„Galutinis sprendimas nėra priimtas, procesas toliau vyks. Kolegija nutarė perduoti išplėstinei Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijai. Nagrinėdama nuteistųjų skundus, trijų teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tinkamas Baudžiamojo proceso kodekso ir Baudžiamojo kodekso įstatymų taikymas gali būti vertinamas kaip naujas teisės aiškinimas teismų praktikoje“, – sakė teisėjas Tomas Šeškauskas.
Sukčiavimo byloje dėl apgaule iš parapijiečio pasisavinto milijono nuteistas buvęs Tabariškių ir Griškabūdžio klebonas Jordanas Kazlauskas sako, kad be reikalo buvo apkaltintas nusikaltimu – turtą jis gavo teisėtai ir vykdydamas klebono pareigas.
Lygtine laisvės atėmimo bausme nuteisto buvusio dvasininko ir dar dviejų nuteistųjų skundus gegužę nagrinėjo Aukščiausiasis Teismas.
J.Kazlauskas teismo prašo palikti galioti išteisinamąjį Kauno apylinkės teismo nuosprendį. Tuo metu Generalinė prokuratūra mano, kad turi būti paliktas galioti Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriuo J.Kazlauskas ir dar du vyrai pripažinti kaltais sukčiavimo byloje ir nuteisti lyginėmis bausmėmis.
Pagal apkaltinamąjį nuosprendį apgautojo asmens giminaitei J.Kazlauskas turi sumokėti 251 tūkst. eurų. Kiti du nuteistieji – beveik 29 tūkst. eurų. Asmuo, iš kurio klebonas esą išviliojo pinigus, mirė prieš septynerius metus. Jo turtą pagal įstatymą paveldėjo dukterėčia. Ji ir pareiškė pretenzijas dėl dėdės turto likimo.
Maždaug prieš dešimtmetį Kauno rajono, Poderiškių kaimo gyventojas Jonas Mitkus, mirus motinai, paveldėjo didelės vertės turtą – apie 13 hektarų žemės pakaunėje ir kelis hektarus miško. Palikimo vertė tuomečio nekilnojamo turto pakilimo laikotarpiu buvo vertinama milijonu litų.
Baudžiamosios bylos duomenimis, 2005 metų rugpjūčio mėnesio pradžioje, pasinaudodamas savo, kaip dvasininko, pažinties metu įgytu J.Mitkaus pasitikėjimu, J.Kazlauskas pažadėjo padėti parduoti žemę. Vyras dvasininkui buvo suteikęs notarinį įgaliojimą.
2005 metų rugpjūčio 5 dieną buvo sudaryta preliminari pirkimo - pardavimo sutartis pas notarą. Pirkėjo atstovas J.Kazlauskui, kaip pardavėjo atstovui, sumokėjo 100 000 tūkst. litų (beveik 29 tūkst. eurų) avansą. Tačiau kunigas J.Mitkui pinigų neperdavė – juos pasisavino. Dalį – 63 tūkst. litų (apie 18,2 tūkst. eurų) įnešė į savo sąskaitą. Kaip buvo panaudoti kiti pinigai, tyrėjams nepavyko nustatyti.
Vėliau žemę nusipirkusi bendrovė pilnai atsiskaitė pagal pirkimo - pardavimo sutartį ir į J.Kazlausko nurodytą jam priklausančią sąskaitą buvo pervesta daugiau nei 924 tūkst. litų (267,6 tūkst. eurų). Tačiau J.Mitkui buvo pasakyta, kad žemės sklypas parduotas tik už 600 tūkst. litų (173,7 tūkst. eurus).
J.Mitkui kunigas pervedė tik 543 tūkst. 514 litų (157 tūkst. 412 eurų). Likusius pinigus 378 tūkst. 677 litus (109 tūkst. 672 eurus) J.Kazlauskas išsigrynino.
J.Kazlauskas Aukščiausiajam Teismui pasakojo, kad jį nuteisęs teismas įpareigojo toliau tęsti darbą. Kauno probacijos tarnyba pareikalavo, kad nuteistas dvasininkas dirbtų. J.Kazlauskas kreipėsi į jį nuteisusį Kauno apygardos teismą, prašydamas paaiškinti, ką jam, kaip dvasininkui, reikia dirbti. Teismas pareiškė, kad nieko neaiškins.
