Gegužės 25 diena – tarptautinė dingusių vaikų diena. Ši diena pasirinkta neatsitiktai. 1979 metais, gegužės 25-ą, JAV sukrėtė žinia, kad keliaudamas į mokyklą be pėdsakų dingo šešiametis Etan Patz vos už poros kvartalų nuo savo namų.
Vilniuje, netoli Žaliųjų ežerų, veikia „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“. Tai nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinė misija yra teikti emocinę paramą bei psichologinę pagalbą dingusių žmonių artimiesiems.
Ši organizacija savo darbą pradėjo 1996 metais. Ją įkūrė kelios moterys, kurių vaikai dingo be žinios. Nors buvo daryta viskas, kad vaikai būtų surasti, tačiau iki šios dienos jie taip ir nėra atsiradę. Belieka gyventi viltimi, kad vieną dieną jie vis dėlto sugrįš.
„Vienos iš mūsų įkūrėjos vaikas tiesiog išėjo į kiemą pažaisti ir niekada negrįžo. Tokios tos istorijos ir yra. Dažniausiai prasideda tuo, kad vaikai išeina į kiemą ir nebegrįžta.
Buvo padaryta viskas: buvo kreiptasi į policiją, bendradarbiauta su užsienio partneriais, bet žinot, yra tas posakis „dingo, kaip į vandenį“, tai taip ir yra“, – naujienų portalui tv3.lt dingusių vaikų dienos išvakarėse pasakojo „Dingusių žmonių šeimų paramos centro“ darbuotoja Rugilė Butkevičiūtė.
Iš namų bėga daugiau nei kartą
2018 metais buvo užregistruoti 3046 dingusių vaikų atvejai, o 2017 buvo užfiksuoti 2691 tokie atvejai. Pasak centro darbuotojos Rugilės, vaikų dingimai – auganti problema ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, tačiau ji pabrėžia, kad į šį skaičių įtraukiami ir ne po kartą iš namų bėgantys vaikai.
„Dingusių vaikų tendencija yra didėjanti ir į šitą skaičių įeina ir vaikai, kurie du, tris, penkiolika kartų yra bėgę iš namų. Lietuvoje mes turime labai didelę problemą būtent su pakartotiniais pabėgimais. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl dingsta vaikai yra pabėgimas iš namų ir globos įstaigų.
2018 metais vaikas rekordininkas buvo virš 40 kartų pabėgęs. Kodėl jie bėga vėl ir vėl? Kai vaikas pabėga ir jis yra surandamas, visi be abejonės džiaugiasi, kad jis atsirado, bet jam yra skiriamos kažkokios bausmės, pavyzdžiui, namų areštas.
Tačiau dažnai mes neišsiaiškinam, kodėl vaikas pabėgo, todėl vaikas kaip bėgo, taip ir bėgs. Tik laiko klausimas, kada tai pasikartos“, – apie skaudžią problemą pasakoja Rugilė.
Moters teigimu, negalima nuvertinti iš namų pabėgusių vaikų ir suprasti, kad tai labai rimti atvejai. Nors vaikai, ypač paaugliai, pabėgę iš globos įstaigų yra labai greitai surandami, tačiau niekada negalima būti tikriems, kad kitą kartą irgi taip greitai pavyks.
Vaikai tampa aukomis
Dar viena vaikų dingimo priežastis gali tapti tėvų noras kerštauti. Ypatingai, kai santuokos nutraukiamos dėl smurto artimoje aplinkoje, kai vienas iš sutuoktinių smurtavo. Dažnai tas noras teistis ir bylinėtis dėl vaiko, jį kažkur išsivežti, yra naudojamas kaip viena iš smurto formų, pasmurtauti dar kartą prieš jau buvusį sutuoktinį.
Pavyzdžiui, jeigu tėvai nebegyvena kartu ir vienas iš tėvų niekada per daug tuo vaiku nesidomėjo, jo nelankė, neturi tokio artimo ryšio ir staiga pradeda labai juo domėtis, leisti daug laiko kartu, domisi, kokie yra jo mėgstamiausi žaislai, prie ko jis yra labiausiai prisirišęs ir keletas tų daiktų lyg ir dingsta iš namų, pradeda domėtis, kur yra vaiko dokumentai, galima įtarti, kad vaikas yra ruošiamas išvežimui į užsienį, nes labai staiga ir dirbtinai bandomas sukurti ryšys su vaiku.
Vaikų dingimai gali būti susiję ir su įvairiomis kriminalinėmis veiklomis, tačiau tokio pobūdžio dingimai sudaro mažiau nei vieną procentą visų atvejų.
„Turėjome šešiolikmetę merginą, kuri pabėgo iš namų kartu su savo vaikinu. Jie išvažiavo į Ispaniją. Skamba, kaip labai romantiška istorija, ar ne? Ispanijoje ji suprato, kad čia nekvepia niekuo geru, nes to vaikino draugai ispanai norėjo parduoti ją seksualiniam išnaudojimui.
