Šiaulių miesto skardinimą tęsiantis Savivaldybės darbuotojas, vyriausiuoju miesto skardintoju vadinamas dizaineris Vilius Puronas miestiečiams virš galvų nori pakabinti cinkuotą „Damoklo kardas“.
Šiaulių miesto Administracijos direktorius jį jau pavadino „būsimuoju Šiaulių akcentu“ ir ta proga atkirto beveik 2000 litų mokesčių mokėtojų pinigų — kardui cinkuoti.
Su kardu — į kišenę
Šiaulių savivaldybės Viešos tvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas Vilius Puronas jau pradėjo kardo žygį į Šiaulių miesto biudžetą dėl savo sukurto 8,5 metro ilgio kardo.
Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius vakar pranešė, kad iš direktoriaus rezervo V. Purono sukurtam kardui jis paskyrė 1996,5 lito.
Direktoriaus, kuris savo nuožiūra dalija rezervo pinigus, įsakyme rašoma, kad pinigai skirti „Lietuvos dizainerių sąjungai būsimo Šiaulių miesto akcento — XVIII amžiaus lietuviško kardo “Milžinas“ kopijos — cinkavimo darbų išlaidoms padengti“.
Kodėl Lietuvos dizainerių sąjungai ir kas nusprendė, kad tai — būsimas Šiaulių miesto akcentas?
Lietuvos dizainerių sąjungos narys šiaulietis profesorius Giedrius Šiukščius nustebo, kad pinigų Savivaldybė skyrė dizainerių sąjungai.
„V. Puroną kai kas delegavo atstovauti šiauliečiams dizaineriams Lietuvos dizainerių sąjungoje, bet kad bus einama sąjungos vardu į Savivaldybės kišenę — nežinojau“, — prisipažino G. Šiukščius.
Lietuvos dizainerių sąjungos vadovas Tautvydas Kaltenis „Šiaulių kraštui“ tvirtino smulkmenų nežinąs, nes sąjunga tik tarpininkavo, kad V. Purono kardą cinkavusiai įmonei būtų pervesti pinigai iš Savivaldybės. To sąjungos prašęs pats V. Puronas. Kardą gamino šiauliškė UAB “Elga“.
Savivaldybės administracijos skyriaus vyresnioji specialistė Rita Virbukienė „Šiaulių kraštui“ patvirtino, kad paskutinę praėjusių metų dieną pinigai buvo pervesti į UAB “Elga“ sąskaitą.
Normalioje valstybėje ši informacija galėtų sudominti Valstybės kontrolę ar kitas atsakingas institucijas, nes oficialiai pinigai skirti dizainerių sąjungai, tačiau Savivaldybė juos pervedė į privačios įmonės sąskaitą.
Kodėl V. Puronas prašė padengti savo kūrinio cinkavimo išlaidas, jeigu deklaruoja, kad visus skardinius kūrinius miestui dovanoja?
„Aš jokiu būdu jums interviu negaliu duoti. Prie geriausių norų...“, — trumpai atsakė “Šiaulių kraštui“ V. Puronas.
Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto Petro Slonksnio teigimu, netiesa, kad UAB „Elga“ miestui dovanoja skardines skulptūras. Pasak P. Slonksnio, “Elgą“ Savivaldybė yra atleidusi nuo mokesčių už 28 tūkstančius litų.
Pačios įmonės vadovas Ramūnas Volbekas nepanoro kalbėti apie gautus pinigus, nes girdi kodėl tai turėtų daryti, jeigu yra „privati įmonė“.
Kardo transformacijos — pagal poreikį
Kardą šiauliečiai pamatė per 2010 metų vykusį miesto gimtadienį — „Šiaulių dienose“.
8,5 metro ilgio kardas, priklausomai nuo situacijos, keitė savo pavadinimus. Anksčiau jis vadintas jotvingių kardu „Kovojantiems garbė“. Įvaizdžio komisijai jis buvo pristatytas kaip “Damoklo kardas“, o štai kai norėta gauti pinigų iš rezervo fondo, jis jau pavadintas XVIII amžiaus lietuviškojo kardo “Milžinas“ kopija.
