Seime svarstomi 2010 metų biudžetai - valstybės, "Sodros" ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Kaip įprasta, kasmet šie biudžetai gauna kokį nors vaizdingą vardą. Jų buvo pačių įvairiausių - "istorinis", "socialinis", "krizinis", "bado", "svajonių" ir t. t.
Visi šie epitetai paprastai apibūdina kiekybinius biudžeto pokyčius - daugiau ar mažiau, per daug ar per mažai surinksime, pasiskolinsime ir išleisime.
Deja, 1990-2010 metų valstybės biudžetai tik skaičiais ir tesiskiria. Visa kita 2010-ųjų biudžetuose - formavimo tvarka ir procedūra, finansavimo principai, prioritetai, o tiksliau jų nebuvimas - yra tokie patys, kaip kokiais 1990-aisiais. Milijardai litų leidžiami neįtikėtinai atsainiai.
Neva programinis planas
Biudžetas būna programinis ir institucinis. Kai finansuojamos institucijos, už tai, kad jos yra ir kažką veikia - tai institucinis biudžetas. Institucijų finansavimas "už gražias akis" kritikuojamas, nes jis nėra orientuotas į tai, kad būtų pasiekta rezultatų. Į rezultatus turėtų orientuotis programinis biudžetas, kuris Lietuvoje neva yra taikomas.
Nepaisant teisingai surašytų programų sudarymo taisyklių, kurių asignavimų valdytojai preciziškai prisilaiko ir gražiai surašo savo programas, valstybės biudžetas išliko institucinis. Tai yra, biurokratai greitai prisitaikė prie jiems iškeltų reikalavimų ir savo institucijos veiklą tiesiog įvilko į savo sugalvotų programų drabužėlį. Ta pati mergelė, tik kita suknelė - šią frazę apie biudžetą kartojame antrą dešimtmetį.
Iki tikro programinio biudžeto trūksta tikrai daug. Visų pirma trūksta strateginio planavimo, kuris, paprastai tariant, institucijoms iškeltų tikslus, numatytų prioritetus. Ne pati institucija turi susigalvoti, ką ji veikia valstybėje ir už tai paprašyti pinigų (ir juos tradiciškai istoriškai gauti). Aukščiausios valstybės galvos turi numatyti prioritetus, įvardyti programas, numatyti jų tikslus ir ką jomis reikia pasiekti. Antra, ko trūksta, tai konkurencijos tarp programose numatytų tikslų pasiekimo priemonių. Jei norima nuvykti iš Vilniaus į Kauną, svarstytinos bent trys alternatyvos - traukiniu, autobusu ar automobiliu.
Tačiau kai valstybėje iškeliamas koks nors tikslas, tegu ir kovos su narkomanija, tikslų pasiekimo alternatyvos net nėra svarstomos. Dėl valstybės biudžeto lėšų niekas nekonkuruoja - institucija žino, kad ji bus tam tikros programos vykdytoja ir kad už tai gaus lėšų. Kova vyksta, kad gautų daugiau. Tai vadinama "apsiginti biudžetą".
Katė maiše
Visi valstybės finansai yra tarsi katė maiše. Mes matome maišą, matome, kad jame kažkas yra, kad už tą kažką bus sumokėta daug milijardų litų, tačiau kas viduje - paslaptis.
Vieši yra tik apibendrinti biudžeto skaičiai, kurie tik parodo, greičiau, mokesčių naštą, bet ne funkcijos atlikimo efektyvumą.
Niekas Lietuvoje, išskyrus kelis žmones Finansų ministerijoje, negali turėti išsamios (labai tikslios) informacijos nei apie planuojamas, nei apie faktines išlaidas.
O turėtume žinoti. Ir paviešinti biudžeto skaičius elektroninėje erdvėje tikrai nieko nekainuoja. Jei žinotume asignavimų valdytojų planus, už kiek jie planuoja ką nors pirkti ir už kiek nupirko - kartoju - labai tiksliai, o ne taip, kaip dabar sumetę į bendrą krūvą rodo įvykdytus viešuosius pirkimus, institucijų veiklos efektyvumas mums būtų kaip ant delno.
Deja, dabar tik atsitiktinai sužinome apie "Sodros" milijoną, išleistą reprezentacijai, masiškai paplitusius prabangius tualetus ir pan.
Ką daryti su 2010 metų projektais
Kasmet įvyksta biudžetinis ritualas: kai biudžetas pasiekia Vyriausybę ir Seimą, jau būna per vėlu imtis esminių kokybinių permainų. Tada Vyriausybė ir Seimas patampo paklodę į skirtingas puses ir pasižada - na, jau kitais metais tikrai biudžetas bus kitoks.
O kitais metais - vėl tas pat. Ir taip jau dvidešimt metų "einame sportuoti nuo pirmadienio".
Gal jau pakaks būti silpnavaliais? Tekeliauja biudžetai atgal į Vyriausybę, į Finansų ministeriją, tegu šioji sutelkia savo pajėgas (gali Valstybinę mokesčių inspekciją pasitelkti - didelis kompetencijos centras) ir sumažina biudžeto išlaidas dar mažų mažiausiai 2,5 mlrd. litų - iki 2006 metų lygio.
Darbo tektų įdėti, nes mechaninis išlaidų karpymas jau beveik išsemtas ir atėjo laikas "asmeniškai pamatuotam biudžeto kostiumui". Bet gerai padirbėjus, galima suspėti iki metų pabaigos.
Kryptis - taupymas per funkcijų atsisakymą: ne tiek paimti iš visų po truputį, o naikinti tai, kas nebereikalinga. Visuomet geriau atsisakyti nereikalingų biurokratijos dalių, o ne stengtis išlaikyti visas, tik duoti truputį mažiau joms valgyti.
Blogiausiu atveju, pirmąjį kitų metų mėnesį tepagyvena viešasis sektorius dosniai - 1/12 šių metų išlaidų lygmens. Bent padarys gerą darbą, tada ir sumokėti negaila. Nes priešingu atveju, kitais metais pasikartos tas pats sugedusios plokštelės scenarijus.
Rūta VAINIENĖ
