Kai prieš kelis metus prekybos centre pamačiau merginą, nešiną mažučiu jorkšyro terjeru, pasipuošusiu kaspinėliais ir džemperiu, nuoširdžiai nusišypsojau, užkalbinau panelę ir paklausiau mažylės vardo. Iš tiesų, nuoširdžiai sakau, man paliko įspūdį skoningai suderintas segtukas prie džemperiuko.
Tačiau kai po kelių dienų teko sudalyvauti renginyje, kuris buvo skirtas gyvūnų mylėtojams, vos iš koto neišvirtau, kai šimtai žmonių į renginį atsinešė specialius krepšius su pasipuošusiais šuniukais. Absurdas, pamaniau. Kam tuos vargšus šunelius rengti? Juk tai ne vaikai! O dar kiek drabužiai kainuoja mažiesiems keturkojams.
Nuo pirmojo susitikimo su madas demonstruojančiais gyvūnėliais, dabar jau praėjo daugiau nei keleri metai. Šiomis dienomis mes visi esame pripratę parduotuvėje, maisto skyriuje, prie pat bandelių arba pieno produktų, žuvies skyriuje arba prie daržovių matyti žmones, kurie, važiuodami apsipirkti, kartu vežasi ir savo keturkojus. Kiekvieną kartą, kai pamatau tokį vaizdą, baisiai įsiuntu ir supykstu ant visų vadovybių, kurios neuždraudžia šunų vestis į maisto parduotuvę! Suprantu, gal tie šuneliai prižiūrėti geriau už kai kurias merginas, o jų drabužėliai brangesni net už Tavo, tačiau yra tam tikra riba, kurios negalima peržengti!
Kai vieną kartą, prekybos centre nusipirkau ledų ir su jais norėjau užeiti į batų parduotuvę, prie manęs pripuolė pardavėja ir apsauginis, pradėję aiškinti, jog su maisto produktais lankytojai nepageidaujami. Tada atkirtau jiems, jog damos, besivedžiojančios keturkojus, taip pat turėtų būti išprašytos jau vien dėl to, kad šunelis iš streso, išgąsčio ar dar dėl kažin kokių priežasčių, gali padaryti kaką vidury parduotuvės! Pardavėja nusišypsojo ir įleido mane į parduotuvę.
Ir vis dėlto, išėjusi iš parduotuvės susimąsčiau, kad paskatina šeimininkus rengti šunelius specialiais drabužėliais ir vestis juos kur tik akys mato? Dėmesio trūkumas? Neturėjimas kur dėti pinigų? Padariau mažytę apklausėlę, pasiteiravau kelių žmonių, kuriuos sutikau mieste su aprengtais šuniukais.
Milda: Bitutę rengiu kiekvieną dieną, ją veduosi ir į grožio saloną, ir į parduotuvę. Mano jorkšyro terjeras yra dar labai mažas, bijau, kad vėjas neperpūstų ir mano mažius nesusirgtų (kalba netaisyta).
Jokūbas ir Saulė: abu esame stilingi, tad kodėl mūsų čichuachua turėtų būti kitokia?
Larisa: kol mano pudeliukas mažas, aš jį nešiojuosi krepšyje ir puošiu jį tik segtukais, tačiau kai paaugs ir sustiprės, tipens žeme kaip ir kiekvienas keturkojis.
Taigi, vieniems šuneliai – mados reikalas, kuris leidžia jaustis stilingu, kitiems gi – lyg mažas vaikutis, kuriam kiaurą parą reikia dėmesio ir šilumos.
Bet juk net pačios geriausios mamos savo mažylius bent trumpam palieka vyro ar močiutės globai, kol pačios nubėga iki parduotuvės ar į grožio saloną, tad gal nebloga idėja galėtų būti ir mažojo keturkojo palikimas namie, kol Jūs maisto parduotuvėje pirksite pieną ir batoną?
