Norint sukurti išties autonominius robotus, kurie galėtų save išlaikyti be žmogaus įsikišimo, jiems būtinas energijos šaltinis, kurį galėtų papildyti patys. Vienas būdas – projektuoti prie elektros lizdo prisijungti gebančias mašinas. Tačiau robotikos mokslininkų vizijose – androidai, galintys valgyti ir virškinti (tiesiogine prasme) atliekas bei biomasę.
Taip maitindamiesi, robotai turėtų sugebėti pasigaminti energijos. Tuo vadovaudamiesi, Didžiosios Britanijos Anglijos Vakarų universiteto (University of the West of England) „Bristol Robotics Lab“ robotikos laboratorijos mokslininkai sukūrė pirmąjį sintetinį žarnyną, kurį būtų galima panaudoti kuriant autonominius robotus.
Biomasę „valgantys“ robotai nėra nauja koncepcija. Jau praeityje daugelis mokslininkų yra pademonstravę, jog mikrobiniuose kuro elementuose (angl. microbial fuel cell – MFC) organinę medžiagą galima skaidyti į vandenilio atomus, kuriuos po to galima panaudoti kaip kurą mašinoms. Tačiau sintetinis žarnynas pirmasis turi galimybę pats pašalinti šio proceso metu susidarančias atliekas. Tyrinėtojų sukurtas robotas „Ecobot III“ sugeba įsiurbti savo „patiekalus“ – iš dalies apdorotą organinėmis maitinamosiomis medžiagomis praturtintą tirpalą, perdirba jį į kurą ir, viską suvirškinęs, atlieka savotišką tuštinimosi proceso „ritualą“.
Metodas yra palyginti paprastas: robotas pats susiranda maitinamojo tirpalo išdavimo įrenginį ir iš ten pasiima, ko jam reikia. Tirpalas paskirstomas į bakterijomis užpildytus 48 MFC elementus, kur jis yra metabolizuojamas į vandenilio atomus. Persiskirstant elektros krūviui, generuojama elektros srovė. Robotas pavydėtinai tiksliai – kas 24 valandas – ištuština sintetinio žarnyno atliekas į specialią atliekų surinkimo kamerą.
„Ecobot III“ jau pademonstravo sugebėjimą be pagalbos išgyventi septynias dienas. Norint išlaikyti stabilų energijos tiekimą, jam būtinas ne tik maistas, bet ir vanduo, kuris dalyvauja kuro elemento viduje vykstančiuose elektros generavimo procesuose. Tuo tikslu mechanizmas periodiškai „atsigeria“ iš specialaus rezervuaro. Tiesa, kol kas jis juda lėtai, o energijos gamybos efektyvumas yra labai nedidelis – iš maisto pavyksta įsisavinti vos vieną procentą jame slypinčios cheminės energijos.
„Ecobot III“ naudojama MFC technologija, įvertinant dabartines jos charakteristikas, tikriausiai ne itin domina didesnius projektus, tokius kaip „DARPA Energetically Autonomous Tactile Robot (EATR)“. Tačiau DARPA atveju EATR robotas energiją gauna biomasę skaidydamas ne mikrobais, o paprasčiausiai ją degindamas kaip kurą. Tuo tarpu mikrobai gali skaidyti daug platesnės įvairovės organinę medžiagą. Patobulinus mikrobinių kuro elementų efektyvumą, tokie autonominiai robotai gali tapti visai naudingi – jei ne karyboje, tai buityje.
