Dalinamės viena iš daugelio UNICEF istorijų, kurios nepalieka pasirinkimo.
Tai istorija apie 3 mėnesių berniuką vardu Chisomo, kurio mama mirė jį gimdydama, o mažylį prižiūrinti močiutė pati neturi ką valgyti. Prie jo gyvenimo iš arti prisilietė dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu. Jazzu ir Chisomo susitikimas.
Ištraukos iš populiariausios šalies dainininkės Justės Arlauskaitės-Jazzu dienoraščio.
2017 rugpjūtis, UNICEF Lietuva misija Malavyje, antroji diena
...Antra diena Malavyje yra absoliučiai kitokia negu vakar, absoliučiai nepanaši į nei vieną dieną, kurią jau nugyvenau. Jaučiu, kad viskas kitaip, o ir aš – jau kitokia.
Anksti ryte pajudame link vaikų ligoninės. Ten aplankėme dvynukų šeimą. Iš pirmo žvilgsnio linksmi vaikai, didelėmis akimis, žingeidžiai žvelgiančiomis į pasauli.
Jų mama – smulkutė moteris, abu vaikus nešiojanti ant rankų ir bučiuojanti juos su tokiu motinišku rūpesčiu ir džiaugsmo ašarom! O džiaugtis tikrai yra kuo – šie berniukai dar nesenai buvo ant mirties ribos, tą liudija jų išsipūtę pilvukai, taip dažniausiai atsitinka iš bado. Juos sverianti seselė ploja rankomis – jie priaugo dar vieną kitą gramą! O galėjo viskas būti kitaip, jei ne žmonių pagalba, aukos ir atsidavimas.
Tokių vaikų yra daug, ne visi jie gali pasigirti gerėjančia sveikata. Iš pažiūros ligoninė atrodo lyg kaimo vila, niekuo neprimena pilkų, rūsčių sienų kaip yra mūsų ligoninėse, nėra tvyrančio vaistų kvapo, aplink laksto vištos, susėdę žmonės bendrauja, atrodo, viskas pakankamai pozityvu.
Tačiau, kai pradedi su jais kalbėti, bendrauti, kai įsižiūri atidžiau, supranti, kad sienų jie neturi kaip ir vaistų kvapo ligoninėse, nes tiesiog neturi tiek vaistų. Kad higienos suvokimo irgi trūksta dėl elementarios edukacijos stokos, kad visiškai neaišku, kiek vaikų šioje ligoninėje išgyvens iki rytojaus…
Vaikai čia visiškai kitokie – jie džiaugiasi rankos paspaudimu, tyliai, mandagiai šypsosi, beveik neverkia, atrodo mąslūs, ramūs. O iš tiesų jie yra labai nusilpę, kai kurie išgyvena didžiulį skausmą, prie kurio su laiku įpranta ir ašaros kartais netenka prasmės.
...Kas įvyko vėliau, mane supurtė taip smarkiai, kad rodos žemė slydo iš po kojų… Aš supratau, kaip viena diena, viena istorija, vienas žmogus, viena kelionė gali pakeisti gyvenimą.
...Ir štai pamatau ją, tą moterį su vaiku ant rankų, ir tas akis, kurių nepamiršiu niekada gyvenime. Tos akys buvo kupinos beviltiškumo, apatijos, nebetikėjimo, skausmo ir vilties. Akys žvelgė į niekur, bedantė burna liūdnai ir lėtai tarė žodžius, silpnos senos rankos liūliavo kūdikį.
