Tačiau, kaip rodo Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registras, taip nėra. Lietuvoje apie 190 tūkstančių gyventojų yra nedrausti ne mėnesį, ne du, o daugiau nei vienerius metus. Kone 100 tūkstančių asmenų nebuvo drausti ilgiau nei penkerius metus, o apie 20 tūkstančių – nedrausti niekada. Apie 30 tūkstančių asmenų nedrausti mažiau nei vienerius metus. Jei visi šie asmenys norėtų gauti „nemokamas“ medicinos paslaugas, jiems pakaktų sumokėti minimalią vieno mėnesio sveikatos draudimo įmoką – 27 eurus, ir jie galėtų keliauti į gydymo įstaigą lygiomis teisėmis kartu su visais kitais, kurie įmokas mokėjo taip, kaip reikalauja įstatymas.
Seimo sveikatos reikalų komitetas nusprendė ištaisyti tokią „tvarką ir betvarkę viename“, tad pasiūlė pakeisti Sveikatos draudimo įstatymą ir numatyti, kad jei asmuo turi sveikatos draudimo įmokų skolų, jo draudimas įsigaliotų tik tuomet, jei jis sumokėtų savo penkerių metų skolas. Taigi, tas įmokas, kurias dabar administruoja Sodra ir Mokesčių inspekcija, dar kontroliuotų ir pati gydymo įstaiga, į kurią toks skolininkas kreipėsi. Gydymo įstaiga dabar gali pasakyti „ne“ tik tam, kuris nemokėjo draudimo įmokų praėjusį mėnesį. Jei įstatymas bus priimtas – gydymo įstaiga galės pasakyti „ne“, jei pacientas turi skolų per pastaruosius penkerius metus.
Taip išeitų, kad įmokų sistema nesikeistų, keistųsi tik įmokų administravimas, ir lemiamu kontrolieriumi taptų ne mokesčių administratorius – t.y. Sodra ir VMI, o gydymo įstaigos priėmimo skyrius. Sumanymas kontroliuoti sumokėtus mokesčius ties paslaugos gavimo vieta yra puikus tik tuo atveju, jei siekiama palengvinti mokesčių administratorių darbą. Ko neišgaudo mokesčių rinkėjų rėtis, gal „susems“ patys medikai?
Dalį skolininkų – tikrai susems. Įsivaizduokime emigrantą, nes siūlomi pakeitimai didžiąja dalimi juos ir palies. Atvyksta jis į gydymo įstaigą. Paaiškėja – skolingas. Natūralu, pasidomės, kiek turi sumokėti. Mokėtina suma bus apie 1500 eurų, jei bus nemokėjęs visus penkerius metus. Štai tada jis ir spręs, ką daryti: mokėti skolą į privalomojo sveikatos draudimo fondą, mokėti tiesiogiai gydymo įstaigai už paslaugą, ar ieškoti kelio sumokėti gydytojui. Apsisprendimą nulems tai, kuri suma bus mažiausia, štai ir visa naujos tvarkos „ekonomika“. Sveikatos draudimo fondas gaus atsijotus „brangius“ ligonius, tad privalomojo draudimo sistema ir toliau liks nesubalansuota. Taip visada būna, kai privalomojo sveikatos draudimo sistemą visus du jos galiojimo dešimtmečius norima tik lopyti, nors akivaizdu, kad būtų laikas siūdinti naują rūbą.
Rūta Vainienė yra ekonomikos ekspertė
