Lietuvos Aukštaitijos nacionaliniame parke yra daug lankytinų vietų, apsuptų legendomis ir akis veriančiu gamtos grožiu. Pusiasaly prie Baluošo ežero, apsuptas miškų, stūkso Šuminų kaimas, skaičiuojantis ne vieną šimtmetį. Pirmą kartą susipažinau su šiuo kaimu beveik prieš 30 metų. Labiausiai tuomet nustebau, kad visi kaimo gyventojai - Šuminai.Čia sutikau daug puikių žmonių, turinčių nepaprastai turtingą dvasinį pasaulį. Klausydavausi jų prisiminimų apie prabėgusią vaikystę, jaunystės metus, kaimo tradicijas, sunkius išgyvenimus įvairiu istoriniu laikmečiu, ir galvodavau, kad tai neįkainojamas istorinis turtas ne tik mums, bet ir ateinančiom kartom.Tik reikia pamąstyti, kad laikas negailestingai skuba, nusinešdamas užmarštin ne tik senojo kaimo gyventojus, bet ir jų mintis. Šiandieną Šuminų kaime belikę tik du senieji gyventojai ir viena šeima, sugrįžusi į gimtuosius namus, o visi kiti – sugrįžtantys aplankyti tėviškės, ar poilsiautojai, kažkada pažinoję šuminiškius ir suradę šiame nuostabiame gamtos kampelyje prieglobstį, panorus pasislėpti nuo miesto triukšmo
Man teko bendrauti su vyro broliu Antanu. Tai - šviesios atminties asmenybė: intiligentiškas, mylėjęs ir supratęs žmones, visuomet skubėjęs jiems į pagalbą, matęs ir supratęs gamtos grožį, bet svarbiausia prisiminimus apie vaikystę, ganymo tradicijas, pievų ir salų pavadinimus, gegužines, žmonių pravardes, vaizdžiai aprašė tarmiška kalba. Džiugu, jog visa tai neliko užmarštyje, o surinko ir atgaivino Antano Šumino anūkė Birutė Vijeikienė. Šiandieną patys artimiausi Antano Šumino giminės turi atspausdintus jo prisiminimus „Šuminų Šuminai“. Ištrauką iš jų pateikiu svetainės „Graži tu mano“ lankytojams.
Tauragnų bibliotekos vyr, bibliotekininkė Nijolė Šuminienė
Ten, kur į vieną tašką subėga Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonų ribos, kur Baluošo smaragdinės bangos iš pietų ir rytų pusės, pasvirusių gluosnių šakas teliūskuodamos, dūžta į smėlėtą krantą, o vingrių kilpų nėrinius tylioji Būkos upė Adomaragyje tarp alksnių slepia lyg paslaptį šventą, pušų, žilvičių ir klevų pavėsy, jau gerokai apsnūdęs, niūkso Šuminų kaimelis. Šiandieniniai jo gyventojai , mygami metų naštos, mažai domisi savo įsikūrimo šiame įstabaus grožio kampelyje aplinkybėmis.
XVIII a. Į piečiausią Ažvinčių girios pakraštį prie Baluošo ežero iš Laukstenių kaimo buvo atkeldinta eigulio Antano Šumino aštuonių asmenų šeimyna . čia įsikūrę pirmieji Šuminai valdė 21 ha žemės, už tai kasmet mokėjo Ažvinčių dvarui po 124 zlotus činčo. 1851 m. knygose jau užrašytos trys Šuminų sodybos, kuriose gyveno dvidešimt vienas žmogus. Eiguliu tuo metu jau dirbo Antanas Šuminas (anksčiau minėto Antano Šumino anūkas ). Kiekviena šeima turėjo po 1 – 2 arklius, 2 – 4 jaučius ( jais arė dirvas ), 2 – 3 kiaules ir nemažą skaičių avių. Už žemę Ažvinčių dvarui mokėjo po 12,30 rublių. Be to, kas met privalėjo dirbti po 6 dienas prie statybų ir po 13 dienų dvare įvairius ūkio darbus. Tai rodo, kad žemės visi turėjo po lygiai. To laiko knygose ne vienodai įvardijamas gyvenvietės pavadinimas. Vienur rašoma Pabaluošė, kitur Užbaluošė, dar kitur Smaldiškės ir net Smalgiškės. Šuminais imta vadinti tik XX a. pr. Taigi, Šuminų kaimo pavadinimas gilesnių istorinių šaknų neturi. Matyt, atsiradęs pagal jo gyventojų vienodas Šuminų pavardes.