Tai močiutė, kuri supuoja savo anūką – trijų mėnesių kūdikėlį, kurio mama mirė jį gimdydama. Geriausias dalykas, kurį patiria tas vaikas šiuo metu – gaunamas šlakelis pieno.. Jis laukia antro tyrimo, kuris patvirtintų, kad tikrai nėra infekuotas ŽIV…
Pradedu bendrauti su vaiko močiute ir ašaros byra upeliais. Gaila, graudu, pikta, apmaudu, apima visiškas siaubas ir isterija. Bandau valdytis, nes suprantu, kad, iš esmės, tie žmonės turėtų verkti, juk jiems skauda, jų gyvenimas yra sunkus, bet žmogiška empatija ir emocijos ima viršų, nebežinau, ką daryti, nenoriu, kad jie matytų mano ašaras, išbėgu, kvėpuoju… Mes čia, kad padėtumėme, kad suteiktumėme viltį, kad pasakytumėme kaip, kad dainuoja Donatas, „viskas bus gerai“…
Bandau tvardytis, vis galvoju apie tai, kad šie vaikai nesirinko, kur jiems gimti, kad nei vienas iš mūsų neturime taip gyventi ir kentėti skausmą, kaip keistai surėdytas pasaulis – vieniems daugiau, kitiems – mažiau, kitiems – visiškai nieko…
Šneku su savim tyliai ir suprantu, kad negalėjau net įsivaizduoti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Pamačius gyvenimą čia, iš arti, ne išgirdus iš vadovėlių, knygų, dokumentikos ar sausų faktų, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Atrodo, sugeri į save viso pasaulio skausmą… Bet stipriausia emocija, kuri mane aplankė yra dėkingumas. Kad galiu prisiliesti prie tų žmonių gyvenimo, kad kartu galime padaryti stebuklą. Kas mums yra kasdienybė, tiems žmonėms yra stebuklas.
„PAMAČIUS GYVENIMĄ ČIA, IŠ ARTI, NE IŠGIRDUS IŠ VADOVĖLIŲ, KNYGŲ, DOKUMENTIKOS AR SAUSŲ FAKTŲ, PASAULIS APSIVERČIA AUKŠTYN KOJOMIS. ATRODO, SUGERI Į SAVE VISO PASAULIO SKAUSMĄ..."
Važiuojame į močiutės kaimą, kuris nuo ligoninės nutolęs apie 15 km. Murzini, bet be galo gražūs ir laimingi vaikai pribėga, sveikinasi, juokiasi. Tokie išraiškingi veidai, tokios tyros akys… Močiutė aprodo savo lūšnelę, ten nėra nieko. NIEKO. Betonas. Ji supa vaiką ant rankų ir aš galvoju, kas bus, kai jie grįš iš ligoninės ir turės miegoti ant to šalto betono grindų… Tamsu, purvas. Atrodo lyg filmo vaizdas… Juk taip negali būti, kažkokia anomalija… Bet tai yra realybė ir mes turime ją priimti tokią, kokia ji yra. Turime norėti ją keisti...
„VISADA JAUČIAU IR TIKĖJAU, KAD MŪSŲ ESMĖ IR SAVĘS ĮPRASMINIMAS ŠIAME PASAULYJE – TAI PAGALBA KITIEMS.“
Mirštančių vaikų čia – milijonai. Vaikų, kurie niekada neturės šeimos, namų, gal nesulauks rytojaus… O mūsų, pasauliečių, žemės gyventojų – tiek daug! Jei tik visi padėtumėme tiems vaikams, pasaulis taptų gražesnis, ypatingai – tų vaikų pasaulis.
Apie UNICEF vaikų bėgimą
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamas, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Unicef Lietuva 25-mečiui skirtas UNICEF vaikų bėgimas šį pavasarį praūžė Kaune, Kretingoje, Klaipėdoje, Druskininkuose.
Didysis startas - birželio 15 d. 17 val. Vilniuje. Skubėkite registruotis: http://bit.ly/uzkiekvienavaika
Unicef vaikų bėgimas „už kiekvieną vaiką“ – linksmas 500 – 1 km bėgimas 2-14 metų vaikams, skirtas padėti nuo bado ir mirtinų ligų kenčiantiems Mozambiko vaikams. Tai renginys, kuris suvienija vaikus visame pasaulyje ir suteikia jiems galimybę padaryti kažką, kad išgelbėtų gyvenimus.
Apie UNICEF UNICEF dirba, kad užtikrintų kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.
UNICEF negauna jokio finansavimo iš Jungtinių Tautų ir visiškai priklauso nuo savanoriškų aukų. Tapkite nuolatiniu Unicef rėmėju – siųskite SMS numeriu 1469 įrašę žodį VAIKAMS. Vos 10 centų per dieną (3 eurai/mėn) jau gali išgelbėti vaiko gyvenimą.
Pradėti nuo
