Jei vaikystėje turėjote mylimą meškiuką, lėlytę ar drambliuką, tuomet turbūt atsimenate, kaip kartu žaisdavote, eidavote į svečius ar guosdavotės nuliūdę. Tada atrodė, kad žaislai viską girdi ir supranta. Artėjant žiemos šventėms žinomi Lietuvos žmonės leidyklai „Nieko rimto“ papasakojo apie mylimiausius savo vaikystės žaislus. Šią iniciatyvą paskatino gruodžio pradžioje pasirodžiusi rašytojos Kate DiCamillo knyga apie porcelianinio triušio nuotykius „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“.
Kelių receptų knygų ir kulinarinio tinklaraščio autorė, televizijos laidos vedėja Beata Nicholson namuose turėjo minkštą rožinį paršelį, vardu Čiukis, kuris kaip lygiateisis narys dalyvaudavo draugų vakarėliuose. Apie jį Beata su draugais kurdavo juokingas istorijas ir netgi vežėsi kartu į televizijos šou, po kurio sulaukė pasiūlymo pradėti dirbti laidų vedėja. „Mes patys galėtumėm vieni kitiems tapti tuo geruoju talismanu, nes pirmiausiai žmonės turėtų suteikti jaukumo ir saugumo“, – pridūrė Beata, kalbėdama apie savo jaunystės „edvardą“.
Kalėdinių dovanų ir žaislų pasirinkimas dabar iš tiesų didžiulis, o Bernadeta Lukošiūtė, radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ vedėja, papasakojo kiek kitokią istoriją. Anuomet, dar sovietiniais laikais, ji kartu su kaimynų mergaitėmis mėgdavo žaisti lėlėmis, iškirptomis iš kartono. „Mes toms savo lėlėms, nusižiūrėjusios žurnaluose, piešdavom visokiausius drabužius. Populiariausias buvo „Tarybinė moteris“, kurį prenumeruodavo mūsų mamos“, – sakė daugelio vaikų mylimiausia laidų vedėja.
Dailininkė ir viena iš leidyklos „Nieko rimto“ įkūrėjų Sigutė Ach taip pat prisiminė, kad anksčiau parduotuvių lentynose būdavo erdvu. Todėl tuštumą dailininkė užpildydavo kūryba. „Pasisiuvau pelytę su charakteriu. Ir seseriai pasiuvau, kad galėtume kartu žaisti. Abi pelės, kurias vadinome dičpelėmis, gavo tą patį vardą – Larisa. Tai buvo vaidingos, juokingos ir įnoringos senutės, labai daug pastabų turinčios aplinkiniam pasauliui“, – pasakojo Sigutė Ach. O tam, kad Larisos turėtų, kur gyventi, dailininkė pati ir rūmus statydavo: „Batų dėžes padalindavau pertvarėlėmis, iškirpdavau langus, duris, tuomet rūpindavausi kambarių tapetais, užuolaidomis, lovomis, komodomis (čia labai praversdavo tuščios degtukų dėžutės)“. Panašiai kaip rašytojos K. DiCamillo knygoje „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ triušis Edvardas galiausiai rado savo namus, taip ir Larisa įsikūrė Sigutės Ach lentynoje. Dailininkė mylimiausią vaikystės žaislą tebelaiko prie savo vaikystės užrašų, o Larisa, kad jau ir nebe tokia vaidinga, nebekaprizinga, bet „laiko išdidžiai pakėlusi savo skudurinį snukutį...“
Peliukai buvo vieni iš myliausių žaislų ir aktoriui, grupės „Liūdni slibinai“ muzikantui Dominykui Vaitiekūnui. Jis vaikystėje turėjo visą peliukų Mikių šeimyną. „Pirmiausia dovanų gavau mamytę Mikę, bet greitai pajutęs jos egzistencinį ilgesį suradau jai vyrą Mikį“, – sakė aktorius. Ir nors vyras Mikis nuo mamytės Mikės šiek tiek skyrėsi gymiu, dydžiu ir net rase, tačiau, anot Dominyko, anuomet svarbiau buvo tai, kad ir du skirtingi peliukai gali gerai sutarti ir rūpintis vienas kitu. „Aš jais rūpinausi, rūpinosi ir jie vienas kitu bei manimi. Netrukus iš viso šito rūpesčio ir meilės gimė vaikai – dvynukai-Mikiai. Taip ir gyvenom su visa Mikių šeima, kol vaikai suaugo“ – pasakojo muzikantas. Vėliau prisipažinęs, kad kai pats suaugo ir paliko gimtąjį Panevėžį, Mikių šeimynos globą patikėjo jaunesniajai pusseserei. „Tikiuosi, kad jie vis dar rūpinasi vienas kitu ir dovanoja vaizduotės džiaugsmus kitiems vaikams“, – pasakojimą užbaigė Dominykas.
Leidykla „Nieko rimto“, kurios leidžiamos knygomis žavi daugelį Lietuvos vaikų ir jų tėvelių, pristatydama knygą „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ skaitytojus ragina prisiminti vaikystę. Kažkada turėtas mylimas žaisliukas dažnam suteikdavo drąsos, būdavo pats geriausias draugas ir, svarbiausia, visada išklausydavo. Knygoje „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ triušis Edvardas geriausiu draugu, klajonių palydovu ir guodėju tampa ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Edvardas įrodo, kad net ir žaislai gali jausti ir mylėti. Ši istorija neįkyriai ir beveik nepastebimai moko gerumo, draugystės ir ištikimybės, todėl skaitykite knygą su mažaisiais ir galbūt rečiau išgirsite žodį „noriu“ arba „man reikia“.
