Vilniaus priemiestyje, kur gana miškelių ir šabakštynų, gyvena berniukas, vardu Boleslovas, šaukiamas Boleku, juolab yra nedidukas ir drovus.Tačiau jis smarkiai nustebino mane dviem dalykais: grybautojo talentu ir didžia svajone – tapti Lietuvos prezidentu.
Pirmokas Bolekas grybauja aistringai ir toli neieško: grybų prisirenka lydėdamas mamą į darbą ar droždamas iš mokyklos namo. Ir prirenka jų tiek, kad „mama barasi, kad nėr kur dėti“, todėl renka tik vertingiausius. Čiabuviai žino, kad šios vietos anaiptol ne grybingos: grybų čia praktiškai nėra. Tiktai ne Bolekui! Susipažinau su juo rudenį, kai pamiške kartu traukėme namo ir aš jam pranešiau (rusiškai, nes lenkiškai nemoku, o Bolekas nesupranta lietuviškai) ką tik apieškojusi gretimą miškelį – tuščia. O Bolekas man: „Tiotia, smotri tutai!“ Ir iš pakrūmės lyg fokusininkas triušį ištraukė gražuolį raudonikį. Kol priėjome Boleko namus, skurdžią seną trobą, plastikinis jo maišelis buvo pilnutėlis. „Kuo, Bolekai nori būti užaugęs?“ – tarp kitko paklausiau talentingo grybautojo, tačiau sulaukiau rimto, nuoširdaus, iš koto verčiančio atsakymo:„Prezidentom Litvi“. „Kodėl gi ne? – ištariau nurijusi nuostabą. – Tik pirma, Bolekai, turėsi išmokti gerai kalbėti lietuviškai.“
Ieškome tik baravykų
Iš tikrųjų – o kodėl ne? Kas trukdo tuteišiukui iš Vilniaus priemiesčio, sulaukus deramos brandos, kandidatuoti į Lietuvos prezidentus. Kalbą jis, tikiuosi, išmoks, o pomėgių skiltyje galės įrašyti: grybavimas.
Boleką prisiminiau ne šiaip sau, o grybus ir lenkiškumą miniu visiškai neketindama pašiepti du iš 7 pretendentų. Ar prezidento rinkimai Lietuvoje neprimena grybavimo? Ir ar pretendentai kartais negrybauja siekdami prezidento posto? O jei dar turėtume galvoje, kad taip vadiname ir tuščią ratų sukimą ką nors darant... Grybauji, vadinasi, nepataikai. Ar jums nėra tokios baimės dėl prezidento rinkimų – nepataikyti?
Juk išėję grybauti iš tikrųjų ieškome baravyko, o visus kitus grybus renkame pakeliui, tarp kitko. Retas grybautojas tiesiu taikymu šauna prie jo: grybus renkame kliaudamiesi protu, nesuvokiamais jutimais – sudėtinga nuspėti, po kuriuo lapu slepiasi prezidentas. Paprasčiau užsirauti ant panašaus į gerą grybą šungrybio ir vietoj tikro baravyko įsimesti kartuolį. O visų grybų pulkauninkas gali būti ir pražiūrėtas, mat nekrinta į akis. Eiliniai grybautojai aklai suka ratus po mišką tikėdamiesi, kad pasiseks.
Ir pretendentai viliasi to paties. Savo vaikystės svajonę (ar bent keli iš pretendentų tokią turėjo?) dabar mėgina įgyvendinti 7 politikai, įveikę rinkimų barjerus. Dabar šis septintukas, stovėdamas prie žemos starto linijos, varžysis jau tarpusavyje, vienodu atstumu iki tikslo, svajonės išsipildymo...
Paskui vaikystės svajonę
Tik štai dėl tos svajonės ir neramu: ar bent vienas iš 7 apie tai vaikystėje svajojo ir bent dabar nuoširdžiai nori tapti prezidentu ? O gal tik siekia asmeninių merkantilių ar partinių tikslų?
