Alpinistas Saulius Vilius po Indiją keliavo jau ne pirmą kartą. Per paskutiniąją kelionę jis šioje šalyje viešėjo dešimt savaičių ir įveikė, per 12 tūkstančių kilometrų. Alpinistas pastebi, kad vakariečiai, keliaudami po Indiją, patys save apgauna, ieškodami paklausia turistine preke tapusio dvasinio „nušvitimo“.
Saulius Vilius aplankė kone visas žinovų rekomenduojamas turistines Indijos vietas. Tolimos kultūros pažinimas praturtino keliautoją neišdildomais įspūdžiais.
Trumpas S. Viliaus ir jo bendrakeleivių kelionės grafikas: Daramsala Himalajų papėdėje, Luknau, Varanasis prie Gango, Džaipūras, Džesailmeris prie Taro dykumos, šventasis miestas Puškaras, Kota, Bombėjus, Aurangabadas su Eloros ir Ajantos urvais, krikščioniškas kraštas Goa, Mysore, Ramešvaramas, Kalkuta, Delis.
Ar ši kelionė pakeitė jus? Daugelis apsilankymą Indijoje vadina dvasine, o ne turistine kelione.
Sužinojau labai daug. Įgijau naujos keliavimo patirties. Tačiau nesu iš tokių žmonių, kurie, išlindę iš Europos šiltnamio, Indijoje „nušvinta“, atranda kitas religijas. Egzotiški kraštai dažniausiai paveikia nelabai tam pasiruošusius žmones.
Patirtis Indijoje stebino, bet ne taip kaip pirmą kartą. Tik daug keliaudamas supranti, kad pačiose skirtingiausiose pasaulio dalyse, nepaisant papročių, religijų ar kitų skirtumų, žmonės labai panašūs. O dvasingumas - kiekvienam savas.
Europietis lyg išdegęs akis lekia per Indiją ir ieško Saj Babos - stebukladario. Tuo tarpu indai - kievieną sutiktąjį gatvėje gali pavadinti „baba“ - broliu.
Indija turisto akimis
Koks yra turistinis Indijos veidas?
Sterilią aplinką mėgstantys vakariečiai retai kada nukeliauja toliau Džaipūro. Iki čia gyvenama tokiuose viešbučiuose, į kuriuos nepateks joks indas. Viskas, kas jiems rodoma, sterilu ir pritaikyta atvykėliams.
Pavyzdžiui, Varanasyje, įeinant į Tadž Mahalį, duodamos plastmasinės kojinės - su batais į šventyklas neįleidžia. O kur nors Pietų Indijos šventykloje vaikščioji basas, mindamas storo purvo sluoksnį, stengdamasis išvengti kramtomo tabako spjaudalų.
Tokiose vietose nerasdavau turistams skirtų restoranų, interneto kavinių, gerų viešbučių. Dažnai Indijoje, paklausus kur yra tualetas, išgirsti trumpą atsakymą - visur. Kodėl viešbutyje nėra šilto vandens? Bus po pusvalandžio. Bet reikia pripažinti, kad tokios vietos daug įdomesnės, egzotiškesnės.
Puškaras - Indijos Šiluva
Pastebėjote, kad dvasingumas Indijoje tapo preke užsieniečiams turistams.
Indai žino, ko vakariečiai atvyksta į Indiją - dvasingumo. Mane tokiais dalykais sunku apgauti - mačiau daug pasaulio. Dažnai „dvasingumą“ ir „nirvaną“ Indijos turistai randa narkotikuose.
Šioje šalyje dera šimtai religijų. Turistų laukia daugybė mokamų ekskursijų į šventyklas. Beje, šventyklos sparčiai statomos ir šiandien.
„Prekyba“ dvasingumu labiausiai į akis krenta Puškaro mieste, kurį indai vadina šventuoju miestu. Tik įvažiavę į jį pasigendi rikšų. Vairuotojai paaiškina, kad ši transporto priemonė šventame indams mieste uždrausta.
Žvilgtelime į restorano meniu - jame nėra nei kiaušinių, nei mėsos, nei alkoholio. Viskas šiek tiek primena mūsų Šiluvą per atlaidus.
Gidas mus nusiveda prie šventojo ežero, esančio miesto centre. Visi krantai apstatyti religinėms apeigoms skirtais statiniais.
Mums nespėjus susigaudyti, vienas bramanas griebė mus „dar karštus“ ir pradėjo „pudžą“ - induistines apeigas. Visiems davė gėlių į rankas. Turėjome kartoti paskui jį įvairius maldos žodžius.
Mūsų sielų gelbėtojui ir karmų valytojui sekėsi puikiai iki tol, kol jis pareikalavo garsiai pasakyti, kiek kuris paaukosime vietiniams bramanams, besimeldžiantiems už visą likusį pasaulį.
Paaiškinome neketinantys to daryti. Prasidėjo karštos derybos. Nusileidome - nuėjome paaukoti pinigų už visą grupę. Bramanas, labai primenantis buhalterį, pasiūlė čekį. Iš ryto atėjus prie šventojo Puškaro ežero vėl buvome terorizuojami vietinių šventikų.
Čia negalima fotografuoti ir filmuoti. Greičiausiai dėl to, kad tokias pelningas ir nesudėtingas apeigas gali išmokti atlikti kiekvienas.
Sukrečianti Indija
Kokie dalykai šios kelionės metus labiausiai nustebino, sukrėtė?
Gangas. O tiksliau - tai, kas vyksta pakrantėje. Vienur žmonės skalbia drabužius, kitur vyksta apsiprausimo apeigos, dar kitur - kremuojami mirusiųjų kūnai. Gangas indams toks šventas, kad negali būti minties, jog nešvarus šios upės vanduo gali pakenkti.
Dar kelionės pradžioje buvau pritrenktas spūsties kelyje link Gango upės. Gal dešimt valandų siaurame kelyje matėme pėsčiomis, arkliais ir buivolais kinkytais vežimais, traktoriais ir motociklas prie šventosios upės traukiančius piligrimus.
Ar kilo noras pačiam įlįsti į šventuosius Gango vandenis?
Norėjosi, bet nerizikavau. Gange, šalia Varanasio, vanduo labai užterštas. Nesinorėjo kelionės viduryje susirgti. Tikiuosi kada nors tai padaryti, kur nors Himalajų papėdėje - Gango upės aukštupyje.
Labai nustebino Goa. Ši valstija labai priminė Lietuvą. Krikščioniškos bažnyčios senajame Goa mieste, Šventas Francis Havjiero kūnas, Bon Jėzus bažnyčioje. Šioje vietovėje praleidome Kalėdas ir sutikome Naujuosius metus.
Didžiulį įspūdį paliko Arabijos jūros pakrantės, Indijos vandenynas, Taro dykuma. Keletas architektūros šedevrų: Mysorie miesto karaliaus rūmai, Eloros ir Ajantos urvai.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
