Naujojoje Vilnioje stovintis gelsvas daugiabutis niekuo neišsiskiria iš kitų rajono namų, bet jo gyventojus vienija bendras rūpestis – ką reikės daryti, jei miesto valdžia nuspręs iškeldinti iš kuklaus turimo būsto.
Pasikvietusi tremtinius, Lietuva juos ir atstumia?
Pasibeldus į bet kurias šio daugiabučio duris, jas atvers žmogus, kurį likimo vingiai sugrąžino į Lietuvą. Rusija, Ukraina, Kazachstanas, Moldova – tai tik kelios iš daugybės vietų, iš kurių į tėvynę su šeimomis grįžo tremties po pasaulį išblaškyti lietuviai. Tačiau panašu, kad šiandien, taip aktyviai kvietusi grįžti, valstybė atsuko nugarą tiems, kurie šį kvietimą priėmė.
Neatsitiktinai šis daugiabutis turi ir labai formalų pavadinimą – „laikinojo apgyvendinimo punktas“, kurio paskirtis laikinai priglausti su šeimomis į Lietuvą grįžusius politinius kalinius ir tremtinius bei jų šeimas. Deja, žodis „laikinojo“ šiems žmonėms stringa gerklėje, nes kai kurių gyventojų „laikinasis apgyvendinimas“ tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį dėl itin vangiai vykdomos būsto suteikimo programos.
Nuo 2013-ųjų programa, padėjusi tremtiniams ir politiniams kaliniams grįžti į Lietuvą, bus vykdoma tik integraciniais aspektais, o apie būsto suteikimą Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą veiklos 2013–2015 metų plane nebekalbama. Daugiau nei 40 šeimų apimti nežinios, mat minėtą daugiabutį savo žinion perima Vilniaus miesto savivaldybė, o sutartys su jo gyventojais nėra pratęsiamos.
Tremtinė: jau gailiuosi, kad grįžau į Lietuvą
Konkretumo iš valdininkų nesulaukiantys namo gyventojai jaučiasi palikti nežinioje ir sako, kad veikiausiai valdžia pamiršo, jog už gausybės „tvarkų“, „programų“ ir „planų“ slypi žmonių likimas. Sutrikę daugiabučio gyventojai kol kas nežino, kur jiems kreiptis dėl tokios padėties. Neretas neslepia ketinantis kreiptis į Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą, jei grįžti pakvietusi tėvynė atsuks savo vaikams nugarą.
Naujienų portalo balsas.lt kalbinta iš Krasnojarsko grįžusi Regina Danutė Jesiūnienė apie save pasakojo: „Lietuvoje gyvenu jau 13 metų. Kai grįžau, dar buvau darbingo amžiaus, o štai dabar jau esu pensininkė. Kai su šeima parvykome, tikėjomės, kad čia galėsime dirbti ir gyventi kaip visi normalūs žmonės“, – ašarodama kalbėjo ji.
Moteris į Lietuvą grįžo su vyru, kartu į tėvų gimtinę parvyko ir dukra su šeima. „Mano vyras neištvėrė streso, kurį patyrė sužinojęs, kad nei pensijos – nieko neturėsime. Jis mirė. Šiandien aš gailiuosi, kad grįžau į Lietuvą. Jei būčiau žinojusi, kad toks gyvenimas laukia, tikrai nebūčiau tam ryžusis.“
R. D. Jasiūnaitė pasakojo, kad jos tėvai buvo partizanai: „Tėvelis išėjo į mišką, mama, nors šeimoje augo penki vaikai, nuolat padėjo partizanams, nešė maistą. Mano tėvai dėl šios šalies rizikavo gyvybe, o dabar mes esame niekam nereikalingi.“
Moteris pasakojo, kad jos dukra ir sūnus gyvena Lietuvoje, iš viso ji turinti keturias atžalas ir anūkų bei proanūkių. „Mano vaikai Rusijoje įgijo aukštąjį išsilavinimą, o čia tenka tenkintis valytojos darbu. Mano mama visą laiką sakydavo: „Vaikai, ateis laikas – ir Lietuva bus laisva.“ Mes su vyru grįždami pirmiausia atsivežėme anūkę, kad ji mokytųsi lietuvių kalbos ir pažintų mūsų kultūrą.“
Iš Moldovos į Lietuvą
Šiame name jau penkerius metus gyvenantis Olegas Sevcenca neslėpė apmaudo, kad sklandžiai vykęs tremtinių ir jų šeimų grįžimo procesas stoja, o ir žadama integracija vienaip atrodo dokumentuose ir visai kitaip realiame gyvenime.
„Mano žmonos motina į Sibirą buvo ištremta būdama vos dvejų metukų, nes jos tėvas aktyviai dalyvavo partizanų pasipriešinimo judėjime. Išvežti jie buvo iš Kaišiadorių kaip ir daugelis tremtinių tuo metu – paprastu vagonu. Tremtyje šeima pragyveno iki 1967 metų, bet leidimo grįžti į Lietuvą pasibaigus tremties laikui negavo, todėl aštuonerius metus blaškėsi po Ukrainą, Moldovą, Kazachstaną“, – savo šeimos istoriją pasakojo vyras ir pridūrė, kad vėliau šeima gavo leidimą apsigyventi Moldovoje.
