Pirmosios šio rašinio dalies pabaigoje minėtą medžiagą apie nacių okupaciją bei okupantų vykdomą politiką Lietuvoje ir lietuvių tautos jai pasipriešinimą lietuviai pogrindininkai nugabendavo į Švediją dviem keliais: per Berlyną ir tiesiog per Baltijos jūrą, rašo prof. dr. Tomas Remeikis savo knygoje „Lithuania under German occupation 1941 -1945“.
Pagrindinis ryšininkas Berlyne buvo nuo pirmosios sovietų okupacijos iš Lietuvos į Vokietijos sostinę pasitraukęs ir gavęs leidimą čia gyventi Antanas Valiukėnas, kartu su kelių artimųjų bendradarbių grupe suradęs diplomatinius kelius į Stokholmą medžiagai nugabenti. Pradžioje naudotasi vengrų ryšininkų pagalba, o vėliau, atrodo, artimiausio Valiukėno talkininko dr. Bronius Nemicko pastangomis buvo surastas patikimesnis kelias per Švedijos atstovą kariniams reikalams plk. Carl H. Julin – Dannfelt. Per Baltijos jūrą, per kurią net du kartus plaukė žymus pogrindininkas Algirdas Vokietaitis, ryšis su Švedija buvo sudarytas veikiant kartu su Suomijos, Estijos ir Latvijos priešnaciškomis grupuotėmis.
Abiem atvejais medžiaga buvo perduodama buvusio Lietuvos įgalioto ministro Švedijai Vytauto Gylio Stokholme suburtai lietuvių grupei, ir tuojau pat, atitinkamai sugrupuota, paties ministro ji buvo įteikiama JAV atstovui Švedijoje įgaliotam ministrui Hersheliui V. Johnsonui. O jo pavaldinys, nepriklausomybės laikotarpiu buvęs Lietuvoje Amerikos konsulas H. E. Carlson, pasirūpindavo jos išvertimu į anglų kalbą ir parašydavo paaiškinimus, žinoma, ne be savo nuomonės, kuri, tai būtina pažymėti, Lietuvos atžvilgiu buvo objektyvi ir teigiama.
Taip paruošta medžiaga, kartu su įgalioto ministro Hershelio Johnsono pasirašytu lydraščių, diplomatiniu keliu buvo siunčiama į Vašingtoną Valstybės departamentui, o kai kuri – ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijai. Tokiu būdu vienas iš Lietuvos pogrindžio tikslų buvo pasiekiamas: autentiška medžiaga apie lietuvių tautos kovą su naciškuoju okupantu bei jos siekiai valstybinės nepriklausomybės buvo perduodama prieš naciškąją Hitlerio Vokietiją kovojantiems Vakarams, be abejo, laukiant jų pagalbos. Šie dokumentai JAV Valstybės departamente ir Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijoje buvo perskaitomi, tačiau, pagal dr. Tomą Remeikį, jie nepajėgė įtaigauti sąjungininkų politikos Lietuvos atžvilgiu ir tarnavo tik kaip žvalgybos šaltinis. Gaila , kad tai paaiškėjo tik po keliolikos metų, kai išryškėjo tiesiog šlykšti JAV prezidento Franklinp D. Roosevelto apgavystė - Lietuvos pardavimas savo “dėdei Juozui”, Lietuvos kovotojų pagrindinę atramą, daug lietuvių gyvybių nusinešusią, Atlanto chartiją paverčiant beverčiu popiergaliu. O tarp dokumentų buvo ir tokių, iš kurių JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai galėjo suvokti, ką jie iš tikrųjų tuo apgauliu visam pasauliui viešai paskelbtu pažadu juo pasitikėjusiai kovojančiai lietuvių tautai daro. Taip: suvokė, žinojo, bet tylėjo.
Bene ryškiausias Atlanto Chartijos reikšmę Lietuvai pabrėžiantis įrodymas yra paties JAV įgalioto ministro H. V. Johnsono Valstybės departamentui rašytas pranešimas apie lietuvių tautos siekius vokiečių okupacijos laikotarpiu (psl. 315), remiantis pridedamu plačiu dvidešimties skyrių Lietuvos pogrindžio memorandumu (psl. 319 - 341). Priminęs, kad pagrindinis lietuvių siekis yra Lietuvos nepriklausomybė, Johnsonas rašo, kad „iš Lietuvos gaunamų dokumentų atrodo, jog didžiausia viltis Lietuvos ateičiai yra Atlanto chartija, kuri yra Jungtinių Tautų tikslų įkūnijimas, todėl ji yra išversta į lietuvių kalbą ir plačiai skleidžiama Lietuvoje…“
Nesuskaičiavau, kiek šiame rinkinyje dokumentų yra sutelkta, tačiau iš paskelbto JAV atstovybės Švedijai sąrašo matyti, kad per ją į Vašingtoną nukeliavo net 71 jų siunta. Kruopšti jų atranka sudaro neabejotinai tikrą vaizdą okupanto tikslų ir liudija lietuvių tautos ryžtingas pastangas jų įgyvendinimui pasipriešinti. Dėl to ir vyko kietos grumtynės, kurias, nė kiek neperdedant, galima pavadinti šaltu karu, kuriame dalyvavo ir daugybė net okupanto į vienokią ar kitokią vadinamos “savivaldos” tarnybą įveltų ar įsivėlusių žmonių, įskaičiuojant net ir patį vyriausią, dar ir šiandien nežinia - tikrą ar tik vaidinantį, nacių paslaugūną, Pirmąjį generalinį tarėją Lietuvos valdytojui Adrianui T. von Rentelnui Lietuvos kariuomenės buvusį generolą Petrą Kubiliūną.
