Tuo metu, kai netikėlių kariuomenė buvo sembos žemėje, brolis Ulrichas Bajeris, Templiavos komtūras, su 12 brolių ir 250 raitelių įsiveržė į Sūduvą ir, neskaitant kitų nuostolių, kurių pridarė šiai žemei, degindamas ir grobdamas, paėmė ir nužudė 150 žmonių, išsivarė į nelaisvę kilmingųjų žmonas, sūnus, dukteris ir šeimyną; šitaip sūduviai čia kur kas daugiau prarado, nei buvo pelnę Semboje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika.
[Baltų žemių XIII a. žemėlapis. (Iš A. Šapokos "Lietuvos istorijos")]
Įžanga. Vardo kilmė
Sūduva (Suvalkija) – regionas yra pietinėje-pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno upės, tad kartais vadinama ir Užnemune. Archeologinės iškasenos rodo, kad sūduviai (rusai juos vadino jotvingiais, lenkai – poleksėnais, vokiečiai – sūduviais) kartu su prūsais buvo bendra baltų gentis, gyvenusi didelėje teritorijoje. Lenkų istorikas H.Lovmianskis yra apskaičiavęs jotvingių teritoriją, kuri, pasak jo „buvo užėmusi apie 100000 kv. kilometrų, pietinę ribą nukeldamas iki Bebro ir Narevo upių, o šiaurinę laikydamas Nemunu“. Palyginkime su dabartine Marijampolės apskritimi – 4470 kv. km, tai tik dvidešimta buvusio ploto dalis. Sūduvos vardas kildinamas iš hidronimo Sūduonia (Šešupės kairysis intakas). Kalbininkas V. Mažulis mano jog pavadinimas kilo iš Sūduvių-Prūsų veiksmažodžio „sud“ -„su“, reiškiančio tekėjimą, liejimąsi, judėjimą, gyvenimą, tai charakterizuoja kraštą, nusako labai tankų upių ir upelių tinklą, tankiausią ir dabartinėje Lietuvoje.
Mokslininkai, remdamiesi archeologiniais, mitologiniais ir lingvistiniais tyrinėjimais, teigia, kad apie 900-750 m. prieš Kr. pradėjo išsiskirti trys vakarų baltų sritys: sūduvių, galindų ir prūsų. Mūsų Sūduvoje yra išlikę per 150 piliakalnių, dar didesnė dalis buvusiose sūduvių žemėse Lenkijoje, Baltarusijoje, Prūsijoje. Gaila, bet dauguma Sūduvos piliakalnių, kapinynų ir senųjų gyvenviečių menkai ištyrinėti.
Trumpa istorija
[Klaudijaus Ptolemėjaus "Grografijos" atlaso aštuntame Europos žemėlapyje pavaizduota sūduvių (sudinų) teritorija]
II a. viduryje, Graikų mokslininko, Klaudijus Ptolemėjaus (90-168) veikale „Geografija pirmą kartą paminėtas Sūduvos vardas (net 850 metų anksčiau nei Lietuvos). 983 -1272 metais vyko jotvingių ir sūduvių karai su Volynės, Mozūrų ir Gudų kunigaikščiais bei Lenkijos karaliais, kurių tikslai mažai tesiskyrė nuo grobuoniškų kryžiuočių ordino tikslų. Sūduviai rėmė Prūsus, kovojančius su kryžiuočiais. Sūduvos žemės ir jos kariai tapo pirmąja kliūtimi, kurią kryžiuočiai turėjo įveikti, norėdamas pasiekti Lietuvos žemes. 1283 m. Kryžiuočių ordinas po ilgų kovų užkariavo Sūduvos žemes. Daug sūduvių buvo išžudyta, dalis pasitraukė į Lietuvą, kiti pasidavė Kryžiuočiams ir priėmė krikštą. Kovoms pasibaigus, šis kraštas atitenka Lietuvai. XIX a. viduryje slaptame kryžiuočių archyve rasti 1384-1402 m. žvalgų pranešimai apie Lietuvos kelius, paneigia teiginius jog Sūduvos teritorija buvo negyvenama. Žvalgai rašo, jog „dykynėje jie sutiko daug žmonių ir matė daug namų.“ Sunaikinus Sūduvos žemių pagrindinius bendruomenių centrus, praradus didžiąją dalį gyventojų, krašto vystymasis sustojo. Čia likę gyventojai slapstėsi.
1398 m. spalio 12 d. Salyno sutartimi dalis Sūduvos, iki Šešupės linijos, taktiniais sumetimais buvo atiduota vokiečių ordinui. Po Žalgirio mūšio Sūduva vis dar buvo likusi Vokiečių ordino priklausomybėje, Vytautas dėjo pastangas, kad atgautų Lietuvai priklausančias žemes (tame tarpe ir Sūduvą). 1422 m. rugsėjo 29 d. sudaryta Melno taika. Vokiečių ordinas galutinai atsisako teisių į Sūduvą, Sūduva tampa LDK dalimi. 1529 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senais bei Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Branderburgietis patvirtino nustatytas Melno sutartimi Sūduvos ir Prūsijos sienas. LDK atitekusioje Sūduvoje apsigyveno lietuviai, žemaičiai ir pabėgėliai iš Rytų Prūsijos. Persikėlėliai atsinešė savus statybos, ūkininkavimo ir gyvensenos papročius, kurie ilgainiui išugdė skirtingus nuo kitų lietuvių būdo bruožus ir suformavo savitą etnokultūrinį regioną. Sūduvoje plito miško ruošos ir medienos perdirbimo verslai. Derlingos žemės sudarė sąlygas sparčiai vystytis žemdirbystei. 1654-1667 m. karas su Švedija, 1700 m. prasidėjęs Šiaurės karas,1706-1708 m. badmetis, 1710-711, 1738 m. maro epidemijos neleido kraštui sparčiau atsigauti ir vystytis. Iki 1795 m. Sūduvoje tebuvo 44 miestai ir miesto tipo gyvenvietės, iš kurių 27 suteiktos savivaldos teisės.
Straipsnio informaciniai šaltiniai
1. P. Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika. – Vinius, 1985
2. K. Subačius, Marijampolės miestas: priešistorė, miesto ištakos, istorija, mintys kūrėjai. –Marijampolė: Piko valanda, 2009.
3. K. Subačius, Sūduvos kraštas: nuo priešistorinių laikų iki XXa. III dešimtmečio. – Marijampolė, 2006
4. V. Grinius, Sūduviais esame mes gimę, sūduviais norime ir būt. – [žiūrėta 2009 05 30] http://www.is.lt/santaka/jega/page2004/kt0106.php
5. V. Jezerskas, Apie Suvalkijos (Sūduvos) regioną. – [žiūrėta 2009 05 30] http://www.is.lt/santaka/jega/page2004/kt0106.php
Gauta iš „http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/S%C5%ABduva_%28Suvalkija%29“
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
