Unikali ir dramatiška dokumentinė juosta „Armadillo“ buvo apdovanota šešiais prestižiniais kino apdovanojimais, vienas iš jų – „Grand Prix de la Semaine de la Critique“ Kanų kino festivalyje 2010-aisiais.
Filmas taip pat iššaukė aršias diskusijas dėl galimai netinkamo danų kareivių elgesio karo su talibais metu. Filme rodoma ne tik karių kasdienybė, pasiruošimas atakoms, susidūrimai su Afganistane karštajame ruože, kur susiduria danų karių ir talibų pajėgos, gyvenančiais civiliai, bet ir danų karių emocijos prarandant bendrakeleivius, prasiveržiantis brutalumas ir beviltiškumas nužudžius priešininkus, ilgus mėnesius leidžiant vienumoje prasiveržusios seksualinės aistros...
Dokumentinis filmas, kurio kūrėjai rizikavo savo gyvybėmis, pasižymi puikia režisūra ir montažu, čia įspūdį daro ne tik siužetas, bet ir įtaigus vizualinis pateikimas. Filme sukrečia atviros jaunų karių emocijos ir sudėtingi psichologiniai momentai. Tai kova ne tik su priešais, bet ir su pačiu savimi. Karo lauke nešiojamomis ir ant šalmų pritvirtintomis kameromis buvo nufilmuota apie 350 valandų vaizdo medžiagos.
Pirmadienį kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ vyko diskusija „Karo psichologija. Nepapasakota istorija“ – apie Lietuvos ir Danijos kariuomenėse veikiančias psichologinės reabilitacijos sistemas, kurios padeda iš tarptautinių ISAF misijų grįžtantiems kariams nugalėti potrauminio streso sindromą. Balsas.lt kalbina J. Metzą apie paties požiūrį į karą ir dėl kino juostos į mirtiną pavojų pastatytą gyvybę.
Ką iš tiesų reiškia eiti į karą?
Pirmą kartą Lietuvoje viešintis pasaulinio garso danų režisierius Janusas Metzas sako, kad karas skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus.
„Jauniems žmonėms mažų mažiausiai tai yra nuotykis. Tai visiškai suprantama, tačiau būtina išplėsti karo reikšmės sąvoką. Taip pat labai svarbu, kaip kariai susitvarko su savo emocijomis, kaip jie viską išgyvena po to. Karių šeimos išgyvena didžiulį stresą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad nuvykus į Afganistaną pasikeičia viskas ir grįžti jau visiškai kitoks. Pats net ne iš karto tai pastebi. Kare susiduri su stresine ir visiškai nepažįstama būsena. Viskas, kas vyksta, visi žiaurumai ima panešėti į kasdienybę, prie visko pamažu pripranti, tačiau tuo pat metu ima žūti žmonės, tavo bendrakeleiviai... Tai išmuša iš vėžių“, - sako jaunas režisierius, kartu su kariais praleidęs šešis sunkius mėnesius.
Mąstyti nėra geras dalykas kare – turi eiti ir daryti
„Aš mačiau jaunus karius, kurie apie karą buvo labai idealistiškos nuomonės, netgi fetišistinės. Tačiau gal taip ir turi būti, kitaip galbūt nebūtų tos nesuvokiamos drąsos eiti į karo lauką. Galima sakyti, kad atsiranda netgi kažkoks seksualinis potraukis žiaurumui “, - sako J. Metzas, filmuodamas juostą bandęs atsakyti į sau ir kietiems rūpimus klausimus apie karo prasmę.
Anot jo, kare gyvenimas atrodo itin intensyvus, todėl grįžus į kasdienybę gali būti nelengva. Dar ir todėl, pasak jo, nemažai kareivių vėl ir vėl grįžta į karo lauką.
„Čia tu kauniesi su gyvenimu ir mirtimi. Patyręs karo išbandymus, imi tik ten jaustis čia ir dabar, tarsi gyvenimo epicentre. Dalis manęs turėjo tapti kariu, kad išgyvenčiau ir suprasčiau, kas yra karas“, - sako jis. Kaip dar galimus noro kariauti variantus jis paminėjo nuotykių troškimą bei „priklausomybę nuo karo“ („war addiction“).
Armadillo karinėje bazėje režisierius turėjo atskirą erdvę, o karius filmavo ne visa laiką, kad jie nesijaustų nepatogiai. Tiek kariai, tiek vietiniai žinojo, kad yra filmuojami. Kariai Danijoje buvo filmuojami dar iki kelionės į pačią karinę bazę, todėl su kamera spėjo apsiprasti.
