Tautodailininkės Genovaitės Varaneckienės siuvinėtomis vardinėmis servetėlėmis džiaugiasi Prezidentas Valdas Adamkus, o jos išpuoštą togą iškilmingomis progomis apsivelka Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka.
Siūlų ritės moterį supa nuo vaikystės. Siuvinėtos skarelės, pagalvėlės, servetėlės, staltiesės, kilimėliai – tokie buvo G. Varaneckienės namai. „Mama kartu su močiute buvo apsiuvinėjusios visus namus“, – vaikystės prisiminimais dalijasi moteris.
Nemažai mamos darbų G. Varaneckienė saugo kaip relikviją. Ypač vertingi darbai, siuvinėti adinukės technika, nes tai – pirmosios pamokos, praverčiančios jai iki šiol.
Gyvenimą pakeitė skelbimas
G. Varaneckienė siuvinėja nuo ankstyvos vaikystės, tačiau apie jos laisvalaikio pomėgį pasaulis, o tiksliau, Hamburgo rankdarbių mugės lankytojai, sužinojo vos prieš 20 metų, kai jai buvo 50. Netyčia perskaitytas skelbimas, kviečiantis dalyvauti mugėje Vokietijoje, moterį paskatino surizikuoti ir apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis.
„Parodoje pardaviau viską, ką buvau išsiuvinėjusi per pusmetį, ir uždirbau tiek, kiek inžinierius uždirbdavo per kelerius metus“, – prisimena Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą baigusi ir didžiąją gyvenimo dalį informacinių technologijų srityje išdirbusi G. Varaneckienė. Ji pasakoja, kad ruošdamasi mugei dirbo tikrai intensyviai – siuvinėjo ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis.
Vokiečius sužavėjusios puošnios lininės baltais siūlais išsiuvinėtos staltiesės bei servetėlės tapo rimta paskata ne tik prisiminti jaunystės pomėgį, bet ir keisti gyvenimo būdą.
Tautodailininkė pamena, kad iki pensijos jai buvo likę vos 6 metai, tačiau grįžusi iš Vokietijos, atsisakė pagrindinio darbo, nebijodama likti tuščiomis rankomis. „Buvau įsitikinusi, kad šis malonumas man viską kompensuos“, – šypsosi moteris.
Patirtį perduoda dukrai
Jau 20 metų iš siuvinėjimo gyvenanti G. Varaneckienė domisi lietuvių regionų piešiniais. Adinukės techniką ji tobulino siuvinėdama staltieses, nosinaites, skareles. Savo darbams panaudoja piešinius iš senovinių knygų, skrynių raštus perkelia ant medžiagos, autentišką ornamentiką. Šiuo metu jos archyve sukaupta daugiau kaip 3 tūkst. raštų pavyzdžių. Tautodailininkė juokiasi, kad patinkantį motyvą kartais pasiima net nuo tapetų. Tačiau sakosi aklai nekopijuojanti – jei naudoja kokį nors motyvą, jį perdaro, kad atitiktų tautinę ornamentiką. Pasak jos, privaloma, kad rašte būtų skylutės, lapeliai, šakelės, taškučiai – visa tai, ką nuo seno siuvinėjo lietuvės.
Moteris sako, kad užsieniečiai dažniausiai įsigyja siuvinėtas staltieses ir servetėles, o lietuviai siuvinėjamais ornamentais mėgsta pasipuošti drabužius – skraistes, šalikėlius. Menininkė pasakoja, kad stengdamasi geriau išmanyti rinkas, prieš kelerius metus baigė verslo vadybos ir administravimo studijas.
Vis dėlto vien teorijų neužtenka. „Ar žinojote, kad yra 70 skirtingų stalų dydžių? Stengiamės turėti tiek staltiesių, kad pas mus užsukęs žmogus galėtų išsirinkti bent vieną tinkamą jo stalui. Ne ką mažiau svarbus staltiesės funkcionalumas. Ji gali būti labai graži, bet jei ant jo sudėjus lėkštes užsidengia visi siuvinėjimai, jos niekas nepirks“, – amato subtilybes atskleidžia Genovaitė.
Savo kruopštaus darbo paslaptis G. Varaneckienė yra perdavusi ir dukrai. Moterų darbų galima įsigyti keturiose parduotuvėse arba įvairiose parodose-mugėse. Pasak menininkės, Lietuvoje likę palyginti nedaug žmonių, prisimenančių adinukės siuvinėjimo techniką – dabar tarp jaunų žmonių madingesnis vėlimas iš vilnos ar karoliukų vėrimas. Vis dėlto meistrė džiaugiasi siuvinėti jau išmokiusi ne vieną moterį, panorusią tęsti senąsias tradicijas.