Kubiliūnas buvo pirmasis savivaldos atstovas, supykdęs į Lietuvą atvykusį Vokietijos okupuotų rytų kraštų ministrą Alfreda Rosenbergą, primindamas jam Lietuvos kolonizavimą, per lėtai arba iš viso negrąžinant savininkams sovietų atimtų nuosavybių, arba ištremtų lietuvių sodybas atiduodant iš Vokietijos atvykusiems neva lietuvių kilmės vokiečiams. Įtūžęs nacis Kubiliūnui išdrožė pamokslą ir išvyko atgal į Berlyną dieną anksčiau, nesulaukęs net jo garbei suruoštos iškilmingos vakarienės (psl 99 -109).
Kubiliūnas, kartu su kitais tarėjais – Germanu, Mackevičium, Matulioniu ir Ramanausku, taip pat , grupėje - net pirmas, pasirašė Vokietijos vyriausybei skirtą peticiją, reikalaujančią Lietuvai nepriklausomybės (psl. 450 - 456). Jis protestavo prieš Lietuvos komisaro Rentelno užmojį mobilizuoti lietuvius moksleivius bei studentus Reicho darbo tarnybai. Todėl ir nežinau kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti gen. Petro Kubiliūno vaidmenį, jo nesmerkdamas JAV įgaliotam ministrui Švedijoje H. Johnsonui sakęs vienas žymus lietuvis pogrindžio veikėjas, patikimas žinių apie padėtį Lietuvoje šaltinis (psl. 231)
Rinkinyje yra dar keli itin svarbūs dokumentai, žymių vadovaujančių lietuvių pasisakymai bei protestai prieš okupantus vokiečius. Išskirtini yra septynių partijų bei kovos organizacijų Lietuvai taip pat nepriklausomybės reikalaujantis memorandumas - kreipimasis į Vakarų pasaulio valstybes (psl. 496 -504) ir ypač drąsus protestas Vokietijai prieš Lietuvos kolonizaciją ir jaunimo mobilizavimą karo bei darbo tarnybai, pasirašytas trijų žymių nepriklausomybės laikų politikų - buvusio Lietuvos prezidento dr. Kazio Griniaus ir buvusių žemės ūkio ministrų prel. Mykolo Krupavičiaus ir prof. Jono Aleksos (psl. 281 - 289). Kiti keli dokumentai liudija apie lietuvių pasipriešinimą nacių pastangoms mobilizuoti jaunimą kovai prieš Sovietų sąjungą, sutinkant jungtis į šį karą tik vokiečiams sutikus duoti Lietuvai pilną valstybinę nepriklausomybę. Dokumentais tikroviškai parodyta ir Plechavičiaus armijos organizavimo bei jos sunaikinimo eiga, lietuvių kovotojų sukliudymas naciams suorganizuoti SS legioną ir vežti lietuvius į Vokietiją darbams.
Tačiau išskirtinai būdingu reiškiniu šiame rinkinyje reikia laikyti dokumentus, parodančius JAV atstovybės Švedijoje laikyseną bei nuotaikas lietuvių atžvilgiu. Jeigu tiksliai suskaičiavau, daugiau kaip 70 JAV įgalioto ministro H. Johnsono lietuvių atgabentus dokumentus aptariančių pranešimų Amerikos Valstybės departamentui labai teigiamai vertina lietuvių tautos laikyseną nacių atžvilgiu ir jų kietą kovą prieš šį okupantą. Už tai - geras pažymys rinkinio autoriui dr. Tomui Remeikiui, šią medžiagą paviešinusiam. Pirmiausia tai įrodymas kitataučiams, kad lietuviai buvo nė kiek nemažesni nacių priešai negu amerikiečiai, anglai, prancūzai bei kitos Vakarų Europos tautos, bet ir patiems lietuviams, ypač homo sovieticus dvokalu dar ir dabar tebeatraugėjantiems, kad lietuvių tauta ne tik nebendradarbiavo su naciais, kaip kad dar ir dabar daug šių “homo sovietcus” tipų teigia, bet ryžtingai prieš juos kovojo.
Taip pat reikia pažymėti, kad, sovietų okupacijai sugrįžus, daugybė šių kovotojų išėjo į miškus kovoti prieš raudonuosius pavergėjus. Tad labai apgailestauti tenka šia kryptimi Kremliaus apakintų visokių “tikrųjų lietuvių” elgesį, segiojančių partizanams nacių etiketes bei teršiančių juos dar net banditizmo srutomis. Žinau, jų niekas nepataisys, nes tai iš sovietinės okupacijos laikų užsilikęs kvapas, tačiau kitiems anų laikų lietuvių patriotiškumu ir jų kova dėl Lietuvos laisvės suabejojusiems išsamesnis susipažinimas su šiais dr.Tomo Remeikio pateiktais autentiškais dokumentais padėtų. Beje, rinkinyje skelbiama medžiaga imta ne iš Lietuvos, kaip pirmoje rašinio dalyje minėjau, bet iš JAV valstybinių archyvų.
Lithuania under German occupation
Despaches from US Legation in Stockholm
Compiled and Edited by Thomas Remeikis
Išleido Vilniaus universiteto leidykla
Universiteto g. 1, LT -01122, Vilnius