O žmonių ne tik pavardės buvo vienodos, bet ir vardai dažnai kartojosi. Tad ir godos visų buvo tos pačios, kaip pirkios, pirtys, laukai ir pievos. Tik vėlesniais laikais šuminiškiai užsikrėtė aktyviai progresuojančiu šeimų skaldymosi ir valdų dalijimosi virusu. Tada kaime ėmė sparčiai daugėti pirkių, pievose – galingai įbestų skiriamųjų baslių, o laukai lyg voratinkliu traukėsi vis tankėjančiu ežių rezginiu. Kad žmones lengviau būtų skirti, pradėta pravardžiuotis. Tada ir atsirado Šuminuose Andriokai, Prancisiokai, Jankiokai pagal senelių ar tėvų vardus, tik Šotka, Baltaragis, Mendelis, Abramokas ir Meiza buvo išgalvotos.Taip pagal šituos praminalus vienas kitą tiksliai skyrė, o esant reikalui, koliojos. Dabar tik įsivaizduoti galime, kokias dainas dainavo Rozalija su Juozapota, Domicelė su Ona šiltais vasarų vakarais, kokias jų svajones Baluošo pakrančių nendrynai į savo paslapčių skrynias suklostė amžinam saugojimui. O iš Tauragnų ir Kazitiškio vizitacijos knygų sužinome, kad mūsų proseneliai buvo dori, darbštūs, ir pamaldūs katalikai. Manytina, kad gyvenvietės kūrimas ir pradėtas dviejų medinių kryžių – sergėtojų pastatymu: vienas stojos gyvenvietėj, kitas – pusiaukelėj tarp gyvenvietės ir upelio Raistelio. Mano amžiuje pastarasis nebestovėjo, bet apie jo ankstesnį buvimą byloja dirvų ir pušynėlio išlikęs pavadinimas – Pakryžinė. O kaime po kryžiumi dar mano vaikystės laikais šuminiškiai dažnai klaupdavosi bendrai maldai., išsakydavo viešpačiui savo bėdas ir vargus, ypač pradėdami svarbesnius darbus, visada melsdavo Aukščiausiojo pritarimo ir pagalbos. Gal todėl šuminiškiai vieningai , ramiai ir vaisingai darbavosi Baluošo pakrantėj. Rodės Dievas laimino jų trobas, laukus, pievas ir gyvulius, o žmonių širdys, nežinodamos pavydo, vien artimo meile plakė . Bet manęs dar nebuvo, gal todėl praeitis atrodė tokia graži ir paslaptinga, žmonės – ypatingi.
Deja, XX a. pr labai paūmėjo šeimų slaldymasis ir žemės dalijimasis. Susikūrė net 12 savarankiškų ūkininkų – žemknisių. Ūkininkauti ne visiems sekėsi, todėl į kaimynų širdis ėmė graužtis pavydo kirminai. Ieškant materialinės paspirties , vienam – kitam šuminiškiui teko laimės paieškoti pasaulio platybėse. Iš tokių išvykų ne visi vyrai grįždavo į namus su pilnom kišenėm pinigų. Už tai visi be išimties parvažiuodavo tarsi aplipę bjauriais keiksmažodžiais bei nešvankybėmis, o nekurie net gi užsikrėtę girtuokliavimo „pasiutlige“. O Andriokas Vincas po tokių kelionių kelerius metus kosėjo ir krauju spjaudėsi, kol Ginučių kalnely amžinam poilsiui atsigulė. Jeigu iki tol šuminiškių riebiausi keiksmažodžiai buvo „šūdas“, „varla“, „rupūžė“, „kipšas“, o nešvankiausi palinkėjimai, „kad tave kirmėla“, „ kad tave šunys“, o pars pikčiausias – „pabučiuok šikinėn“, tai tie, laimės ieškotojai, iš svetur parsivežę užteršė vietinę kalbą daugiaaukščiais, dažniausiai slaviškais keiksmažodžiais, kuriais, net gardžiuodamiesi, be saiko žarstėsi, jų prasmės nesuvokdami. Tai buvo apgailėtina bjaurastis vis labiau ir labiau žalojusi kaimynų bendravimo būdą ir net santykius. Tokie jie išliko iki šių dienų. Prilipo lyg šlapias lapas prie uodegos...
