Kortų, kurias rankose laiko Europa savo gruziniškame pokeryje su Rusija, derinys yra silpnas, o žaidimas partnerį ima dominti vis mažiau, pastebi britų dienraštis „Times“ ir šią savo išvadą grindžia naujai besiklostančia pasaulinės geopolitikos architektūra.
„Kinija, Indija, Brazilija, Rusija ir Persijos įlanka dabar yra nauji pasaulio ekonomikos centrai ir netrukus su jais reikės skaitytis“, – pabrėžia buvęs ilgametis Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris ir pažymi, jog „Europos susiskaldymas ir neįgalumas tik pabrėžia, kad Vakarai yra praradę ryšį su geopolitinėmis realijomis“.
Rusams, pasak „Times“, ranka jau moja Kinija, ir jie, kaip ir Kaspijos baseino šalys, jau tiesia savo vamzdynus į rytus. Tuo tarpu Europa, neturėdama alternatyvaus tiekėjo, nelabai gali diktuoti sąlygas. Juo labiau kad į tuos pačius resursus pretenduoja pirkėjas, kuris, britų dienraščio žodžiais, „pripažįsta ir sutinka su įtakos sferų sistema“.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl Rusija elgiasi taip arogantiškai, o senosios Europos Sąjungos valstybės taip atsargiai renka žodžius ir dar atsargiau formuluoja sprendimų išvadas. Akivaizdu, kad praktiniai jų padariniai turės ilgalaikių pasekmių, todėl stambūs politikos žadėjai staigių judesių pagrįstai vengia.
Kaip elgiasi Lietuva? Lietuva elgiasi taip, tarsi ji būtų ne šalis, kuri jau už metų turės išjungti savo atominę elektrinę, nepasirūpinusi elektros tiekimo alternatyvomis ir „pritvirtinta“ prie vienut vienutėlio rusiškų dujų vamzdžio, bet viena iš tų galios centrų, apie kuriuos taip pagarbiai kalbėjo J. Fischeris.
Johnas Fosteris Dulles‘is (D. F. Dalsis, 1888–1959), JAV valstybės sekretorius 1953-1959 m., šias pareigas ėjęs prie prezidento Dwighto D. Eisenhowerio, buvo pagarsėjęs savo „ėjimo iki karo ribos“ politine koncepcija. „Sugebėjimas eiti iki karo ribos, paties karo nepradedant, yra reikalingas menas, ir jeigu šio meno nemokėtum, kiltų neišvengiamas karas. Jei neturi drąsos eiti iki karo ribos, tai esi pralaimėjęs“, – savo laiku yra tvirtinęs J. F. Dulles‘is.
Likimo ironija – „ėjimo iki karo ribos“ politinę koncepciją pirmiausiai realizavo būtent sovietai, ne amerikiečiai, 1956 metais ultimatyviai pagrasinę karu, išgąsdinę ir privertę jau kitą dieną pasitraukti iš Egipto anglus ir prancūzus, kurie kontroliavo Sueco kanalą ir norėjo ginklu paremti Izraelį po to, kai šis įsiveržė į Egiptą.
Toks beprotiškas politinis pokeris tam tikru laipsniu galbūt dar buvo įmanomas prieš pusšimtį metų, kol technologinės galimybės kontroliuoti priešininkų judesius ir galios potencialą dar buvo pakankamai ribotos, tad palikdavo vietos „blefavimui“. Paskutinė šitokios „ėjimo iki karo ribos“ scena tarptautinėje politikoje tikriausiai buvo 1962 m. „Karibų krizė“, kada jau nervai neatlaikė N. Chruščiovui ir jis atpažino „ribą“, kurios peržengti buvo nevalia. Sovietai išsigabeno savo raketas, o amerikiečiai atsisakė Kubos puolimo.
Šiandien, kada satelitai leidžia sužinoti cigarečių, kurias rūko pėstininkai, markes, joks „blefavimas“, vadovaujantis „ėjimo iki karo ribos“ koncepcijomis, nebeįmanomas. Neįmanomas ne vien dėl to, kad potencialūs priešininkai oponentų potencialą pažįsta kaip savo pirštinę, jį įdėmiai stebi ir registruoja kiekvieną kryptelėjimą, bet dar ir dėlto, kad globalinio konflikto atveju, ekspertų vertinimu, būtų sunaikinta apie 90 procentų žemės populiacijos, o likusiam dešimtadaliui tektų gyventi sąlygomis, artimomis toms, kuriomis gyveno urvinis žmogus.