Tokia istorija su kriminaliniu pobūdžiu, nors atrodo, kad viskas prasidėjo nuo pabėgimo: pati mergina išvyko savanoriškai, norėdama pakeliauti su savo vaikinu, bet viskas išsivertė į tai, kad ji vos netapo prekybos žmonėmis auka.
Bet mums pavyko bendradarbiaujant su policijos pareigūnais, su Ispanijos pareigūnais tą merginą surasti ir ji buvo saugiai pargabenta čionai į Lietuvą ir tikiuosi po šiai dienai saugiai sau šeimoje gyvena“, – nenuvertinti vaiko pabėgimo iš namų skatina centro darbuotoja.
Didelės vaikų problemos
Pagrindinė vaikų bėgimo priežastis – nemokėjimas spręsti jį užklupusių problemų. Tai gali būti įvairaus pobūdžio smurtas: nuo fizinio, psichologinio iki seksualinio išnaudojimo, bet gali būti smurtas artimoje aplinkoje tarp mamos ir tėčio, o vaikas negalėdamas pakelti tos situacijos bėga iš namų. Tačiau pabėgimo priežastys gali būti ir kur kas paprastesnės: prasti pažymiai, bloga atmosfera mokykloje.
„Esam turėję ir tokių atvejų, kad vaikas negrįžo iš mokyklos po to, kai būdamas visiškas pirmūnas ir dešimtukininkas, gavo blogą pažymį.
Mums tai, kaip suaugusiems atrodo juokinga. Tačiau jam tai buvo pasaulio pabaiga, nes jis nuolatos turėjo dešimtukus ir jis nežinojo, kaip susidoroti gavus blogą pažymį“, – pabėgimo priežastis įvardija Rugilė.
Moteris teigia, kad yra ženklų, iš kurių galima atspėti, kad vaikas ruošiasi pabėgti: vaikas pradeda rinkti kažkokius daiktus, tampa neramus. Jeigu tėvai įtaria, kad vaikas ruošiasi pabėgti tėvai visada gali paskambinti į centrą ir pasikonsultuoti, kaip geriausia kalbėtis su vaiku.
„Mes esame turėję tokių atvejų, kai vaikas pabėga iš namų ir mes kalbamės tiek su vaiku, siekdami motyvuoti jį grįžti, tiek su tėvais, siekiant motyvuoti juos netaikyti bausmių, kad vaikas nebijotų grįžti namo“, – teigia „Dingusių žmonių šeimų paramos centro“ darbuotoja.
Daugiau dėmesio ir atjautos
Rugilė skatina pagalvoti, kas atsitinka, kai pamatote kažkur besišlaistantį vaiką, kuriam yra apie keturiolika metų. Dažniausiai neatkreipiate dėmesio. Kitaip elgiamasi, jeigu gatvėje pamatomas vienas keturių ar penkių metų vaikas: tuomet kyla sujudimas ir bandomi surasti jo tėvai.
„Kalbant apie keturiolikmečius ar penkiolikmečius paauglius vaikus, tai tokius sutikus, ypatingai tamsiu paros metu mes ne tik neprieinam paklausti ar tu esi vienišas ir ar tau viskas gerai, bet mes šalinamės jų. Mes galvojam, kad jis gali mums kažką padaryti, nes jis yra jaunasis nusikaltėlis ir galbūt pavojingas, todėl mes norime palinkėti ir visuomenei būti atidesnei ne tik mažiems vaikams, bet ir vyresniems. Jeigu matote, kad jis verkia, kad jis pasimetęs, nereikia bijoti prieiti ir paklausti ar viskas gerai“, – nelikti abejingais skatina moteris.
Taip pat Rugilė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu su vaikais praleisti kuo daugiau laiko, skatinti juos kalbėtis ir parodyti, kad jums rūpi vaiko interesai ir rūpesčiai.
„Mes dažniausiai užduodame tuos pačius klausimus nuo pat darželio: „kaip sekasi“, „ar valgei“, „ar niekas nesityčioja“. Viskas. To tokio normalaus pokalbio su vaiku apie jo problemas apie tai kaip jis jaučiasi mes neugdome nuo mažų dienų. Po to mes tikimės, kad su paaugliu vaiku susėsime pakalbėti apie tai, kas jam nesiseka.
Jeigu mes suaugusiųjų žmonių nuomones priimame rimtai, kai sako, kad kažkas yra negerai, o su vaikais mes dažniausiai reaguojame kitaip: sakome, kad jis perdeda, kad čia nėra problema ir kad viskas išsispręs paprastai. Kai tuo tarpu pavyzdys apie berniuką parodo, kokio dydžio problema tai gali būti vaikui.
Dėl to mes raginam tiesiog kiekvieną vakarą prieš miegą kalbėti apie savo dieną, prašyti įvardinti keletą dalykų, kurie yra patys geriausi, prašyti įvardinti keletą dalykų, kurie šiandien nepasisekė arba nebuvo tokie geri“, – pamąstymais dalinasi „Dingusių žmonių šeimų paramos centro“ darbuotoja.
