Kelias į dekolonizaciją
1922 m. Britanija suteikė Egiptui ribotą nepriklausomybę, baigdama jo protektorato statusą ir sukurdama suverenią valstybę, karaliumi paskirdama sultoną Ahmadą Fuadą. Tačiau iš tiesų Egiptas gavo tokias pat teises, kaip ir kitos Britanijos dominijos – Australija, Kanada ir Pietų Afrika. Egipto užsienio reikalai, Egipto gynyba nuo užsienio agresorių, užsienio interesų gynyba Egipte, mažumų apsauga (t. y. europiečių, sudariusių, nors ir turtingiausią, bet tik 10 % populiacijos dalį), ir komunikacija tarp likusios britų imperijos dalies ir pačios Britanijos Sueco kanalu, tebebuvo tiesiogiai kontroliuojami Britanijos.
Nors Egiptą formaliai valdė karalius Faudas ir jo ministras pirmininkas, Britanijos aukštasis komisaras buvo svarbi jėga. Britanija ketino suteikti Egiptui nepriklausomybę per kruopščiai kontroliuojamą ir potencialiai ilgą laiką.
„Dekolonizuotas“ Egiptas kentėjo nuo tų pačių problemų, kurios iškilo ir vėlesnėms Afrikos valstybėms. Jo ekonominė stiprybė glūdėjo medvilnėje, kuri iš esmės buvo aukso kiaušinius dedanti žąsis šiaurės Anglijos medvilnės fabrikams. Britanijai buvo svarbu išlaikyti medvilnės žaliavos gamybos kontrolę ir jie stabdė Egipto nacionalistų planus steigti vietinę tekstilės pramonę ir išsikovoti ekonominę nepriklausomybę.
Antrasis pasaulinis karas nutraukia tautinę raidą
Antrasis pasaulinis karas atidėjo tolesnę konfrontaciją tarp britų postkolonialistų ir Egipto nacionalistų. Egiptas buvo strategiškai svarbus Sąjungininkams – jis kontroliavo šiaurė Afrikos kelius į turtingus naftos vidurio rytų regionus, ir Sueco kanalu suteikė svarbius prekybos ir susisiekimo kelius su likusia Britanijos imperija. Egiptas tapo Sąjungininkų baze operacijoms šiaurės Afrikoje.
Monarchistai
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo visiškos ekonominės nepriklausomybės klausimas buvo svarbus visoms Egipto politinėms grupėms. Buvo trys skirtingi požiūriai: Saado Institucinė Partija (SIP), atstovavusi liberalią monarchistų tradiciją, buvo smarkiai diskredituota dėl jų nuolaidžiavimo užsienio verslo interesams ir akivaizdžiai dekadentiško karališkojo teismo paramos.
Musulmonų brolija
Opozicija liberalams kilo iš Musulmonų brolijos, siekusios sukurti islamišką Egipto valstybę, atmetant vakarietiškus interesus. 1948 m., reaguodami į reikalavimą nutraukti veiklą, jie nužudė SIP ministrą pirmininką Mahmoud an-Nukrashi Pasha. Jo įpėdinis, Ibrahim `Abd al-Hadi Pasha, išsiuntė tūkstančius Musulmonų brolijos narių į sulaikymo stovyklas, o Brolijos lyderis Hassan el Banna buvo nužudytas.
Laisvieji karininkai
Trečioji grupė kilo iš jaunų Egipto armijos karininkų, užverbuotų iš žemesniosios vidurinės klasės Egipte, tačiau išsilavinimą gavusių Anglijoje ir karybos mokyti britų. Jie atmetė ir liberaliąją privilegijų bei nelygybės tradiciją, ir Musulmonų brolijos islamiškojo tradicionalizmo siūlomą požiūrį į ekonominę nepriklausomybę ir klestėjimą. Jie siūlė tai pasiekti vystant pramonę (ypač tekstilės). Tam reikėjo stipraus nacionalinio elektros energijos tiekėjo, tad jie ruošėsi užtvenkti Nilą ir statyti hidroelektrinę.
Respublikos paskelbimas
1952 m. armijos karininkų grupė, žinoma, kaip „laisvieji karininkai“, vadovaujami leitenanto pulkininko Gamal Abdel Nasser per pučą nuvertė karalių Faruk I. Po trumpo civilinio valdymo eksperimento, 1953 birželio 18 dieną revoliucija paskelbė respubliką ir Nasseras tapo Revoliucinės vadovavimo tarybos pirmininku.
Aswano užtvankos finansavimas
Nasseras turėjo grandiozinių planų – įsivaizdavo Egipto vadovaujamą visų arabų revoliuciją, turinčią išstumt britus iš Viduriniųjų Rytų. Britaniją Nassero planai ypač neramino. Augantis nacionalizmas Egipte kėlė nerimą ir Prancūzijai – panašius veiksmus vykdė Maroko, Alžyro ir Tuniso nacionalistai. Trečioji šalis, kuriai sunkumų kėlė augantis arabų nacionalizmas, buvo Izraelis. Nors jie „laimėjo“ 1948 m. arabų ir Izraelio karą ir stiprėjo ekonominiu ir kariniu atžvilgiu (daugiausia dėl ginklų, perkamų iš Prancūzijos), Nassero planai galėjo sukelti tik dar daugiau konfliktų. JAV, vadovaujamos prezidento Eisenhowerio, desperatiškai bandė sumažinti įtampą tarp arabų ir Izraelio.
