Ech, užauga sparnai užgirdus lėktuvų raižomą padangę, o su plakančiu paširdžiuose laukimu, galima nudaužyti abejas pakulnes iš nerimastingumo keliauti!
Romos oro uoste mindžikavome tarp šurmuliuojančių žmonių srautų, registruodamiesi savaitgalio kelionei. Galop, įveikę visas registracijų ir laukimo kliūtis, kaip nugainioti estafetėje žirgai, nurisnojame į lėktuvą ir po stiuardesių gestikuliacinių instruktažų, susėdom akimis pasiganyti pro iliuminatorių langus, - laukė valandos skrydis į Lampeduzą.
Lampeduza – Viduržemio jūros žemės lopinėlis, sulig lėktuvo priartėjimu, išsiskleidžiantis kaip žiedlapis ir užvaldantis visus pojūčius saldžiausiais įspūdžiais, - toks galutinis verdiktas smilksta prisiminimuose, apsilankius Italijai priklausančioje vulkaninės kilmės Pelagų salyno salelėje: gomury salsta migdolų pienas su rikotos sūrio skanėstu cannoli, skoniais varijuoja arancini, šviežiai paruoštų moliuskų, krevečių valgiai, o akyse raibuliuoja turkio spalvomis jūra, afrikietiškų ryškiaspalvių tekstilės gaminių virtinės, menasi paplūdimių balto smėlio gurgždesys. Tokia puokštė potyrių įteikiama keliautojui, atsidūrusiam prie Europos vartų į Afriką, kaip dar ir yra tituluojama Lampeduzos sala, iš vienos pusės 204 km atstumu nutolusi nuo Sicilijos krantų, o iš kitos pusės - 113 km nuo Tuniso.
Nusileidimas lėktuvu neįprastas - beveik viršum paplūdimy skėčiais nuo saulės apsidangsčiusių poilsiautojų galvų, - oro uostas mažučiukas kaip vyriško kostiumo dekoratyvinė kišenytė, užtai išsilaipinimas greitas ir pasitinkanti saulės kaitra gena iš lagaminų traukti skrybėles, akinius, ir žingsniuoti prie draugiška šypsena pasitinkančio mini apartamentų šeimininko, kuris zigzagais pravežęs per senamiestį, jau po 20minučių įkurdina mus balto fasado su medinėm langinėm kotedžinio tipo namuke, supamo aukštaūgių kaktusų ir jaunaų alyvmedžių - puiki vėsinanti paunksmė. Ir nieko keisto, kad mus pasitinka šeimininkas, kadangi poilsiautojai čia atkanka tik prasidėjus vasaros sezonui, kuomet atidaromi skrydžių reisai, o salos gyventojai verčiasi turizmu, kiti žvejyba ir žemdirbyste. Sala - vulkaninės kilmės ir, išskyrus lietų, neturinti kitų gėlo vandens šaltinių, tad skverbiantis giliau į salos vidurį, akivaizdžiai matosi, kaip sausra kaitros liežuviais nulaižiusi pravažiuojamus žemės plotus.
Miestelis, išsiskiriantis artima Tunisui architektūra, neaukštais, daugiausia baltais, mėlynom langinėm pasidabinusiais pastatais, saulei grimstant į jūrą - pilnėjo poilsiautojais. Pėdinant vakarienei iki senamiesčio, pro šalį zujo motoskuteriai, tuk-tukai, keturačiai motociklai, mašinos atviromis kabinomis. Kaip vėjyje skara plevėsavo atsipalaidavimo atmosfera. Lauko kavinėse užkandžiavo susėdę poilsiautojai bei aperityvinosi vietiniai skardžiabalsiai, o kažkas gyveno savo eilinę dieną, pasitikdamas vakarą balkone, iš kurio kaip iš apžvalgos bokštelio stebėjo įvykius į po atviru dangumi besispiečiančius prie staliukų vakarotojus.
Sulig apgaubusia žvaigždėta naktimi, rodėsi įlankoje sumigusių laivų inkarai, garsai nugrimzdo į dugną, ir tik kaukšintys kulniukai atsimušė į pilnatį. Vietinis šuo bidzeno paslaugiai lydėdamas salos svečius, ir kaip kelrode žvaigžde mataravo uodega.
Sujudo subudo sala sulig iš ryto praveriamomis langinėmis. Mūsų žandikauliai prasivėrė, kai privažiavome saugomo gamtos rezervato Isole di Cognili („Triušių salos“) paplūdimį, įsikūrusį tarsi Dievo užantyje. Kuo žemiau leidiesi link žėrinčio paplūdimio, tuo švelniau glosto šiltas vėjelis, akį užlieja susiliejantis su dangaus mėliu turkio smaragdo spalvomis persipinantis jūros horizontas. Žemyn vinguriuojantis takelis, iš šonų pasidabinęs kaktusų ir sužėlusių krūmokšnių žaliom barzdom, violetiniais dagių žiedais, papėdėmis veda žemyn ir vis plačiau atveria panoramą, į kurią žvelgiant tampi lengvas it drugelis ir, nejausdamas alsuojančio karščio, skrendi į Rojų.
Vanduo skaidrus kaip krištolas! Plika akimi veriant žvilgsniu į dugną, matyti plaukiojančios žuvelės, vandens mėlynų žydrų spalvų varijavimas glosto blauzdas, šlaunis, krūtinę, - ir net nepajunti kaip susiliejusi su jūros sūrymu, jau brendi iki kaklo gylyje ir padedama srovės prasipėdini iki pat Isole di Cognili, kur ant uolėtų akmenų augančios jūržolės slepia jūros ežį, iš kaires i dešinę ir iš dešinės i kairę rėpliojanti krabą, žuvį - karalių, vikriai į akmens kiaurymę įlendančią jūros gyvatę ir daugybe smulkių spalvotų žuvelyčių, zujančių tiesiog aplink kojas! Nukreipus žvilgsnį į žydrą dangų viršun, pamatai įtariai galvas kraipančius albatrosus, kartkartėmis išskleistais sparnais rėžiančius paplūdimio dangaus mėlynę, it imtųsi saugoti jų namais esančią gamtą nuo įsibrovėlių poilsiautojų, išsitiesusių balto smėlio paplūdimy ar raižančių pakrantes jachtomis. Ir aš mielai būčiau likus sklęsti sparnais Lampeduzos padangėse!
Istoriją atsiuntė Beata Kriauzaitė.
