Apie tai, kas buvo haremas, lyg ir žinome: vienas vyras + daug žmonų. Tačiau dažniausia tai ir visos mūsų žinios, o jas papildo mitai, pasakos ir klaidingi įsivaizdavimai.
Kita vertus, nieko nuostabaus: juk net haremų amžininkai, gyvenę ne Rytuose, o Europoje, kurdavo ir fantazuodavo tiek, kad kai kurios jų fantazijos pasiekė ir šias dienas. Pavyzdžiui, Turkija, viena mums palyginti geriau pažįstama Rytų šalis: istorikai teigia, kad pasakojimai apie turkų sultono haremuose neva vykusias orgijas atsirado ne dėl azijiečių ištvirkimo, o dėl europiečių seksualinio alkio, kurį sukėlė ilgi puritoniškos moralės amžiai. Štai keli mitai ir juos paneigiantys faktai apie Osmanų imperijos valdovų haremus ir jų reikšmę ne tik dinastijos išlikimui, bet ir visai šalies politikai.
Mitas Nr. 1: sultonas turėjo šimtus žmonų.
Taip, hareme buvo šimtai sugulovių, bet žmonų sultonas turėjo tik keturias – daugiau neleido šariato įstatymai. Tačiau pagal musulmonišką teisę žmonų, vadinamųjų kadin-efendi, statusas nuo ištekėjusios moters skyrėsi. Pavyzdžiui, turkė galėjo pati inicijuoti skyrybas – tereikėjo teismui pateikti įrodymus, kad su ja buvo blogai elgiamasi. Be to, ji turėjo teisę į santuokos kontraktą įtraukti sąlygą, kad vyrui būtų draudžiama parsivesti dar vieną žmoną. Ir nors pirmieji sultonai į žmonas dar imdavo gretimų šalių princeses – kaip vakarietiškoji aristokratija, netrukus ši praktika nutrūko. Mat agresyvi Turkijos politika negarantavo jokių ilgalaikių sąjungų, grįstų santuokiniais ryšiais. O su kadin-efendi viskas buvo daug paprasčiau: jokių kontraktų ar įsipareigojimų. Sultonas jį supykdžiusią žmoną galėdavo išsiųsti į Senuosius rūmus ir vietoj jos pasikviesti naują. Bet, reikia pasakyti, taip nutikdavo ypač retai.
Mitas Nr. 2: visų haremo gyventojų statusas buvo vienodas.
Hareme buvo sava hierarchija. Jos apačioje – odaliskos: dažniausiai paprastos tarnaitės, kurios nebuvo tokios dailios, kad galėtų būti pristatytos sultonui. Gražuolės odaliskos turėjo šansų tapti sultono sugulovėmis: didžiausia garbė, kokią sultonas galėjo parodyti vyrui svečiui, tai pasirodyti kartu su odaliska, dar netapusia jo sugulove. Jei sugulovei pasisekdavo ir ji sultonui krisdavo į akį, ji tapdavo ikbala (favorite). Ikbalų nebūdavo daug: sultonas Birinci Mahmutas jų turėjo 15, o sultonas Ikinci Selimas – 9. Jei kuri nors sugulovė pastodavo ir sultonui pagimdydavo sūnų ar dukterį, ji pakildavo vienu hierarchijos laipteliu – tapdavo kadin (moteris motina). Galingiausios haremo moterys buvo kadin-efendi (žmonos) ir Valide Sultan – vyresnio amžiaus sultono motina, atsakinga už tvarką ir ramybę hareme, galinti turėti įtakos politiniams sultono sprendimams.
Mitas Nr. 3: haremo gyventojos neturėjo jokių teisių, buvo engiamos ir išnaudojamos vergės.
Iš principo haremo gyventojomis buvo rūpinamasi ir jos buvo gerbiamos. Net ant žemiausio hierarchijos laiptelio stovinti odaliska iš sultono iždo gaudavo pinigų pragyventi ir kosmetikai, rūbams ir saldumynams, o švenčių proga visoms buvo dovanojamos brangios dovanos. Jei per devynerius metus odaliska sultono taip ir nepažindavo, ją stengtasi pasitaikius pirmai progai ištekinti už kokio valdininko, davus dosnų kraitį ir grąžinus laisvę.
Mitas Nr. 4: sultono hareme daugiausia buvo vietinių gražuolių, kurių didžiausias rūpestis – gražiai atrodyti.
Iš tiesų haremo gretas pildydavo karo žygių metu sugautomis belaisvėmis, vergų turguose nupirktomis vergėmis ar sultono draugų bei giminaičių padovanotomis nelaisvomis mergaitėmis. Laisva turkė odaliska netapdavo, tačiau hareme knibždėjo Šiaurės Kaukazo tautų atstovių, slavių, XVII amžiuje turkų sultono hareme ilgus metus praleido prancūzaitė Aimee du Buc de Rivery, piratų sučiupta kelionės jūra metu ir parduota į vergiją. Merginai pasisekė: ji tapo sultono Ikinci Mahmut motina.
Paprastai vergių amžius būdavo 12–14 metų, jas atrinkdavo ne tik pagal grožį, bet ir pagal protą: kvailučių pas sultoną neleisdavo, nes valdovui reikėjo ne paprastos moters, o įdomios pašnekovės. Į haremą patekusios vergės būdavo ilgai mokomos, visos priimdavo islamo tikėjimą, mokydavosi šokti, dainuoti, groti muzikos instrumentais, rankdarbių, kurti eiles ir pokalbių meno. Kiekviena vergė privalėjo išmanyti rūmų etiketą: kaip sultonui paduoti šlepetes, patiekti kavą ir saldumynus, prikimšti pypkę ar aprengti chalatą. Po dvejų mokymo metų mergaitės laikydavo egzaminą pas pačią svarbiausią haremo moterį – Valide Sultan. Neišlaikiusios egzamino vergės eidavo dirbti į virtuvę arba rūmų tarnaitėmis.
