Anksčiau darydavusi viską, ką reikia, galiausiai Jolanta atsidavė tam, ko nori pati – paniro į knygų rašymą, o šiandien pakeliui jau ketvirtoji J. Vilkevičiūtės knyga. Ir džiaugsmą gyvenime atranda daug paprastesnėse smulkmenose, nes suprato, kad reikia džiaugtis tuo, kas mums duota.
Pokyčiams prireikė susidūrimo su mirtimi
Įprastai Jolantą sutiktumėte Vytauto Didžiojo universiteto koridoriuose – ten ji dėsto teisę Žemės ūkio akademijoje. O po darbų dėstymą palieka už durų ir sėda rašyti knygas.
„Nuo teisės aš nelabai nukrypau, nes detektyvas yra susijęs su teise, tam tikrus teisinius dalykus turi išmanyti, bet pas mane jų tikrai nėra daug, nes, kaip sakau, nerašau teisės vadovėlio, o kam reikia tikrų, plikų faktų, gali skaityti policijos suvestines“, – šypsosi pašnekovė.
Kaip pati sako, nori žmonėms kelioms valandoms suteikti pabėgimą nuo rutinos ir rūpesčių, net nuo realybės.
Tačiau kas būtų pagalvojęs, kad tam, jog imtųsi to, ką visą gyvenimą mėgo, prireiks lemtingo susivyravimo ant gyvybės ir mirties slenksčio.
Ir susidūrimų buvo ne vienas, o net trys. Tiesa, pirmasis dar visai vaikystėje, tad ir daug prisiminimų iš to laiko nėra likę.
„Pirmas susidūrimas su mirtimi tikrąja žodžio prasme buvo, kai vaikystėje skendau ir vos nenuskendau. Laimei, mane ištraukė, viskas tvarkoje, bet aš jau mačiau save iš šalies“, – prisiminimais dalijasi J. Vilkevičiūtė.
Vertindama, ar tai kažkaip paveikė jos gyvenimą, ji tik trūkteli pečiais – iki šiol labai myli vandenį ir gali į jį žiūrėti ištisas valandas.
„Bet drąsiai jaučiuosi tol, kol matau ir po kojomis jaučiu dugną, toliau manęs niekas nenuvarytų“, – priduria ji.
Antrasis susidūrimas su situacija, kuri galėjo baigtis liūdnai, bet, visa laimė, baigėsi sėkmingai, įvyko tada, kai moteris dar tik pradėjo suaugusiosios gyvenimą – 20-ies.
Gyva liko per stebuklą
Tada, kupina jaunatviško maksimalizmo ir noro užkariauti visą pasaulį, su draugų kompanija Jolanta patraukė į Kaukazo kalnus.
„Ėjome į Azal perėją, takelis nebuvo labai platus, bet ne ten pastačiau koją. Yra vadinamieji gyvieji akmenys ir aš, matyt, pakliuvau ant jų ir gerokai nusiridenau.
Matyt, Dievulis nusprendė, kad Jolantai dar reikia šiek tiek pagyventi, nes kur tik kokia uola ar iškyšulys, vis nukrisdavau ant kuprinės“, – pasakojo pašnekovė.
Moters kompanionams nuraminus ir sugrąžinus ant kelio, šiandien Jolanta pasakoja, kad suvokimas, kaip visa tai galėjo baigtis, atėjo tik vėliau.
„Tik po kelių dienų supratau, kad galėjo būti blogiau, nes aš vos nenusiridenau į tarpeklį. Tada jau supratau, kad balansavau tarp gyvybės ir mirties ribos. Bet jau tada, 20-metei, kai kurie dalykai gyvenime pasirodė nebelabai svarbūs – draskymasis, skubėjimas“, – savo istorija dalijasi J. Vilkevičiūtė.
Stipriausią sukrėtimą paliko trečioji ir lemtingoji akistata su mirtimi. Išsiruošusi į susitikimą, moteris nė negalvojo, kad jis užsibaigs ant automobilio kapoto ir galiausiai ligoninėje: „Vieną rudens dieną mane einant per perėja partrenkė mašina, užmetė ant kitos mašinos ir tiesiog paliko, tik toje mašinoje buvę žmonės, ant kurios užmetė, sustojo.
Tas momentas buvo tikrai baisus, rėkiau, nes buvo didelis eismas, galvojau, jei garsiau rėksiu, kitos mašinos nevažiuos. Dabar, kai prisimenu, tai buvo taip kvaila, nes kai lyja lietus, eismas didelis, o tu rėki, nors niekam neįdomu.“
J. Vilkevičiūtę šiuo atveju galima vadinti laimės kūdikiu, nes kitą dieną apsilankius tyrėjui išgirdo, kad tokiuose įvykiuose pėstysis retai lieka gyvas.
„Buvo sutrenktos kojos, daug mėlynių ir smegenų sutrenkimas. Kitą dieną tyrėjas man pasakė: „Ponia, jums labai pasisekė, nes jeigu nuo smūgio nulaksto batai, žmogaus nebėra, nežinau, koks angelas jus saugo“, – prisimena moteris.
Siunčia žinutę kitiems
Ir būtent tada, kai pajuto, koks gyvenimas yra trapus, ji pradėjo kitaip viską vertinti ir džiaugtis šia diena.
„Atsikeli ir žinai, kad bus diena, o ar vakaras bus mes nei vienas nežinome. Gyvenime tikrai buvo išgyvenimu, kai teko mirti ir nenumirti, kaip juokauju, ir tas dalykas suteikia visai kitokį požiūrį į gyvenimą, atsiranda lengvas požiūris į gyvenimą, nes supranti, kad visko gali būti ir tada į dalykus žiūri visai kitaip“, – atvirauja pašnekovė.
Kaip pati pasakoja, atsidūrimas taro gyvenimo ir mirties ribos sudėlioja viską į savas lentynėles, ateina supratimas, kad per daug sureikšminame nereikšmingus dalykus ir pamirštame tai, kas išties svarbu:
„Kai žiūriu iš dabartinio savo amžiaus, suprantu, kad nereikia bijoti. Norite daryti – darykite, bus baisu – lipkite per baimę ir vis tiek darykite. Man labai patinka tokie žodžiai ir šiandien jau tai suprantu, kad, kaip sakoma, yra geriau gailėtis, kad padarei, nei galėtis, kad nieko nepadarei.
Sukrėtimai leidžia į gyvenimą pažiūrėti iš kitos pozicijos, supranti, kad gali dėliotis tai, kas nuo tavęs priklauso, bet yra tam tikri dalykai, kurie nuo tavęs nepriklauso ir jie gali atsitikti bet kuriuo momentu.“
J. Vilkevičiūtė atvira – jei galėtų keisti praeitį, galbūt kai ką darytų kitaip, bet šiandien ji daro viską, ką gali ir kas priklauso nuo jos pačios: nori kam nors paskambinti – ima ir paskambina, nori pasakyti, kad myli, tai ir padaro.
„Reikia eiti, daryti ir kiekvienoje dienoje atrasti gerų smulkmenų, nes niekas už mus gyvenimo nenuspalvins, jeigu mes patys to nepadarysime.
Būkime daugiau egoistai, mylėkime save, tada ir mūsų artimieji bus laimingesni, ir mes geriau jausimės. Turime susitvarkyti su požiūriu, kad viskas yra blogai. Nėra taip blogai, rytoj gali būti dar blogiau“, – padrąsinančią žinutę kitiems siunčia Jolanta.