Gražiausi darbai – Lietuvai
Pirmuosius užsakomuosius darbus – baltus siuvinėtus tautinius marškinius – tautodailininkė atliko ansambliui „Sadauja“. Panašius išsiuvinėtus marškinius prie tautinio kostiumo turi ir Ariogalos, Nemakščių bei Raseinių folkloriniai kolektyvai. Trejus metus tautodailininkė siuvinėjo bažnytinius drabužius, taip pat užtiesalus ant altorių, priešaltorius, daug bažnyčios interjero detalių.
Tačiau labiausiai menininkė vertina darbus, padovanotus Lietuvos nacionaliniam muziejui – siuvinėtas staltieses, tautinių rūbų palaidines, skareles.
„Muziejuje yra 20 mano darbų ir visi jie skirtingi, bet svarbiausia, kad skirti mano šaliai. Važinėdama į Vokietiją, ten nuvežiau labai daug savo darbų, o Lietuvai taip nieko ir nelikdavo“, – tautodailininkė džiaugiasi pagaliau atlikusi tautinę pareigą.
Anot G. Varaneckienės, čia saugomi darbai ne tik jai brangiausi, bet ir vieni didžiausių apimties požiūriu. Pavyzdžiui, viena iš skarelių turi daugiau kaip 1000 išsiuvinėtų elementų.
Keletą metų tautodailininkė ir pati pakviesta dirbo Lietuvos nacionaliniame muziejuje, prisidėdama prie paveldo atgaivinimo darbų. Moteris pasakoja, kad muziejuje gulėjo jau neeksponuojami, sudūlėję ir pelių apgraužti autentiški drabužiai ir kiti išsiuvinėti daiktai. Taigi darbas buvo labai sudėtingas. „Vienos skarelės buvo likęs vos trečdalis, kai kurių raštas sunkiai suprantamas. Visa tai reikėjo ne tik atkurti, bet ir labai smulkiai aprašyti ornamentiką, kokio krašto tai darbas“, – G. Varaneckienė pasakoja apie nudirbtus darbus.
Dirbdama muziejuje G. Varaneckienė išsiuvinėjo muziejinių darbų kopijas: 2 skareles, 2 prijuostes, perdrobulę, 10 moteriškų marškinių bei vienus vyriškus. Ateities kartoms liko ir visų eksponatų siuvinėjimo technologijos, atkurti autentiški piešiniai.
Tradicijas įrodo sertifikatas
Prieš dvejus metus G. Varaneckienė apsisprendė sertifikuoti savo darbus ir gavo Žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo produkto sertifikatą.
Ruošiant dokumentus Tautinio paveldo produkto sertifikatui gauti, reikėjo ne tik atlikti kruopščią darbų analizę, bet ir nuodugniai aprašyti siuvinėjimo techniką. Genovaitė šį reikalavimą įvertino kaip galimybę dar labiau patobulėti, kartu pasimokant naujų technologijų. „Mano sertifikatas pirmiausia įrodo tai, kad aš tęsiu iš kartos į kartą perduodamas tradicijas ir siuvinėju darbus, kokie buvo siuvinėjami prieš šimtą metų“, – didžiuojasi tautodailininkė.
G. Varaneckienė pripažįsta, kad sertifikatas duoda ir tiesioginės naudos. Kaip ir visi amatininkai, kurių gaminiai yra sertifikuoti ir pripažinti tautinio paveldo produktais, ji yra kviečiama dalyvauti įvairiose mugėse bei festivaliuose, gauna finansinę paramą prekybos vietos ar jos įrengimo išlaidoms padengti.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Elena Petrošienė informavo, kad ŽŪM teikia paramą tradiciniams amatininkams dalyvauti įvairiuose renginiuose, įskantat muges Lietuvoje ir užsienyje, kuriose populiarinamas tautinis paveldas. Kompensuojama iki 80 proc. išlaidų už prekybos vietos įsirengimą, vietos nuomos mokestį, transportavimą ir pan. Be to, sertifikuotų amatininkų, kurių investicijos tiesiogiai susijusios su tradicinių amatų puoselėjimu, vykdant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos III krypties „Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemones: Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ ir „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“.Pareiškėjui, kuriam suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas, tradicinių amatų puoselėjimo projektams finansuojama iki 75 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų.
Šiuo metu renkamos paraiškos pagal Programos priemones „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“. Paraiškas pagal pirmąją priemonę galima teikti iki rugpjūčio 31 d., o pagal antrąją – iki pat metų pabaigos.
Paramos gali siekti kaimo gyventojai, ūkininkai, labai mažos įmonės, mažos ar vidutinės įmonės, užsiimančios žemės ūkio veikla ir norinčios paįvairinti savo veiklos pobūdį bei gauti už tai pajamų iš alternatyvių verslų.
