Pasibaigus Seimo rinkimams Juozas Erlickas rašė, kad „Išsipildė pranašystės: kiekviena virėja valstybę valdys. Privirs dabar košės. Kažin ką pirmiau paleis: vidurius ar Seimą?“ Taiklus pastebėjimas. Juolab, kad politiniai įvykiai, valdžios formavimas sukelia panašias mintis.
Štai Vėlinių išvakarėse būsimasis premjeras pareiškė, jog išsiaiškino, kad padėtis valstybėje yra kelis kart blogesnė, nei buvo manyta. Toks dalykas tikrai nestebina, nes TS-LKD, kaip tikra opozicija, nedirbo. Kadangi opozicijos Seime nebuvo, tai tokių dalykų ir nebuvo kam aiškintis. Beje, dejonės „ai, ai, kokį palikimą gavome“ nėra naujos keičiantis valdžioms po rinkimų.
TS-LKD vadovybės kalbos dėl taupymo, išlaidų mažinimo labiau primena įvaizdžio reklamą nei nuoširdų norą to siekti. Kodėl? Todėl, kad būsimasis premjeras iki šiol net neturi atsakymo kiek kainuos naujos ministerijos įkūrimas, dar kelių reorganizacija, pagaliau kaip ir kiek energetikos ministerijos sukūrimas leis taupyti ir pan. Logiška, jog tokie žingsniai reikalauja nemažų papildomų išlaidų. Tokia būsimosios valdžios pozicija labai primena G.Kirkilo stilių. Kažką tautai reikia pasakyti, kažką pateikti, o kas iš to gausis – parodys ir atsakys laikas. Ir apskritai, juk nebūtina daryti tai ir taip, kas šiuo metu kalbama. Svarbiausia – kuo greičiau pasidalinti valdžios pyragą. Atsakingai formuoti valdžią visiškai nepasiruošta.
Galbūt naujove reikėtų laikyti tai, kad būsimos valdžios partijos kai kurių kadrų atskiroms ministerijoms ieškosi vienos kitų tarpe. Visgi liūdniausias vaizdas A.Valinsko partijos gretose. Pasirodo, problema ne tik surasti žmogų į ministro postą, bet nelabai ką yra pasiųsti į teledebatų laidas.
Įdomus reiškinys – LLRI vadovas teisingumo ministras. Norom nenorom kyla klausimas: ar Lietuvoje jau nebeliko teisingumo, ar bankrutuoja laisvoji rinka? Būtent LLRI įpiršta politika ir sukėlė dabartines Sodros, švietimo ir kitų sričių problemas. Norint, kad jos nebankrutuotų – būtina vykdyti alternatyvią laisvajai rinkai politiką. LLRI vadovo pasirodymas vykdomojoje valdžioje be abejonės būtų kaip gelbėjimosi ratas pačiai laisvosios rinkos ideologijai, tačiau blogas ženklas Lietuvos valstybės ir žmonių ateičiai.
Daug kalbama apie taupymą, „diržų veržimąsi“, tačiau ir būsimoji Vyriausybė kažkodėl tyli apie potencialiausią šaltinį – šešėlinę ekonomiką. Nors, kaip teigiama, ten sukasi jau apie dvidešimt milijardų litų, bet ją bent kiek „suveržti“ naujoji dauguma ryžto nerodo. Ryžto būsimasis premjeras nedemonstruoja ir Leo Lt klausimu. Vien tik energetikos ministerijos įkūrimas savaime šio projekto skaidresniu nepadarys. Klausimas rimtas – ar ne pats laikas jį apskritai stabdyti?
Liūdna, tačiau ateinantieji valdantieji iš nueinančiųjų (Kirkilo – Brazausko), atrodo, perėmė metodiką „nesvarbu ką žadi, svarbu tai ką darai“. Tikru perkūnu iš vėlyvo rudens politinio dangaus turėjo trenkti tėvynėn iš užsienio planavusiems grįžti Lietuvos piliečiams paskelbta informacija, kad jie neskubėtų į gimtinę, nes ateina sunkūs laikai. Rekomenduota dar pagyventi ir padirbėti svetur. O juk prieš rinkimus pažadai išeivijai tiesiog liejosi per kraštus.
Pagaliau kodėl iš TS-LKD nė pusės žodžio neišgirstame apie liustracijos įstatymą. Ar ir šiai partijai liustracijos tema jau tapo tabu?
Taigi, naujosios vyriausybės veiklos pradžia artėja, tačiau neatsakytų klausimų nemažėja. Nors daug ir ilgai kalbėta apie atėjimą valdžion, bet tam visai nepasiruošta. O juk po septynerių Brazausko – Kirkilo antisocialdemokratiško valdymo metų sukti dešinėn jau būtų tolygu sukti į griovį. Būsimų valdančiųjų siūloma „plokščia“ mokesčių sistema (mokesčių sulyginimas), kuri taptų naujosios daugumos vadinamos antikrizinės programos pamatu, nėra priemonė krizės keliamoms problemoms įveikti. Priešingai. Pasaulio patirtis rodo, kad krizėms įveikti būdavo naudojami progresinės mokesčių sistemos svertai. Tikriausiai neatsitiktinai JAV prezidentas F.Ruzveltas „Didžiosios depresijos“ metu 1933 m. pasirinko šią kryptį. Būtent pasaulį krėtusios krizės laiku. Be to pirmiausia turi būti paruošta valstybės raidos strategija, nubrėžta vizija, o tik po to jai įgyvendinti ruošiamas tinkamas priemonių planas. Būtina žinoti kur link suki. Ir ne bet ką, o valstybę. Jei nežinai, tai tuomet ir dviejų šimtų lapų rinkimams paruošta programa teverta be jokių programų į Seimą įšokusio A.Valinsko patapšnojimų.
Ką daryti? Atsakymas paprastas, bet kartu ir sudėtingas. Antikrizinė programa paruošta. Vadinasi ji „Lietuvos ateitį giname šiandien“. Tad tik imkite ir skaitykite. O sudėtinga todėl, kad šiandien paprasčiausiai nėra kam jos įgyvendinti.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