„Kas kartą, kai šeima atvykdavo į Lietuvą ir tikėdavosi gauti leidimą čia apsigyventi, atsakymas būdavo vienas ir tas pats – negalima. Kai vėliau buvo atverti archyvai ir grąžintos žemės, miško ir kitos nuosavybės teisės, šeima siekė susigrąžinti ir Lietuvos pilietybę. Tiesa, tas procesas truko ne vienerius metus. Archyvuose nepavyko rasti mano uošvės gimimo dokumentų, tai gerokai apsunkino visą procesą, o kai buvo kreiptasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, mat šeima turėjo žemės, atsakymas buvo labai trumpas ir paprastas: „Kai buvo grąžinama žemė, jūs nebuvote Lietuvos pilietė, tad grąžinome tiems, kas laukė eilėje.“ Niekam buvo neįdomūs nesibaigiantys dokumentų ruošimai“, – piktinosi pašnekovas.
Vyras pasakojo, kad tuo metu, kai šeimai buvo pasiūlyta grįžti į Lietuvą, buvo žadamos visos socialinės garantijos, būstas, kalbos mokymas ir pan., bet realybė nuo pažadų gerokai skyrėsi: „Atvykome su šeima, čia mus puikiai sutiko, buvo skirtas būstas, bet visa tai tebuvo laiko klausimas. Vėliau pasikeitus sąlygoms susidarė tokia situacija, kad dėl nesibaigiančių pakeitimų mirus žmogui, kuriam buvo skirtas socialinis būstas, jo vaikai ar anūkai lieka, kaip stovi. Nors mes ir esame eilėje butui gauti, bet viskas tarsi stovi vietoje.“
Rusiška integracija Lietuvoje
O. Sevcenca pasakojo, kad savo ir žmonos įgytus aukštojo mokslo diplomus pavyko patvirtinti Lietuvoje, tačiau tai neišgelbėjo šeimos nuo nedarbo. „Auginame du vaikus, jie puikiai integruojasi, dukra užsiima karatė ir šokiais, jai tai puikiai sekasi. Mokosi taip pat gerai. Šiuo metu vienintelės šeimos pajamos – išmokos, kurias gauname iš darbo biržos. Norint gauti gerą darbą reikia puikiai mokėti lietuvių kalbą, o kaip mes išmoksime lietuvių kalbą, jei buvome apgyvendinti rajone, kur didžioji dalis gyventojų rusakalbiai. Nors aš ir žmona mokėmės lietuvių kalbos, nėra kaip tas žinias papildyti, nes bendraujame vyksta rusakalbėje bendruomenėje.“
Aukštuosius inžinerinį ir teisinį išsilavinimą turintis vyras atvykęs į Lietuvą dirbo įmonėje, kuri vertėsi prekyba visureigiais. Po poros metų prasidėjus ekonominei krizei darbo teko atsisakyti, nes vien kelionės iki darbovietės surydavo didžiąją dalį atlyginimo.
Vaikystės prisiminimuose šaukiantys KGB darbuotojai
Laimutė Širkaitė šiuo metu Naujojoje Vilnioje gyvena su tėvu, kuriam 92 metai, ir abituriente dukra. Moteris sako suglumusi dėl valdžios užmojų ir negalinti patikėti, kad padėtis galėjo taip komplikuotis.
Kalbėdama apie savo šeimos istoriją, iš Kazachstano į Lietuvą sugrįžusi moteris sakė: „Mano tėvas buvo partizanas, mama taip pat priklausė „Geležinio vilko“ būriui – už tai jie atsidūrė koncentracijos stovykloje. Tėvai susipažino ir susituokė Kazachstane. Tėvas dirbo vario kasyklose, kur dėl kenksmingų sąlygų žmonės paprastai teištverdavo apie 10 mėnesių. Abu mano tėvai buvo politiniai kaliniai ir mūsų šeima ilgai buvo stebima. Nors aš gimiau 1958 metais, mano mama dar turėjo vaikščioti komendandantūrą žymėtis. Puikiai iš vaikystės pamenu epizodą, kai su mama nuėjome į komendantūra pasižymėti ir mažas brolis mamai ant rankų ėmė labai verkti, o tuo metu KGB darbuotojas pradėjo ant jos baisiai šaukti. Iki šiol prisiminus, kaip tas pareigūnas šaukia, šiurpas eina per nugarą.“
Tėvai svajojo su vaikais gyventi Lietuvoje
Moteris pasakojo, kad šeima, kaip ir daugelis tremtinių, negalėjo sugrįžti į tėvynę, tad apsigyveno Kazachstane. Į Sibirą buvo ištremti ir moters seneliai, kurie atvyko į Kazachstaną po to, kai jos tėvui pavyko papirkti vieną pareigūną ir šis suteikė leidimą jiems apsigyventi toje pat vietoje.