Siekiančiam įgyvendinti šią svajonę ir paversti Egiptą industrine valstybe Nasserui reikėjo rasti finansuotojų Aukštosios Aswano užtvankos projektui. Vietiniai fondai padėti negalėjo – per ankstesnius dešimtmečius Egipto verslininkai išvežė kapitalą iš šalies, baimindamiesi karūnos turtų ir egzistavusios pramonės nacionalizavimo programos. Tačiau Nasseras rado norinčių investuoti fondų JAV. Jungtinės Valstijos siekė užtikrinti stabilumą Viduriniuosiuose Rytuose, kad galėtų susitelkti į augančią komunizmo grėsmę kitur. Jie sutarė suteikti Egiptui 56 milijonus dolerių tiesiogiai ir dar 200 milijonų per Pasaulio banką.
JAV nutraukia Aswano Aukštosios užtvankos finansavimą
Deja, Nasseras taip pat bendravo (pardavinėjo medvilnę, pirko ginklus) su Sovietų sąjunga, Čekoslovakija ir komunistine Kinija, tad 1956 m. liepos 19 d. JAV nutraukė finansavimą, priežastimi nurodydamos Egipto ryšius su SSRS. Nerasdamas alternatyvaus finansavimo, Nasseras žvilgsnį nukreipė į dyglį savo šone – Britanijos ir Prancūzijos kontroliuojamą Sueco kanalą. Jei kanalas būtų Egipto valdžioje, iš jo gaunamos lėšos galėtų greitai sukaupti reikiamus išteklius Aswano Aukštosios užtvankos projektui, tikėtina, greičiau, nei per penketą metų!
Nasseras nacionalizuoja Sueco kanalą
1956 m. liepos 26 d. Nasseras paskelbė apie Sueco kanalo nacionalizavimo planus, Britanija atsakė, įšaldydama Egipto sąskaitas ir mobilizuodama kariuomenę. Įtampa augo, kai Egiptas užblokavo Izraeliui svarbų Tiranos sąsiaurį Aqaba įlankos žiotyse. Britanija, Prancūzija ir Izraelis susimokė baigti Nassero dominavimą arabų politikoje ir susigrąžinti Sueco kanalo kontrolę. Jie tikėjosi, kad JAV juos parems – vos prieš trejetą metų CŽV parėmė pučą Irane. Tačiau Eisenhoweris buvo nepatenkintas – jis rengėsi perrinkimui ir nenorėjo rizikuoti savo šalies žydų balsais, viešai kritikuodamas Izraelį dėl karo kurstymo.
Trišalė invazija
Spalio 13 d. SSRS vetavo anglų ir prancūzų pasiūlymą perimti Sueco kanalo kontrolę (Sovietų locmanai jau padėjo Egiptui naudotis kanalu). Izraelis pasmerkė JT nesugebėjimą išspręsti Sueco kanalo krizės ir įspėjo, kad imsis karinių veiksmų, o spalio 29 d. įsiveržė į Sinajaus pusiasalį. Lapkričio 5 d. britų ir prancūzų pajėgų oro desantas nusileido Port Saide ir Port Faude, bei okupavo kanalo zoną.
JT spaudimas pasitraukti nuo Sueco kanalo
Prieš Trišales pajėgas nukreiptas tarptautinis spaudimas augo, ypač iš JAV ir SSRS pusės. Lapkričio 1 d. Eisenhoweris pateikė JT rezoliuciją dėl ugnies nutraukimo ir lapkričio 7 dieną JT nubalsavo 65 prieš 1, kad įsibrovėliai turėtų palikti Egipto teritoriją. Invazija oficialiai baigėsi lapkričio 29 d., o visi britų ir prancūzų kariai išvesti iki gruodžio 24 d. Tačiau Izraelis atsisakė atiduoti Gazos ruožą (jis buvo perleistas JT administravimui 1957 kovo 7 d.).
Sueco krizės svarba Afrikai ir pasauliui
Trišalės invazijos nesėkmė ir JAV bei SSRS veiksmai parodė nacionalistams visoje Afrikoje, kad tarptautinė galia persikėlė iš jų kolonijinių šeimininkų dviems naujoms supergalybėms. Britanija ir Prancūzija prarado didelę dalį įvaizdžio ir įtakos. Britanijos Anthony'io Edeno vyriausybė iširo ir valdžia perėjo Haroldui Macmillanui. Macmillanas pagarsės kaip Britų imperijos „dekolonizatorius“, ir 1960 m. pasakys savo garsiąją „pokyčių vėjo“ kalbą. Nassero iniciatyvos ir pergalė prieš Britaniją ir Prancūziją visoje Afrikoje paskatino atkaklesnę kovą už nepriklausomybę.
Pasauliniu mastu, SSRS pasinaudodama Eisenhowerio susitelkimu į Sueco krizę, įsiveržė į Budapeštą, toliau eskaluodamos Šaltąjį karą. Europa, regėdama, kad JAV nepalaiko Britanijos ir Prancūzijos, buvo paskatinta kurti Europos ekonominę bendriją (EEC), vėliau peraugusią į Europos bendriją.
Bet nors Afrika pasiekė nepriklausomybę nuo kolonializmo, ji taip pat ir pralaimėjo. JAV ir SSRS suprato, kad čia yra puiki vieta kariauti Šaltąjį karą – pradėjo plūsti kareiviai ir finansai, siekiant ypatingų santykių su būsimais Afrikos lyderiais, nauja kolonializmo forma per galines duris.