Dėl to ir neramu. Psichologai žino, kokie stiprūs yra tie, kurie atkakliai seka paskui vaikystės svajonę. Tas, kurie nuo mažumės troško užaugęs tapti kosmonautu arba gydytoju ir juo tapo, yra laimingas žmogus. O atsitiktinis prezidentas? Šaliai ir jos žmonėms blogiau ir būti negali!
Panašu, kad tiktai du pretendentai iš 7 svajojo panašiai kaip Bolekas. Dalia Grybauskaitė, tiesa, tuomet galėjo svajoti apie LKP CK sekretorės postą, mat karjeros siekė nuosekliai bei atkakliai, nesvarbu, kur ir kas buvo statoma – brandus socializmas SSSR, Europos Sąjunga ar nepriklausoma Lietuvos valstybė. Sovietmečiu marksizmo ar politinės ekonomijos studijos, ir dar Leningrade (pamenu, kokia kankynė buvo šie „mokslai“!), – ne pašaukimas, o tiesiausias kelias prie partijos lovio. Kryptinga D. Grybauskaitės karjera, kuri anuomet buvo įmanoma tik per partiją, leidžia spėti, kad antrąkart į rinkimų tiesiają ją išvarė kai kas rimtesio nei tuščia ambicija ar soti renta. Ji jau žino, su kuo šiame poste valgoma druska, kad čia tos druskos daugiau nei sveika normaliam žmogui. Tačiau jaučiasi esanti savo vietoje, todėl puolama ir keikiama neįsižeidžia, ką sau leisdavo jos pirmtakas Valdas Adamkus.
Antrasis, vedinas svajonės, spėju, yra Valdemas Tomaševskis, juolab kad lietuviškai išmoko pakenčiamai ir kandidatuoja jau antrąkart ... Jokiu būdu negretinu jo su Boleku. V.Tomaševskis galbūt svajojo apie Lenkijos pezidento postą, tačiau suvokdamas kad tai neįmanoma, nusileido iki Lietuvos.
Paieškos kvailių?
Įtarti dėl vaikystės svajų būtų galima ir Artūrą Zuoką, juolab kad jis neslepia savo alkanos vaikystės bei noro pasimušti ir vis dar turi sauso parako. Tačiau jo paties pašmaikštavimas apie Agentą 07 jį ir išdavė: A. Zuokas – ne prezidentas, o lietuviškas Džeimsas Bondas, sausas išlipantis iš visų abonentinių balų, savivaldybės skolų duobių, tanku traiškantis automobilius ir, jeigu reikia, apsimesiantis ir prezidentu... Visai kaip filme!
Kitų pretendentų motyvai, aikvaizdu, nieko bendra su svajonėmis ar pašaukimu neturi. Štai Zigmo Balčyčio šypsena ir atsainiai elegantiška elgsena išduoda, kad jam vienodai. Šis kandidatas nė nemano, kad jam pasiseks, ir iš anksto tuo džiaugiasi. Pikti liežuviai plaka, kad Z. Balčytis jau miega ir sapnuoja, jog į Briuselį važiuoja... Bet tam reikia pasireklamuoti, priminti apie save, partijos užduotį įvykdyti.
Ir likęs penketukas šansų, palyginti su D. Grybauskaite, turi nedaug. Kam čia be reikalo šmėžuoti, vargti, leisti pinigus? Motyvas yra vienas – susikrauti politinį kapitalą. O šis auga netgi politikui nieko neveikiant – užtenka dažnai šmėžuoti spaudoje ir televizijoje. Taip šmėžuoja šungrybiai miške, ir nesuprasi, kam jiems tokios ryškios kepurėlės: tam, kad eidamas prošal nuspirtum, ar kvailių ieško? Linkiu rinkėjms nepaklysti tarp trijų pušų ir atidžiau apžiūrėti septynis grybus po jomis. Taip, skurdus šįkart Lietuvos šilelis, maža užaugino A katergorijos grybų... Bet ką padarysi. Turiu vilčių dėl Boleko, jei tiktai jo svajonė Lietuvoje augant neatvės.