„Probacija kreipėsi į Vilkaviškio vyskupiją. Vyskupas atsiuntė raštą. Teismas pažeidė jurisdiskciją. Pas mus hierarchinė struktūra“, – sakė J.Kazlauskas.
Nuteisto J.Kazlausko advokatė Inga Blaževičienė teigė, kad Kauno apygardos nuosprendis negali būti vykdomas. J.Kazlauskas po apkaltinamojo nuosprendžio negali eiti dvasininko pareigų. Tuo metu teismas įpareigojo 3 metų ir 9 mėnesių lygtine basume nuteistą buvusį kleboną tęsti darbą bei neišvykti iš gyvenamosios vietos. J.Kazlauskas sako, kad bažnyčia yra hierarchinė struktūra ir tik vyskupas nusprendžia, kur gali dirbti dvasininkas.
J.Kazlauskas teismui pasakojo, kad J.Mitkui padėdavo kaip ir kitiems parapijiečiams. 2002-2005 metais vyras ir jo sugyventinė gyveno labai skurdžiai, ateidavo maudytis skalbtis, pavalgyti. Tada giminės jiems nepadėjo.
„Ne tik jis ateidavo, bet ir suvargę kiti kaimo žmonės“, – pasakojo J.Kazlauskas.
Paskui netikėtai praturtėjęs vyras padovanojo juo pasirūpinusiam dvasininkui pinigų.
„Jis nereiškė pretenzijų dėl apgaulės ir klastos. Prašė manęs išpildyti paskutinę valią ir palaidoti. 2010 metais vadovavu laidotuvėms. Niekas tada pretenzijų dėl turto nereiškė. Prokuratūra ir teismai akcentavo, kad naudojausi savo pareigomis. Man nebuvo jokio reikalo klastą ar apgaulę naudoti. Ar aš tą pasitikėjimą įgijau gerdamas su juo degtinę? Aš tą pasitikėjimą įgijau vykdymas klebono pareigas. J.Mitkus nebuvo pašalinis žmogus, sugėrovas. Jis buvo mano parapijietis buvo“, – teisme kalbėjo nuteistasis dvasininkas.
Jis posėdyje buvo atsivertęs atsineštą Kanonų teisės kodeksą ir citavo žodžius apie klebono pareigas. Pagal jį klebonas turi pažinti savo tikinčiuosius, lankyti šeimas, guosti, išmintingai pataisyti, ypatingu rūpesčiu apgauti patiriančius ypatingų sunkumų, rūpintis vargšais.
„Aš kanonų nurodymus vykdžiau, bet prokuratūra ir teismas tai palaikė nusikaltimu“, – sakė J.Kazlauskas. Jis taip pat nurodė, kad dirbtinai buvo kriminalizuoti civiliniai santykiai, nes tikintieji turi pareigą pasirūpinti bažnyčios poreikiais, tarnautojų išlaikymu.
„Nei civilinė, nei bažnytinė valdžia nesirūpina nei pensijų kaupimu, nei pragyvenimu. Tai patikėta eiliniams tikintiesiems“, – apgailestavo J.Kazlauskas.
Tikintieji aukoja ir dovanoja dvasininkams maisto, kitų vertybių.
„Tai buvo įvertinimas mano veiklos ir darbo. Dar daugelis parapijų renka fiksuotus mokesčius nuo šeimos ir t.t. Tai galima būtų traktuoti kaip turto reketavimą. Bet neteko girdėti, kad tai būtų taip įvertinta“, – sakė buvęs klebonas.
Aukščiausiojo Teismo nutartį ketvirtadienį išklausė ir advokatas Vytautas Sirvydis. Jis ikiteisminiame tyrime atstovavo asmeniui, susijusiam su šia byla.
„Mes nežinome, dėl kokios būtent teisės normos taikymo priimtas toks sprendimas. Tačiau bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kadangi tai reiškia, kad gali būti pagrindas naujai taikyti arba materialiosios baudžiamosios teisės normą, arba baudžiamojo proceso kodekso normą. Matyt, to kasatoriai ir siekė. Aš esu susipažinęs su kasaciniais skundais – ten buvo keliama įvairių klausimų: valstybės ir kanonų teisės atribojimo. Galbūt tai pasirodė įdomu Aukščiausiajam Teismui. Procesas gali reikšti daug naujo visai teismų praktikai“ ,– žurnalistams sakė advokatas V.Sirvydis.
