Maždaug 3,7 mlrd. žmonių (dauguma pasaulio populiacijos) yra užsikrėtę veido pūslelinės virusu HSV-1, nurodo Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Nors virusas ir labai paplitęs, vis dėlto, apie jo istoriją buvo žinoma nedaug.
Tarptautinė mokslininkų komanda ėmėsi tirti šimtų žmonių dantų iš archeologinių radinių DNR ir surado keturis žmones, mirties metu turėjusius minimą virusą. Jų genomas buvo ištirtas sekoskaitos būdu, o tyrimo rezultatai trečiadienį paskelbti žurnale „Science Advances“.
„Naudodamiesi šiais atkurtais genomais galėjome nustatyti, kad visi šiuolaikinių tipų variantai jau egzistavo kažkuriuo vėlyvojo neolito, ankstyvojo bronzos amžiaus metu“, – sakė tyrimo bendraautorė Christiana Scheib iš Kembridžo universiteto.
„Tai buvo šiek tiek netikėta, nes iki šiol manyta, kad pūslelinė labai ilgai evoliucionavo drauge su žmonėmis“, – naujienų agentūrai AFP sakė ji.
Naujas kelias plisti
Ji priminė, kad visų rūšių primatai užsikrečia vienokiais ar kitokiais pūslelinės virusais, o žmonės tikriausiai jau buvo užsikrėtę, kai pirmą kartą migravo iš Afrikos.
Tačiau tyrimas parodė, kad tuos ankstyvus tipus prieš maždaug 5 tūkst. metų pakeitė šiuolaikinė viruso forma.
Ieškodami atsakymo, kodėl įvyko toks pasikeitimas, mokslininkai pasiūlė dvi teorijas.
Prieš maždaug 5 tūkst. metų vyko didelė migracija iš Eurazijos į Europą, ir tai galėjo paveikti virusą.
Kita teorija remiasi išvada, kad maždaug tuo pačiu metu žmonės pradėjo romantiškai bučiuotis.
„Tai tikrai yra vienas iš būdų pakeisti pūslelinės viruso perdavimą“, – sakė Ch. Scheib.
Anot jos, paprastai virusas perduodamas tėvų vaikams, bet bučiavimasis suteikė visiškai naują galimybę jo plitimui.
„Tam tikri bronzos amžiaus tekstai ima rodyti bučiavimąsi tarp romantiškus ryšius palaikančių partnerių“, – pridūrė Ch. Scheib.
Daug ilgesnė
Ankstyviausias žinomas įrašas apie bučinius yra viename bronzos amžiaus rankraštyje iš Pietų Azijos, rodantis, kad toks paprotys taip pat galėjo atkeliauti iš Eurazijos į Europą.
Bučiavimasis „nėra visuotinė žmonių ypatybė“, sakė Ch. Scheib ir pabrėžė, kad sunku tiksliai atsekti, kada bučiniai atsirado ir ar jie tikrai susiję su HSV-1 išplitimu.
Prieš maždaug 2 tūkst. metų Romos imperatorius Tiberijus, kaip manoma, bandė uždrausti bučiuotis per oficialius renginius, kad neplistų pūslelinė.
Tyrimo bendraautorė Charlotte Houldcroft, taip pat iš Kembridžo universiteto, sakė, kad virusų, tokių kaip pūslelinės, evoliucija būna daug ilgesnė nei COVID-19 viruso, galinčio mutuoti per kelis mėnesius.
„Veido pūslelinės virusas savo šeimininko organizme slepiasi visą gyvenimą, o plinta tik per burnos kontaktus, tad mutacijos atsiranda retai, o procesas užtrunka šimtmečius ar net tūkstantmečius“, – nurodė ji ir pridūrė, kad ankstesni pūslelinės genetiniai duomenys siekė tik 1925 metus.
Ch. Houldcroft paragino atlikti daugiau tyrimų, atskleidžiančių labai seną virusų istoriją.
„Tik iš šimtų ar net tūkstančių metų senumo genetinių pavyzdžių galėsime suprasti, kaip DNR virusai, tokie kaip pūslelinė ir beždžionių raupai, taip pat mūsų pačių imuninės sistemos prisitaiko vieni prie kitų“, – sakė ji.
