiau siaubingų istorijų.
Dešimtys pacientų – paprastai juodaodžių, senyvo amžiaus arba neigalių žmonių – buvo maitinami radioaktyviu maistu arba radioaktyvių medžiagų jiems tiesiog būdavo suleidžiama. Lėktuvams įsakoma skristi per radioaktyvius debesis, atsiradusius po bombų eksperimentų, kad būtų galima išsiaiškinti, kaip tai paveikia pilotus ir jų komandas. Asmenims būdavo liepiama susipurvinti rankas radioaktyviu dirvožemiu ir tirta, kokios medžiagos gali pašalinti teršalus ir t. t.
Masačusetso kongresmeno Edao Markey komanda 1986 metais parengė pranešimą „Amerikos atominės jūrų kiaulytės“, kurio nebuvo leista pristatyti parengimo metu, tačiau B. Clintono komitetas pranešė apie jį. Ypatingas dėmesys buvo skirtas rekomendacijoms: „Energijos departamentas turėtų būti paskatintas naudotis visomis įmanomomis priemonėmis, kad būtų nustatyti asmenys, kurie pateko į eksperimentus, ir kad jiems būtų atlyginta už patirtą žalą“.
Tačiau tai niekada nebuvo įvykdyta.