Lietuvos užsienio politikos vairuotojų pareiškimai, įskaitant siūlymus gultis ant bėgių ir stabdyti rusų tranzitą į Karaliaučių, skamba beveik taip pat azartiškai, kaip ir kadaise J. F. Dulles‘io. Skirtumas tik tas, kad „drąsios šalies“ vaikinų saujoje – vienos šešiukės, ir tai žino ne tik Rytų, bet ir Vakarų kaimynai. Tad mūsiškių pokeris – kuklesnis: su savo rinkėjais.
Lietuvos užsienio politika būtų buvusi sėkminga, jeigu abi konflikto šalys būtų pripažinusios mūsų vaidmenį. Deja, vienpusiškas Lietuvos užsiangažavimas galbūt kaitina gruzinų emocijas (rusų, beje, – taip pat, tik negatyvias!), žadina dalies lietuvių elektorato patriotinius jausmus ir efektingai atrodo mūsų rinkiminių batalijų lauke, tačiau paties konflikto sprendimui jis – nereikšmingas.
Kokią žinią mes perdavėme Europos Sąjungai? Kad rusai pavojingi, kad turi imperinių ambicijų, kad gali veikti ūmai, agresyviai, negailestingai, netgi žiauriai? Kad jie panašiai buvo elgęsi ir praeityje? Kad ir mes nuo jų esame nukentėję? Kam tai naujiena ir kas gi nėra patyrę skriaudų iš rusų?
Naujiena būtų tada, jeigu mes būtume pajėgę suformuluoti ir užimti tokią poziciją, kuri būtų leidusi ir gruzinams, ir rusams laikyti mus tinkamais bei konstruktyviais partneriais arba tarpininkais ieškant išeities iš šio tragiško konflikto ir politinio akligatvio.
Kol mūsų Europos Sąjungoje dar nebuvo, „rusų klausimo“ ekspertai, pasak vieno lietuvių europarlamentaro, čia buvo suomiai. Į jų nuosaikų balsą buvo pagarbiai įsiklausoma, kadangi nuo pat 1940-ųjų jie žinojo, kaip „apseiti“ su savo didžiuoju kaimynu, įskaitant ir suomių susitaikymą su didžiuliais teritoriniais praradimais po Žiemos karo.
Kai ES narėmis tapo ir Baltijos valstybės, suomiai į tai mūsų atstovams pastebėjo: „Ką gi, sulaukėme šituo atžvilgiu stiprių konkurentų, jūs rusus pažįstate dar geriau už mus. Na, bet ir mes neketiname nuleisti rankų, stengsimės nepasiduoti.“
O štai pasidavėme mes, ne suomiai. Be išlygų stoję ginti tokių „diplomatinių“ pozicijų, kurias apginti yra sunku, jeigu išvis įmanoma, savaime iškrintame iš racionalios politinės raiškos lauko. Nenuostabu, kad ne tik suomiams, bet ir lenkams teko maldyti mūsų veržlumą stipriau pasmerkti rusus ir reikalauti jiems „bausmės“. Tokia pozicija galbūt yra labai „principinga“, bet nereikšminga nei Rytams, nei Vakarams. Tai yra kaip tik priešinga tam, ką siūlė senosios Vakarų Europos šalys ir kam iš esmės pritarė ES: „Atsakas į Rusijos imperinę politiką ir augančią galią neturi nieko bendro su Rusijos baudimu – reikia nustatyti Vakarų (ypač Europos) galios pozicijas“.
Skaitomasi su tuo, kuris pats pajėgia, bet ne su tuo, kuris tik moralizuoja.
„Žinote, kas sunaikino Sovietų Sąjungą? – klausia Povilas Gylys, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, Vilniaus universiteto profesorius. – Neigiama viešoji opinija tos sistemos atžvilgiu. Nepadėjo nei kariuomenė, nei pinigai, nei KGB, nei sovietinė žiniasklaida. Niekas nepadėjo. Sistema žlugo. Tai kodėl mes šiandien manome, kad pergyvenome paskutinę revoliuciją? Mes praktiškai stumiam visuomenę į radikalaus kairumo pusę. <...> Negi mūsų verslas nori revoliucijos? Nenori, bet nesupranta.“
Šalis, kurioje didžiausia emigracija tarp visų ES šalių, kurioje socialiniai skirtumai didžiausi, didžiausias atsilikimas švietimo, kultūros, mokslo, socialinės rūpybos srityse, didžiausias nusivylimas savo valstybe ir nepasitikėjimas politikais, statosi reikšmingu tarptautinės politikos žaidėju...
Užsienio politika negali būti atsiejama nuo šalies vidaus gyvenimo rūpesčių, ji turi padėti juos spręsti, o ne komplikuoti problemas. Tuo tarpu pasmerkti, siūlyti „bausti“ yra pats lengviausias darbas. Bet ir pasmerkus gyventi reikia toliau. Net ir tiems, kurie tik su rykšte stovi prieš ginkluotą karį.