Man Dievo buvo leista Šuminų žemę basomis kojomis palytėti, o vėliau ir ankstyvosios jaunystės prakaitu ją palaistyti. Su tilvikais ir žaliavarnėmis pakrykštaut saulėtąją vaikystę, trejetą vasarų išminties semtis šuminiškėj „piemenų akademijoj“. Plūgo, akėčių ir dalgio poterius išmokti jau septintoje kartoje eigulio Kazio ir Marijonos šeimoje. Ši generacija pasiekė šeimų skaldymosi kritinę ribą ir praktiškai užbaigė žemės dalijimąsi. Jeigu vaikystė praskardėjo Šuminų laukuose ir pievose, sukarpytose į vienuolika rėžių, tai man su plūgu kreivaliojant pirmąsias vagas, įvyko paskutinis brolių Andriokų nesiauro rėžio pasidalinimas į tris siaurus. Daugiau Šuminuose nebuvo nė kam, nei ką dalintis. Galiausiai skaldymosi ir dalybų virusą galutinai sunaikino atėję bolševikai, be ceremonijų suvalstybinę žemę, o šuminiškių dirvas 1958 – 62 m. apsodinę pušaitėmis. Taip buvo likviduota „šešioliktoji respublika“, o Šuminai įjungti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Mat, dėl kategoriško priešinimosi stoti į kolūkį , Šuminų kaimas pašaipiai buvo pavadintas „šešioliktąja respublika“. Norėjo būti nepriklausomi. Be valdžios, nors ir su terbom.
Antano Šumino tėvai: Kazys ir Marijona, brolis Vytautas ir sesuo Elena (nuotr. iš Birutės Vijeikienės archyvo).
Mano karta Šuminų pagrindinėj gyvenvietėj rado aštuonias sodybas. Vienoje jų gyveno tuometinis eigulys Kazys Šuminas ( mano tėvas ) su žmona Marijona, senelis ( tėvo tėvas ) Justinas, teta Kristina Šuminaitė ( senelio sesuo ) ir mes trys broliai: Antanas, Vytautas bei Rimantas ( jaunėlis) ir dvi seserys: Elena ir Emijija. Kiekvieną iš mūsų lydi neapsakomi šilta ir begaliniai šviesi vaikystės dienų atošvaita. Gal todėl, kad gyvenimo starte viskas žmogui nematytai, negirdėtai smalsu, be to viskas giliai į atmintį įsirašo. Šuminiškių vaikams dauguma gali tik pavydėti aplinkumos grožybių, natūralios gamtos garsų bei spalvų harmonijos. Ypatingai įsimintini pavasariai, kai skaidri saulutė suplėšydavo peržiem kaimą gaubusią tylą. Ir dabar girdžiu bei matau, kaip sodriai Lašmeny karkluose lakštingalų šeimynos šneka, o iš padangės „čyru – vyru“ varpeliais vyturiai į žemę pabyra. Degesalėj ir Ilgasalėj nuo ryto ligi sutemų gaigalai antims peršas, deras, Keliaragio krūmuose tetervinų burbuliavimas perdien nenutyla. Paliešiškėj pempių ansambliui „gyvi“ pritardamos, avys bliauna, mekena, Pakryžinės pušinėly kėkštai dėl konkorėžio pešas, erzelį lyg turguj kelia. Ant kalno Prancisių pušy gandras raudonsnapis kalena, Pagiry gegutė eglėj viena, o Liepasalėj kita žiemos vargus kad rokuoja, graudenas. Pakriaušės medžiuos žaliavarnių kelios poros labai plepios apsigyveno. Varnėnų vilbesys tik siaudžia sodeliuos, kartais slėpiningai, rodos, jie šnekas. Maurynės iškišuly, žuvelių telkinį aptikęs , šūkauja garnys pilkasis, užrietęs snapą. Gal iš tilvikų šaipos, gal pietums kaimyną kviečia, o gal pačią ? Ratynas , Avinų Kalnai, Šakė, Olų Raistas. Pajuodupys ir Skamaragas paukščių ulbėjimu, karvių maurojimu ir piemenų šurmuliu vien klega, o Varliabalė net taškos nuo varlių kvarkimo. „Na , Sarti, Bėri, prie vagai!