Kauniečiui kailialupiui, į melioracijos griovį Kauno pakraštyje sumetusiam 19 gyvūnų gaišenas, gresia administracinė atsakomybė už gamtos teršimą ir netinkamą utilizavimą.
Praėjusios savaitės pradžioje Aleksote, šalia Technikumo gatvės esančiame melioracijos griovyje, vietos gyventojui atsitiktinai radus nuluptų gyvūnų maitas, kilo ne tik gyvūnų mylėtojų, bet ir visos visuomenės pasipiktinimas. Mat iš pradžių įtarta, jog tai vargšų šunelių likučiai.
Į įvykio vietą atvykę „Nuaro“ gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos bei Gyvūnų globos asociacijos specialistai aptiko išdarkytus 19 gyvūnų lavonėlius. Tuoj pat pasklido gandai apie piktavalius kailių perdirbėjus, kurie esą gaudantys palaidus šunis, nudiriantys jiems kailius, o po to išmetantys, kur pakliuvo.
Buvo paskelbta, kad panašus „laimikis“ – 8 gyvūnai nudirtais kailiais – šiek tiek anksčiau buvo aptiktas ir netoli Garliavos.
Surinktos gyvūnų liekanos buvo atiduotos ekspertams, kad pirmiausiai būtų nustatyta, kokie tai gyvūnai ir nuo ko juos ištiko mirtis.
Po poros dienų Kauno policijos Centro komisariato pareigūnai surado ir patį 43 metų kailialupį. Šis paaiškino, jog rasti gyvūnai – tikrai ne šunys, o lapės bei ūsuriniai šunys, kuriuos jam atvežę medžiotojai.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, ištyrusi radinius, nustatė, jog tai 12 ūsurinių šunų, 7 lapių ir bebro maitos. Visi gyvūnai buvo nušauti įvairaus kalibro kulkomis.
„Mes nuo pirmos dienos buvome beveik tikri, kad tai ne naminiai gyvūnai, – sakė Kauno miesto prokuratūros prokuroras Donatas Jačiauskas. – Tačiau norėjome, kad tai patvirtintų arba paneigtų specialistai, ekspertai. Taigi dabar jau tikrai aišku, kad tai sumedžiotų laukinių žvėrelių maitos. Tad ikiteisminis tyrimas dėl žiauriaus elgesio su gyvūnais bus nutrauktas. Kailių išdirbimo specialistas gali būti nubaustas už netinkamą gyvūnų utilizavimą bei aplinkos teršimą.“
Išpūstas burbulas
Dar sovietmečiu Aleksoto kailių turgus buvo žinomas visoje Sovietų Sąjungoje. Dabar mastai nebe tie, bet kailių išdirbimas ir kailinių žvėrelių auginimas tebemaitina ne vieną garliaviškių šeimą. Todėl tie išmesti gyvūnų lavonai čia nebuvo jokia naujiena.
„Jokių nuotraukų ir jokių pavardžių! Nori, kad ir man kaip tam bebrui kailį nudirtų?..“ – tokiais žodžiais korespondentę pasitiko kailių išdirbimu besiverčiantis garliaviškis.
Patikinus, kad bus išlaikytas anonimiškumas, Julius (vardas pakeistas) ėmė pasakoti „žvėriško amato“ subtilybes.
„Imam beveik visus žvėrelius, kuriuos atneša žmonės ar suveža medžiotojai, ir lupam kailius, išdirbam juos. Dažniausiai atveža medžiotojai prišaudę lapių, ūsurinių šunų, kiškių. Pasitaiko – kas nors atvelka ir kokį naminį gyvūnėlį, jei kailis gražus. Ne visi vienodai jausmingi: vieni, kol gyvas žvėrelis, myli, o kai nugaišta, būna, paprašo iš jo pirštines pasiūti. Ir katėms, ir šunims, pasitaiko, tenka dirti kailius, jei tas kailis gražus. Manot, kad mes patys juos gaudom? Yra „bomžiukai“, kurie ko tik nori atneša. Iš daugelio tų šuniukų ar kačiukų kailių galiu padaryti tokį, jog neatpažinsi, kad tai naminio gyvuliuko. Net ir už šinšilą galiu iškišti.“
Mano pašnekovas stebisi, kodėl šį kartą, jo žodžiais tariant, išpūstas toks burbulas. „Visais laikais gaudydavo palaidus šunis, „niekieno“ kates, ir nieko, – tvirtina Julius. – Dargi „sanitarais“ vadindavo, nes tie valkataujantys šunys ir katės visokias ligas platindavo. Turėdavom „savus“ veterinarus, kurie patikrindavo – gi ir patiems baisu būdavo, kad neapsikrėstum... O čia net ne naminiai šunys, o sumedžioti laukiniai. Ko čia triukšmauti, kad gyvūnus skriaudžiam? Su šitomis gaišenomis, dėl kurių ir kilo triukšmas, matyt, tingėta terliotis ir užkasti, užtat ir išmetė į groivį. Manė, sniegas užsnigs, nebesimatys, o iki pavasario – supus. O va kaip išėjo...“
Iš kailių siuvami net kailiniai
Naminių gyvūnėlių – ypač triušių, šunų ir net kačių – kailiai tinka viskam – ir pašiltinimams, ir pagražinimams, ir net kailiniams siūti. Kailius galima taip išdirbti, nudažyti, kad nė neįtarsite, jog čia numylėto naminio keturkojo kailis.
Kalbintas kailialupys prisipažino, jog iš šunų kailiukų padarytus šiltus vidpadžius mielai ima batsiuviai. Labai paklausūs ir įdėklai į batus iš bebro kailio – jie ir šilti, ir nepraleidžia drėgmės. Kartais pasitaiko užsakymų batams iš šuns kailio. Tačiau pašnekovas patikino, jog tokie batai iš paprastų kiemo šunų kailio nesiuvami. „Tam tinka tik belgų aviganis ar laika, – paaiškino Julius. – O apskritai iš geresnio šuns kailio galima kepurę gana gražią pasiūti. Viskas priklauso nuo meistrų – nuo to, kuris kailį išdirba, ir nuo to, kuris tą kailį susiuva.“
Siuvėjai ir dizaineriai kačių, triušių ar kitų gyvūnėlių kailiukus naudoja įvairių rūbų apdailai, papuošimams, kitas dar ir apykaklę sudursto. Kartais nė neįtaria, kokio gyvūno kailį varto savo rankose.
TIK FAKTAI:
Tiek Vilniuje, tiek Kaune gyvūnų globos draugijos turi specialius šaldytuvus gyvūnų lavonams laikyti.
Gyvūninės kilmės atliekas utilizuoja Rietave įsikūrusi įmonė „Rietavo veterinarinė sanitarija“.
Šunims ir katėms kailiai lupami Kinijoje, Filipinuose, Korėjoje ir kitose Rytų Azijos šalyse.
Kinijoje populiariausi vokiečių aviganiai, nes jų kailiai primena laukinių gyvūnų kailius. Šioje šalyje kasmet pavagiama arba užauginama apie 500 000 kačių, kurios naudojamos tik kailiams.
2003 metais atlikus slaptą tyrimą paaiškėjo, jog Belgijoje ir Anglijoje veikia nelegalios kačių bei šunų fermos, kurių produkcija naudojama drabužių, žaislų, antklodžių gamybai. Kilus skandalui, Belgija uždraudė tokių kailiukų prekybą.
Šunų ir kačių kailių importą yra uždraudusi ne viena valstybė: JAV, Australija, Šveicarija, Italija, Danija, Prancūzija, Graikija.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