„Buvome aptarę, kaip bendrausime, kaip elgsimės ekstremaliose situacijose. Įjungta kamera nepakeitė karių elgesio. Nors kamera priverčia geriau pagalvoti prieš kalbant, tai tik sukuria dar rimtesnę atmosferą. Kariai buvo 120 procentų savimi“, - sako J. Metzas.
Paklaustas, ką mano apie daug diskusijų sukėlusį pornografijos žiūrėjimą karinėje bazėje, jis nusijuokia: „Pornografija – ne fenomenas. Tikėtina, kad vyrai, kurie išvyksta pusmečiui be moterų vešis kalną pornografijos. Nežinau, ar taip yra visur ir ar tai leidžiama.“
Karas yra paskutinė priemonė, kuri iš esmės nieko nesprendžia
Paklaustas, ar vertėjo rizikuoti savo sveikata ir gyvybę dėl šio filmo, J. Metzas nedvejodamas taria „taip“.
„Manau Danijai sukūrėme stiprų filmą, kuris susilaukė didelio atgarsio (filmą pamatė ketvirtadalis Danijos gyventojų - aut. past.). Taip pat aš turėjau galimybę atsakyti į sau rūpimus klausimus. Žinoma, kad buvo verta, tačiau, jei dabar čia sėdėčiau be kojų, taip nešnekėčiau“, - sako režisierius.
Ar į visus klausimus buvo atsakyta? „Kalbant paprastai, viskas atrodo tik juoda ir balta. Tačiau pasikapsčius giliau, svarbiau yra pats procesas, kuris prisidėjo prie mano tyrimo. Pagrindinis klausimas, kuris man nedavė ramybės, buvo - ką karas daro žmonėms. Ir pagrindinė mano išvada yra ta, kad karas žmones žaloja iš vidaus ir į jų sąmonę bei pasąmonę įneša brutalumo“, - sako kūrėjas.
Anot J. Metzo, tokį filmą buvo svarbu parodyti bei pamatyti todėl, kad daugybė žmonių gyvena toli nuo karo ir nežino, nei kas tai yra, nei kaip paveikia žmones, šalis, kuriose nuolat vyksta žiaurumai.
„Gyvename akloje erdvėje ir nesuvokiame, kokią turi reikšmę mūsų sprendimai, kaip jie paveikia kitus. Kai pamatome, kas vyksta tokioje šalyje kaip Afganistanas, keičiasi mūsų moraliniai standartai, suvokiame, kad turime nuolat kritiškai mąstyti apie, ką mes darome“, - sako režisierius, su ironija primenantis, kad politikai Afganistane vykstančius susirėmimus vadina „taikos misijomis“.
„Man „Armadillo“ yra tarsi tamsioji visuomenės pusė. Norėčiau grįžti į Afganistaną tik tuo atveju, jei tai būtų taiki šalis, jei galėčiau ramiai pasikalbėti su vietiniais. Nesu pacifistas ar koks hipis, kuris mano, kad turime sėdėti ir rūkyti taikos pypkę. Tačiau, mano nuomone, karas Aganistane mums neprideda galios“, - sako J. Metzas, kuris kare neįžvelgia prasmės.
„Turėtume vengti karo, jei tik tai yra įmanoma. Karas yra pati paskutinė priemonė iš visų įmanomų sprendimų. Karas - tai chaosas ir mirtis, visomis prasmėmis. Kartą karą išgyvenusi šalis niekada nebebus tokia pati. Aš asmeniškai nematau, kad karas ką nors išspręstų“, - sako J. Metzas.
Šešis mėnesius su kariais praleidęs ir karą iš arti stebėjęs J. Metzas sako, kad didžiausia baimė - žūti ar būti žiauriai sužeistam persekiojo nuolat. Labiausiai sunkiu momentu gelbėjo žinojimas, kad jo kaupiama medžiaga turi prasmę, taip pat kolega kinematografas L. Skree bei karių būrys. Šiems filmo kūrėjams šiurpius įvykius teko išgyventi dar daugybę kartų - grįžę iš misijos jiedu dar metus dirbo prie surinktos medžiagos, peržiūrėdami ją šimtus kartų.
Anot J. Metzo, L. Skree, kuris būdamas operatoriumi susirėmimus matė iš labai arti, šeima dėl šios juostos patyrė rimtą krizę. Pamatęs baigtą filmą kinematografas dvi valandas nepratarė nė žodžio, jo žmona, pamačiusi, ką vyrui teko išgyventi, patyrė šoką. Patį režisierių naktimis dar ilgai kankino košmarai, tačiau jis išsivertė be psichologo pagalbos.
Artimiausiuose dokumentinių filmų režisieriaus J. Metzo planuose - sukurti pirmąjį vaidybinį filmą.
Filmo „Armadillo“ anonsas:
