Kiekvienam iš mūsų kartais norisi pabūti vaiku. Brandžiam žmogui tinka būti žaismingam, vaikiškam, atsipalaidavusiam, kai toks elgesys yra atviras, būtent taip jo paties suprantamas. Išgirdęs, kad elgiasi vaikiškai, jis atsakys – žinoma, aš toks esu, nes noriu toks būti.
Brandus žmogus pasižymi viena svarbiausių savybių – jis sugeba pažvelgti į save iš šalies, įsisąmoninti, įvardyti savo elgesį.
Brandumui būdingas tam tikras žinių, gyvenimiškos patirties lygis.
Pasak psichologų, vaikui, sulaukusiam tam tikro amžiaus, neretai ima atrodyti, kad jo „aš“ aprėpia visą pasaulį ir yra visų įvykių centre. Jam ir dėl jo verda gyvenimas. Augdami vis labiau įsisąmoniname, kad egzistuoja ne tik mūsų norai ir jausmai, bet ir objektyvūs gyvenimo dėsniai, rašytos ir nerašytos taisyklės. Būtent tada brandumas laiko egzaminą – kaip pripažinti taisykles, normas, bet neprarasti savojo „aš“, savų įsitikinimų ir vertybių. Kaip tapti visuomenės nariu ir kartu išlikti asmenybe. Brandumas suderina šiuos prieštaringumus. Jis pripažįsta ir gerbia visuomenės normas, kartu išsaugodamas savąjį unikalumą.
Išaugdami egocentriškumą imame suvokti, kad ir kiti gali būti reikšmingi sau, kad tikrovėje gausu įvairių sprendimų ir požiūrių.
Brandumas remiasi stabilumu ir pripažįsta įvairovę.
Psichologai teigia, kad bręsdami ir pripažindami įvairius požiūrius bei nuomones, vis dažniau įsitikiname, kad geriausia klausytis savo vidinio balso – savojo „aš.“
Kaip vaikui labai svarbu, ką pasakys tėvai, mokytojai, draugai, taip nebrandžiai asmenybei svarbi kaimynų ar bendradarbių nuomonė: kaip atrodau, o ne koks esu.
Kol esame nesubrendę, prieštaringi jausmai mums atrodo tiesiog nesuderinami, o subrendę atrandame daugybę vidinių prieštaravimų – šalia kilnumo gali slypėti niekšiškumas, šalia jėgos – silpnumas. Brandus žmogus gali visa tai toleruoti tiek savo elgesyje, tiek kitų. Brandumas nebijo keistis. Pripažindamas nuolatinius pokyčius gyvenime, leidžia sau ir kitiems suklysti, pakeisti nuomonę, požiūrį. Žinoma, pasikeitimai dažnai mus baugina, nes jie trikdo įprastą gyvenimo ritmą, yra susiję su rizika, nauju patyrimu. Viskas, kas nepatirta, gali atrodyti grėsminga ir nesaugu – tai natūralus jausmas. Todėl kiekvieno žmogaus gyvenime būna metas, kai jis ryžtingai atmeta „išaugtus“ elgesio modelius, ieško naujų ir rizikuoja. Tai įvyksta paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje. Sėkmingai pragyvenęs paauglystės krizę žmogus tampa brandesnis.
