Sovietinės valdžios užmojams kiekviename uostamiesčio mikrorajone pastatyti po kino teatrą nebuvo lemta išsipildyti, o anksčiau veikusiųjų praeitis ištirpo privatizacijos sūkuriuose ir užmarštyje. Klaipėdoje liko vienintelis "senasis" kino teatras, kuriame dar rusena gyvybė - "Jūratė ir Kastytis". Tačiau ar jis išliks - negali pasakyti niekas.
Bendrovės "Lietuvos kinas" Palangos filialo direktorius Vaclovas Aleksandravičius, dabar vadovaujantis ir Klaipėdos kino teatrui "Jūratė ir Kastytis", didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė "judantiems paveikslėliams".
"Nesugebėjau pajusti, kada reikia keisti specialybę. Temoku vairuoti automobilį ir rodyti kiną", - šypteli visą kino teatro darbuotojo kelią nuo kino mechanikos studento iki įmonės regiono filialo vadovo nuėjęs palangiškis.
Kaip ir kiti šalies kinematografininkai, jis su nerimu stebi šalies valdžios veiksmus, diskusiją dėl 2011-aisiais planuojamo Kino departamento steigimo. Ir tikisi, kad šį tą iš praėjusio amžiaus kino infrastruktūros paveldo pavyks išsaugoti - bent jau akcentuojant istorinį vertingumą.
Reikalavimas - nevėluoti
"Kai rinkausi specialybę, vaizduotėje kirbėjo svajonės apie kino operatoriaus darbą, - prisiminė V. Aleksandravičius. - O įstojęs į Kauno politechnikos mokyklą supratau, kad studijuosiu kino mechaniką. Visa tai - iš vaikiško neišprusimo, bet tuomet ir pasiskaityti nebuvo kur. Vėliau mokslus tęsiau kaimyniniame Sovetske."
Atlikęs karo tarnybą, dirbo Palangoje. Pajūrio kino bei videoįmonės buvo pavaldžios respublikiniam Kinematografijos komitetui. "Reikia pripažinti, kad sovietinė kino sistema buvo labai stipri - ne ideologiniu požiūriu, kuris atsiliepė repertuarui, bet organizacijos bei sklaidos atžvilgiu ir technine būkle", - sakė pašnekovas.
Kino darbuotojų atlyginimai nebuvo labai dideli. Tačiau palyginti nesudėtingas ir drauge specifinis darbas bei užtikrintas uždarbis lėmė, kad čia nebuvo didelės kadrų kaitos. Nemažai senųjų specialistų kino srityje dirba ir dabar. "Vienintelis skirtumas nuo kitokio darbo - čia negalėjai vėluoti nė penkių minučių. Žiūrovui nepaaiškinsi, kodėl nepasirodei laiku - nušvilps", - šypsojosi V. Aleksandravičius.
Kino teatrų neaplenkė įvairiausių "planų" sistema: jiems rūpėjo vaikų, tarybinių bei kapitalistinių filmų žiūrovų skaičius. "Surinkus" nustatytą procentą tarybinių filmų žiūrovų, kino teatro darbuotojams buvo skiriamos premijos. Tačiau žiūrovai, natūralu, mieliau už socrealizmo šedevrus stebėjo kitų šalių kino produkciją. Tad kino teatrų darbuotojai "reitingus" keldavo vadinamaisiais žiūrovų perrašymais: ataskaitose prie populiaraus "kapitalistinio" filmo auditorijos užrašydavo tarybinio filmo pavadinimą.
Klestėjimo amžius
Seniausias Klaipėdos kino teatras buvo pokariu pradėjęs veikti "Švyturys", kur kas anksčiau įkurtas novatoriško vokiečio pirklio. Jaunesnė miestelėnų karta šį kino teatrą prisimena "Kapitolijaus" vardu. Pokariu duris atvėrė ir "Tėvynė", kurią klaipėdiečiai nuo 1958-ųjų pažįsta "Baltijos" vardu.
Po kurio laiko darbo liaudies kultūrinėms reikmėms miesto dalyje, kuri tuomet buvo piečiausia, pastatyta "Aurora". Ji veikė iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Vėliau kino teatrą teko uždaryti dėl avarinės pastato būklės ir pasikeitusių aplinkybių - Minijos gatvės rajonas tapo pramonės zona.
Tačiau statinys dar ne vienerius metus tarnavo kaip filmų sandėlis. "Auroroje" buvo saugomos tik šešiolikos milimetrų juostos, kurios buvo išnuomojamos į tolimus reisus iškeliaudavusiems uosto laivams. Vėliau visas šis archyvas buvo perkeltas į Vilnių, o pastatas - parduotas.