„Šeima gyveno skurdžiai, žeminėje. Pamenu, kad namo viršus buvo užpiltas žemėmis, o ant viršaus žėlė žolės“, – apie skurdžią tremties buitį pasakojo moteris.
Į Lietuvą L. Širkaitė grįžo 2005-aisiais: „Nors dokumentus išsiuntėme anksčiau, viskas labai užsitęsė. Tėvai nuolat svajojo apie galimybę sugrįžti į Lietuvą, namuose visuomet kalbėjomės lietuviškai“, – šypsodamasi kalbėjo moteris ir pridūrė: „Žinoma, ta kalba buvo labai tarmiška.“
Paklausta, kaip nutiko, kad šeima nusprendė grįžti, pašnekovė pasakojo: „2000 metais Kazachstane viešėjo didelė delegacija iš Lietuvos. Tarp svečių buvo ir Vytautas Landsbergis, jis įkalbėjo mano senelį, kad leistume mano dukrą į Lietuvių namus Lietuvoje. Pirmiausia išvažiavo dukra, pati tuomet dar pasilikau Kazachstane, nes turėjau gerą darbą, bet paskui ir dukra, ir mano tėvas labai norėjo, kad visi kartu apsigyventumėme Lietuvoje.“
Pašnekovė pasakojo, kad Kazachstane turėtą butą teko parduoti labai pigiai, o šeimai kraustantis į Lietuvą vylėsi, kad Tremtinių ir politinių kalinių grįžimo programa ir joje numatyta pagalba leis užtikrintai jaustis naujuose namuose.
Eilėraščiai Lietuvai
Marija Nasonova į Lietuvą grįžo 2002-aisiais. Ji teigė sulaukusi kvietimo iš tremtinių ir politinių kalinių grįžimo programos. Moteris jau 12 metų gyvena daugiabutyje Naujojoje Vilnioje.
„Netrukus būsiu pensininkė, turiu 35 metų pedagogės darbo stažą. Gimiau ir užaugau Rusijoje, ten mirė mano tėvai, tad į Lietuvą atvykau kartu su vaikais ir anūkais. Anūkams mokytis sekasi puikiai, labai džiaugiuosi, kad Lietuvos žemėje išliks mūsų giminės šaknys“, – pasakojo moteris ir prisipažino parašiusi eilėraštį apie Lietuvą, kurį čia pat padeklamavo ir prisipažino, jog labai norėtų savo kūrinį nusiųsti kompozitoriui Raimondui Paului, kad šis žodžiams sukurtų muziką.
Į klausimą, ką jai tektų daryti, jei netektų turimo būsto šiame daugiabutyje, moteris atsakė: „Prieš atvykdama čia turėjau parduoti namą Rusijoje. Tai buvo medinis tvarkingas namas, bet dabar jis kainuotų didelius pinigus. Jei aš prarasčiau butą šiame name – tektų eiti į gatvę, nes jokios kitos nuosavybės neturiu“, – susijaudinusi kalbėjo moteris.
Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2008–2012 metų programos klausimais konsultuojanti Rima Gudelytė
Šiuo metu vykdomas Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą veiklos 2013–2015 metų planas. Jame numatytos priemonės, kurios mūsų tremtiniams kelia tam tikrų klausimų. Viena iš labiausiai žmones neraminančių priemonių „Įvertinti situaciją laikino apgyvendinimo punktuose ir sutarti su savivaldybe dėl šio punkto perdavimo“. Šiame name gyvena 40 šeimų, kurios laukia būstų, skirtų grįžtantiems tremtiniams Vilniaus miesto savivaldybėje. Kalbame apie šeimas, kurios padavė prašymus iki 2009-ųjų dėl apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis. Nuo 2009-ųjų politiniu sprendimu eilių sudarymas sustabdytas. Žinoma, kad tremtinių punkte yra kelios šeimos, kurios šioje eilėje dėl būsto yra nepatekusios. Taip pat yra 11 šeimų, kurios neturi nukentėjusio asmens statuso – tai tremtinių, politinių kalinių vaikai, kurie gimė NVS šalyse, bet tai įvyko ne tėvų tremties metu, bet po jos.
Žmonėms, kurie neturi minėto statuso ir nestovi eilėje dėl būsto mes nesame įsipareigoję suteikti jiems gyvenamąją vietą, tačiau, kol tai leidžia programa, jį suteikiame, kol žmonės patys būstu apsirūpins.
Asmenims, kurie padavė prašymus iki 2009-ųjų gruodžio 31-os dienos, valstybė žadėjo būstus lengvatinėmis sąlygomis su galimybe juos privatizuoti. Dabar situacija šiek tiek pasikeitusi, tačiau numatome galimybę žmonėms laukti butų tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir buvo žadėta. Gal žmonės turėjo per mažai informacijos ir tai sukėlė nerimą. Vyksime į tremtinių punktą ir žmonėms viską paaiškinsime, nuraminsime juos. Tie, kurie nepadavė prašymų iki 2009-ųjų pabaigos taip pat turės galimybę stoti į būsto eilę, tik kitomis sąlygomis.
