„Nuolat sveriu, kiek yra egoizmo, kiek altruizmo, pasirinkus tokį gyvenimo būdą, nes tai labai susiję dalykai. Gyvenu šia diena, bet esu atvira visokioms idėjoms ir pasiūlymams“, - sakė klaipėdietė savanorė Bolivijoje Milisenta Misevičiūtė.
Jūsų draugė sakė, jog netrukus išvykstate padirbėti kelionių gide, kad užsidirbusi pinigų galėtumėte tęsti savanorystę. Kodėl?
Išskrendu į Egiptą pusei metų, kol patvirtins naują savanorystės projektą. Teks taikytis prie įvairių turistų įgeidžių, bet reikia pažinti visas gyvenimo puses, ne tik varguomenės.
Na, kad jau pradėjau veiklą Bolivijos vaikų dienos centre, norisi toliau tęsti, nes jiems labai trūksta organizuotumo, o aš esu aktyvi ir man paprasčiau padėti kai kuriuos darbus padaryti kitiems.
O kaip visa prasidėjo?
2008 metais Taize jaunimo susitikime Ženevoje susipažinau su žmogumi, kuris pakvietė į Kočabambos miestą, pasiūlė stogą ir maitinimą. Aš kaip tik ieškojau ekologinio projekto Pietų Amerikoje, bet už tokį pats turi sumokėti, o aš neturėjau tokios galimybės.
Koks pirmas įspūdis?
Pietų Amerikoje kiekvienas miestas turi savo kalną, o ant jo - Laiminantį Kristų. Nuo aukščiausio Kočabambos kalno matyti visos apylinkės. Suglumau: o kur daugiaaukščiai šiame milijoniniame mieste? Tame Andų slėnyje supratau, kad patekau į kitą pasaulio kraštą.
Įspūdžių buvo per daug, kad tą akimirką išskirčiau žmones, agresyvius šunis, akmenimis grįstas gatves, dulkes ir karštį.
Atvažiavau sausio mėnesį, o jie nuo gruodžio turi vasaros atostogas - nauji mokslo metai ten prasideda vasarį. Iki tol pažindinausi su mokytojais, kūrėme veiklos planus.
Kaip sekėsi į dienos centrą sugaudyti vaikus?
O jie patys ateina, nes nieko nereikia mokėti, duodame valgyti, padedame išspręsti matematikos užduotis ir dar pažaisti gali. Dirbau priemiestyje, o ten daugelis žmonių atvykę iš kaimo vietovių ieškoti geresnio gyvenimo.
Moterys prekiauja turguje arba namų parduotuvėlėje, vyrai dirba staliaus ir santechnikos darbus, skursta. O vaikų turi po penkis šešis. Jie nustebo, kai pasakiau, kad esu vienturtė. Jiems tai gyvenimo trauma, tragedija.
Negalėjome priimti visų norinčiųjų, buvo dvi klasės po keturiasdešimt vaikų, dvi mokytojos ir aš. O tie pabiručiai laksto visur, neklauso: teko pakelti balsą, nes įpratę, kad ant jų rėktų. Mano buvo kiti auklėjimo įpročiai...
Gal tai priklauso nuo temperamento? Meksikiečių serialuose matome garsiai šnekančius, gestikuliuojančius žmones...
Nuo meksikiečių jie labai skiriasi, yra kuklesni, uždaresni, nepatiklūs, kalba tyliai, nuomonės nepasako.
Aišku, vaikai tarpusavyje pasipeša, šėlsta, bet į svetimą žmogų žiūri didelėmis akimis. Buvo sunku vaikus atskirti, nes jie labai panašūs, ką jau kalbėti apie vardus. O jiems reikia meilės, dėmesio, patarimų, pokalbių, - to paties, ko ir mūsiškiams. Padėdavome daryti matematikos, ispanų kalbos ar gamtos mokslų namų darbus, vėliau pusryčiaudavome; kartais gaminti padėdavo jų mamos.
Jie kasdien valgo baltą duoną, ryžius su pienu arba kakava, geria tamsių kukurūzų gėrimą ir kemša maistingas kruopas iš inkų laikų. Vaikams sakoma: „Valgysi kruopas, - būsi stiprus, kaip inkas“. Jie yra inkų palikuonys.
Čia tie, kurie aukojo belaisvius Saulės dievams - išplėšdami širdis?
Na, tai Melo Gibsono filmai apie majus, actekus...
Taip, legendų apie kanibalizmą yra daug kaip ir genčių, bet apie inkus ir aukojimus tokių istorijų negirdėjau.
Inką pavadinti „indėnu“ yra įžeidimas, turi sakyti „vietos gyventojas“. Boliviečiai yra katalikai, ten gajus Mergelės Marijos kultas, bet tai persipynę su senųjų tikėjimų tradicijomis. Meldžiasi, aukoja Marijai, - ir čia pat išgėrę pirmą gurkšnį išlieja ant žemės - auka žemei motinai.
Kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį visuose namuose rasi indą deginamajai aukai: tai tabletės, lamos plaukų kuokštelis, paukščio plunksna, kokos lapai. Ir kiekvienas daiktas turi savo simbolinę prasmę: tas sveikatą, o tas turtus neša. Jie dėkoja dievams už tai, ką turi ir ateityje nori turėti.
Kur išmokote ispanų kalbą?
Pagal studentų mainų programą buvau išvažiavusi į Ispaniją, norėjau tą kalbą tobulinti, todėl rinkausi Pietų Amerikos šalį. Moku anglų, rusų, vokiečių, Vytauto Didžiojo gimnazijoje pramokau prancūzų, lotynų, o kai mokiausi Suomijoje, tai ir suomių kalbos.
Yra Kočabamboje viena gatvė su europietiškomis kavinėmis, bet aš ten nevaikščiojau ir neieškojau europiečių. Susiradau vietinių draugų, nors jie nėra greit prisileidžiantys žmonės. Ir pats turi atsijoti tuos, kurie tikisi iš tavęs naudos. Esi baltas, - vadinasi, turtingas.
Buvau susiradusi folklorinės muzikos teatrą, kur rodydavo ir klasikinį baletą, europiečių spektaklius. Kino teatras kainuoja labai brangiai. Užtat keliauti nėra brangu.
Daug keliavote?
Bolivija įspūdinga. Esu baigusi turizmo mokyklą, todėl galvoju, kaip čia privilioti turistų, nes agentūros siūlo Peru. Manoma, kad Bolivijoje žemesnis pragyvenimo lygis, kad nėra patogumų. Iš tikrųjų yra visko, tik reikia rasti.
Druskos dykuma - nepakartojamas vaizdas, toks jausmas, kad esi jūroje, aplinkui vien tik balta druska. Andų kalnai - 3-4 tūkstančiai metrų virš jūros lygio. Buvau ir aukščiau: sunku patikėti, kad čia ta pati žemė. Tropikuose labai karšta, uodai, upės, drėgmė, bet veikti ir pamatyti tikrai yra ką...
Visi klausia, ar ten pavojinga. Taip, bet žinai, į kokį rajoną verčiau neiti arba įsikabini į ranką vaikinui. Nors tenykštės tekstilės spalvos fantastiškos, nesuprantu, kodėl žmonės kaip ir Lietuvoje vaikšto juodomis striukėmis. Moterys ant nugaros nešiojasi kuprinę, kurioje telpa vaikas, daiktai ir užklotas.
Šią savaitę atidarote savo fotografijų parodą Ievos Simonaitytės bibliotekoje.
Fotografuoju nuo trylikos metų. Nesu iš tų, kurie užsimerkę pyškina viską iš eilės. Mano tikslas yra ne tiek parodyti egzotišką šalį, kiek propaguoti savanorio darbą.
Žmonės stebisi: gal bijo, o gal nemato materialios naudos. Norėjau, kad jie po dvidešimties metų darbo, kuris nebeteikia įkvėpimo, padarytų bent metų pertraukėlę.
Jūsų altruizmas - įgimtas, paveldėtas, įgytas bruožas?
Pagalvoju: ar tai ne egoizmas? Valstybei pinigų nekaupiu, pensijos irgi, namo nestatau, darbo vietų nesukuriu. Bet pinigai man nesvarbūs. Tiesa, kai matydavau, kad boliviečių vaikų mamos nori mane išnaudoti, siutas imdavo.
Sakydavau: aš čia atvažiavau ir dirbu dėl jūsų vaikų, o jūs dar naudos norite. Vieni už tai gerbė, kitus tai atstūmė. Nepatiko, kad viena mama iš keturių mokytojų mane vieną pakvietė į vaiko krikštynas tikėdamasi didesnės dovanos. Ten yra paprotys prie vaiko prisegti pinigėlį. Nesišvaisčiau.
Aišku, jie vaišingi ir valgyti turi ko. Sriubos tirštos, į jas deda kruopų ir skaldytų kviečių, mėsos gabalą. Antras patiekalas - vėl kalnas mėsos su bulvėmis, ryžiais, pomidorais. Per pusę metų labai suapvalėjau. Jie sako, kad kočabambietis gyvena tam, kad pavalgytų, o ne valgo tam, kad gyventų. Geria čičą, fermentuotą kukurūzų gėrimą, silpnesnį už mūsų alų, tačiau pasigeria, ir dar kaip.
Labai populiarios čičerijos, eina moterys ir vyrai, o vaikai visko prisižiūri. Na, ten tik neįperkami stiprūs narkotikai, nebent žmonės žolės parūko. Yra daugybė organizacijų, kurios stengiasi padėti. Mes irgi švietėme žmones sveikatos, higienos paskaitomis.
Buvo dalykų, kurie jus šokiravo?
Viename kalnakasybos miestelyje, kuris yra 4 000 metrų virš jūros lygio, rasi visas socialines problemas, kokias galima įsivaizduoti. Visi vyrai sulindę į kalnus, moterys plauna mineralus šalia tekančioj upėj. Vyras nuo 35 m. jau sugadinęs plaučius, jį pakeičia paauglys sūnus.