Miesto centre 1962 metais įsikūrė "Vaiva", dešimtmečiu vėliau Paryžiaus Komunos gatvės rajone duris atvėrė "Vaidila". Pastarieji atstovavo paskutiniam tuometinių tendencijų klyksmui - rodė plačiaformatį kiną iš 70 milimetrų pločio juostos. Tokio kino stereogarsas priminė šiuolaikišką "Dolby Surround" sistemą. Laikui bėgant, imta gaminti labai mažai tokio tipo juostų, ir kino teatrai nebevykdė savo paskirties - per mėnesį teparodydavo tris keturis plačiaformačius filmus.
Paisant sovietinės urbanistikos principų, Klaipėdos miesto centre iškilo plačiaekranė "Žemaitija": šio kino teatro ekrano matmenys atitiko platųjį formatą, tačiau įranga leido sukti įprastą 35 milimetrų juostą.
1978-1980-aisiais pietinėje miesto dalyje pagal tipinį projektą buvo pastatytas vienintelis mieste dviejų salių kino teatras "Jūratė ir Kastytis".
Tai nebuvo riba: valdžia planavo sparčiai augančiame mieste pastatyti dar bent keturis kino teatrus. Vienas iš jų turėjo išdygti šiaurinėje miesto dalyje, netoli vasaros estrados, kiti - pietiniuose rajonuose.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Kinematografijos komiteto nebeliko, o drauge nebeliko ir planų. "Vaiva" bei "Vaidila" privatizacijos metu nebeteko pirminės savo paskirties, kiek vėliau toks pat likimas ištiko ir "Žemaitiją". "Jūratė ir Kastytis" perėjo "Lietuvos kino" žinion.
Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje sugriuvus kino sistemai, smuko ir kino kultūra. Tačiau apie 1994-1995-uosius į kiną atėjo naujos technologijos - nuo "Dolby Surround" iki vibruojančių kėdžių - bei komerciniai filmai, kurie susigrąžino į sales bent dalį žiūrovų.
"Naujausioji kino realija yra 3D - visiškai skaitmeninis kinas. Tačiau kinematografininkai vis dėlto sunkiai atsisako tradicinės kino juostos. Manyčiau, kad po trisdešimt ar penkiasdešimt metų ji jau bus antikvariatas, o žmonėms vėl bus įdomūs juostiniai filmai ir senieji kino teatrai", - prognozavo V. Aleksandravičius.
Graži perspektyva - migloje
"Jūratė ir Kastytis", savaitgaliais tebekviečiantis žiūrovus, su nostalgija mena laikus, kai per dieną čia įvykdavo po dvylika kino seansų.
Kino teatras išgyvena iš erdvių patalpų nuomos, o filmų rodymas čia yra beviltiškai nuostolingas. "Tačiau, manau, jog tiek metų rodę kiną, turime ir toliau tai daryti. Pastatas turi bent truputį tarnauti pagal paskirtį", - įsitikinęs pašnekovas.
Prieš dvejus metus "Lietuvos kinas" buvo parengęs įspūdingą strateginį planą, kaip atgaivinti kino teatrus, kad jie susigrąžintų traukos centrų statusą. "Jūratėje ir Kastytyje" buvo numatyta įkurti šeimos kino centrą su dviem kino salėmis, žaidimų ir poilsio kambariais vaikams, kuriuos tėveliai čia galėtų palikti ir kelioms valandoms.
Palangos "Naglyje" ketinta įkurti dvi sales: vieną - modernią, kitą - retrostiliaus, kuris žavi nuo didmiesčių prekybos centrų dėžučių pavargusius kurorto svečius, svarstyta atgaivinti ir senąjį vasaros kino teatrą "Jaunystė".
"Ši perspektyva turėjo gimti iš bendrovės valdomo nekilnojamojo turto pardavimų. Tačiau, nors tuomet Kultūros ministerija projektą patvirtino ir pagyrė, nūdien ji nebeskatina šios veiklos", - pasakojo V. Aleksandravičius. Tad kol kas valstybinės įmonės padalinys gyvena nežinioje.
"Kita vertus, manau, kad senasis kinas po dvidešimt metų bus jau istorija ir užleis vietą visai kitokioms pramogų formoms, - svarstė pašnekovas. - Tačiau ypač apmaudu, kad nesutvarkomi Klaipėdos dramos ir valstybinis muzikinis teatrai. Manau, kad žmonės būtų moraliai stipresni ir psichiškai sveikesni, jeigu turėtų kur nueiti nebrangiai pasižiūrėti filmą, spektaklį ar koncertą."
Valerija LEBEDEVA