“ – lyg ritualo, lyg keryčių žodžiai laukus budina, o gal maldo arklių raikomą žemę. Prieš saulę sidabru liepsnoja geležiniai noragai... Štai kokioj pasakoj šuminiškiai pradėdavo pirmuosius žemiškos kelionės žingsnius. Nors raštą ir mokslą mūsų senoliai laikė poniška artojui nebūtina maniera, bet gi manė, kad du – trys pradinės mokyklos skyriai neatims arklo. Todėl, kai žiemys ant Baluošo užmesdavo tiltą sidabrinį, šarmotu žiemos metu paauglius tėvai grūsdavo į Vyžius ( apie 3 km.) rašto ir mokslo išminties pasisemti, nes arčiau pradinės mokyklos nebuvo.
Vėliau atvykę miško sodintojų būreliai po daigelį, po daigelį... šuminiškių žemes apsodino. Ir kaimo darbštuolių prakaitu vilgytos dirvos planingo socialistinio ūkio pušelėmis – keružėmis po keliolikos metų sužembėjo. Prasimaitinti buvo vis sunkiau. Darbų irgi nebuvo.
Tėvų dirvose spygliuočiams bamblėjant, Šuminų kaimo darbštusis jaunimas nereikalingu pasijuto... Į miestus dairytis, į mokyklas belstis pradėjo. Kas į medicinos, kas į žemės ūkio, kas į technikos mokslus kabinos. Po metų – kitų, kaip paukščiai išskraidžiojo lizdaviečių ieškoti naujų. Nyku ir nejauku liko Šuminuose. Vienas kitas senolis beliko kaip retenybė. Svetimi žmonės su vasarnamiais sukruto brautis, nes čia jiems rodės puiku ir oras sveikas.
O Šuminuose, kaip ir anuomet, dienas keičia naktys, žiemas – vasaros, užmarštin skausmą ir džiaugsmą neša gyvenimas. Net ir sodybos kai kurios ištirpo it sniegas pavasarį. Štai – Marcelios, Šotkos trobų, Baltaragio nei senosios pirkios, nei naujosios lyg niekad ir nebūta.Tvoros, kuriomis rūpestingai buvo aptvarstytos visos pakelės, ir tos pragaišo. Bet užtai atsirado vienas pats naujausias statinys – tai stulpas su dailiai išpjaustinėta lenta, kuris kaip laikmečio liudininkas ar sargas, o gal teisėjas, ateities kartoms bylos, jog čia ne Šuminai, o tik jų muziejus...Viskas sudyla, viskas išnyksta.Jau nuo 1976 metų savojo eigulio Šuminai neturi. Daugiau kaip pusantro šimto metų be pertraukos šuminiškių eigulių dabotą mišką dabar sergi vyžiškiai ir kiti.
Baluošo ežero salos (nuotr. Justinos Šuminaitės)
Šuminų Šuminai lieka prie Baluošo. Ir liks amžinai. Ypač, kai išgarsėjo filmuojant „Tadą Blindą". Šuminus vasarą aplanko nemažai įžymybių. Šuminai žinomi Lietuvoje. Daug kas pasikeitė ir dar keisis. Laikas negailestingas.
Antanas Šuminas.1993
A. Šuminas - Šuminų Šuminai prie Baluošo. - Vilnius, 2002. - 32p.: iliustr. (surinko ir išleido Birutė Vijeikienė )
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