Vidutinė alga Bolivijoje yra tūkstantis bolivianų. Vos tempia nuo iki algos. Kalnakasių - 10-15 tūkstančių. Protingesni užsidirbę pasistato namą Kočabamboje, jaunimas išvažiuoja dirbti į Ispaniją ar Argentiną, o kiti puotauja.
Prisiklausiau visko daktaro kabinete, pas kleboną, moterų centre: reumatai, sąnarių ir plaučių ligos, didelis vaikų mirštamumas nuo užkrečiamųjų ligų, narkomanija, prostitucija... Pagalvojau, kad kaip tik ten reikėtų sutelkti visas tarptautines socialines institucijas, bet taip aukštai virš jūros lygio ne visi ištvertų darbą. Jeigu tempas didelis ir tu šiaip esi greitas žmogus, gali sutrikti ausų vestibuliarinis aparatas ar širdies veikla.
Kaip jus pakeitė ta patirtis?
Išmoksti gyventi paprasčiau. Kai kurie draugai sako, kad subrendau. Bolivijoje labai išsausėjo oda, radosi raukšlių. Saulė deginanti, o dar dulkės. Bet visa kita - nuostabu, Bolivijos grožis ir gamtos bei kultūros paveldas viską atperka. Dar yra kaimų, į kuriuos gali pakilti tik raitas ant asiliuko, bet elektra visur yra.
Esate savanorė nuo šešiolikos metų, priklausote Europos skautų asociacijai, rengiate stovyklas, redaguojate elektroninį skautų laikraštį...
Skautas ar savanoris yra diagnozė, užrašyta ant kaktos. Tai nėra tik stovyklavimas - labai svarbi tarnystė, įvairūs renginiai. Esame organizuoti, viską darome iki galo, tokia dvasia auklėjame ir jaunuosius.
Kai sugrįžau, viena mergaitė, kurios vadė buvau, iš džiaugsmo apsiverkė; tada supratau, kad gal ją kai ko išmokiau. Ir Bolivijoje buvau metus, bet jeigu paliečiau vieno ar kelių žmonių širdis, - jau gerai. Gal padėjau ko nors išmokti - tai geriausias atlygis. Ten buvo visko, ir pykomės, bet ką davei žmogui, jis nepamiršta.
Ar yra tiesos teiginyje, esą bijantys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, įsipareigoti vienam žmogui, aukojasi kitiems, gyvena kitų gyvenimus?
O kodėl turėčiau bėgti nuo savo asmeninio gyvenimo? Pilna draugų, kada nors sukursiu šeimą, kai norėsiu ištekėti čia ir dabar. Ir man nebus svarbu, kurioje šalyje gyventi, galiu ir džiunglėse.
Dirbote savanore Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centre. Dauguma pripažįsta, kad atėjo ten norėdami išspręsti pirmiausia asmenines problemas.
Ten išmokau, kaip prieiti prie žmogaus, kaip atsiverti. Tai padėjo augti kaip asmenybei. Žinoma, kad ta patirtis lengvina mano gyvenimą, išmokau jo nekomplikuoti.
Man pasiūlė būti natūraliu pagalbininku, vedžiau mokymus, nes pagalba telefonu - geras dalykas, bet aš nesiryžčiau, nes man per sunku bendrauti su žmogumi, kai jo nematau.
Viena keliavote į Santjago de Kompostela piligrimo kelią.
Mano tikslas kada nors nueiti visą piligrimo kelią iš Prancūzijos į Santjagą. Tą kartą per savaitę nuėjau šimtą kilometrų, rinkausi eiti viena per Velykas, bet kelyje sutikau žmonių. Per žygį supratau, kad moku ispanų kalbą, nes kalbėjausi sudėtingomis temomis apie šalies istoriją, konkistą. Esu tikintis žmogus, tai buvo širdies piligrimystė. Atsirinkau, kas man svarbu gyvenime. Baigiau Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (turiu viešojo administravimo magistro laipsnį), gal reikėtų galvoti apie darbą ES Briuselio institucijose, bet suteikiau sau galimybę pagyventi.
Dažniausiai viskas. Aišku, turiu problemų, nesu laimingiausias žmogus pasaulyje. O gal ir esu? Žiūrėjimas į priekį suteikia optimizmo.
Esate vienturtė. Skriaudžiate savo mamą - ji jus retai mato.
Aš suprantu ją. Mama irgi vienturtė, jai sunku, bet vaikai negali gyventi tėvų gyvenimo ir taip, kaip jie nori.
Nemanau, kad mama bus laimingesnė, jei gyvensiu niurgzlės ir nuobodos gyvenimą. Ji juokiasi: „Na, kaip aš tave išauklėjau: tu ir protinga, ir veržli, betgi aš tavęs neruošiau gelbėti pasaulio...“
Ivona ŽIEMYTĖ