Pirmasis pavadinimo variantas — jotvingių kardas — buvo naudojamas tada, kai V. Puronas taikėsi jį pakabinti Kelmės rajone Kražių miestelyje, kur įsikūręs „Jotvingių kryžiaus riterių ordinas“. Tačiau kelmiškiai kardo atsisakė.
„Buvo kalbėta, kad kardas gali kabėti Kražių kolegijoje, trečiojo aukšto salėje, bet ir pats kardas, ir jo rankena tokie dideli, kad mums ten niekaip netiko. Netiko jis ir lauke, prie kolegijos, nes tai kultūros paveldo objekto erdvė, senovinis architektūrinis ansamblis, o kardas yra tiesiog per didelis. Padėkojome mandagiai ir nesutikome“, — sakė Kelmės rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Algis Petras Krutkevičius.
Kardą norėta kabinti prie viešbučio
Gruodžio 29 dieną Miesto įvaizdžio komisija specialiai rinkosi į posėdį dėl V. Purono tada dar vadinto „Damoklo kardo“.
Vienos komisijos narės teigimu, V. Puronas atėjo į komisijos posėdį su aiškia nuostata, kad „Damoklo kardas“ turi būti pakabintas Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvare po arka, esančia šalia viešbučio ir Dviračių muziejaus.
Posėdžio protokole užfiksuota, kad V. Puronas norėjęs, kad teritorija kardui „būtų švari ir tvarkinga“.
Komisijos narei paklausus, ar nebus suformuota nuomonė, kad virš šiauliečių pakibo „Damoklo kardas“, V. Puronas atsakęs, kad kardas bus pakabintas ant keturių grandinių: “Jei esi nuodėmingas, neik, nes gali nukristi“.
Profesorius G. Šiukščius, šios komisijos narys, pareikalavo, kad būtų laikomasi meninių akcentų parinkimo ir statymo taisyklių — skelbiamas konkursas, svarstomas projektas, maketas ir tik tada nutariama, ar tokio akcento miestui reikia. G. Šiukščius nuomone kiekvienam šiauliečiui kardas virš galvos ne pati geriausia idėja.
„V. Puronas visą laiką, kai diskutavome komisijos posėdyje apie jo kardą, valgė saldainius. O baigęs savo pristatymą pasakė: “Nesvarbu, kaip komisija nuspręs, bus taip, kaip aš manau“, — prisiminė posėdžio detalę komisijos narys Petras Slonksnis.
„Išėjome iš posėdžio kaip per galvą gavę“, — pripažino ir G. Šiukščius. Tiesa, komisija nepritarė meninio akcento “Damoklo kardas“ pakabinimui po arka pėsčiųjų bulvare.
„Skardinių menų“ žygis
Šiaulių miesto savivaldybėje dar 2009 metų pavasarį buvo sudaryta Miesto architektūrinio ir estetinio įvaizdžio komisija. Komisijos darbas — apibendrinti, vertinti nuomones apie mažosios architektūros, meninių dekoratyvinių akcentų, reklaminių stendų statymo vietą viešosiose erdvėse, jų išvaizdą, ginčytinus atvejus.
Komisija buvo sudaryta norint užkirsti kelią ir spontaniškam V. Purono skardinių skulptūrų statymui nesuderinus iš anksto, o pastatant visus „prieš faktą“.
Komisijai vadovaujanti miesto Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Rasa Budrytė nustebo, nes nieko nežinojo, jog V. Puronas jau pasirinko vietą savo kardui. Į Architektūros ir urbanistikos skyrių jis privalėjo kreiptis pirmiausiai.
„Mūsų skyrius, vėliau komisija pirmiausia turi nuspręsti, ar šis jo akcentas būtų vertingas eksponuoti. Kadangi Vilius suvokia, kad eidamas pagal įstatymus, jis bus stabdomas dėl savo skardinių menų, tai nutarė nesikreipti“, — sakė R. Budrytė.
Turi užnugarį
R. Budrytė sakė, kad V. Purono braižas dėl visų jo skardinių „menų“ panašus. “Taip buvo ir su skardine lape. Pirmiausiai ji buvo pastatyta, o tada teko galvoti, ar ji vietoje stovi, ar ne“, — neslėpė R. Budrytė.
Ji pabrėžė, kad „menininkas V. Puronas“ dirba Savivaldybėje, todėl turi “papildomų svertų savo iniciatyvai įgyvendinti“.
„Dėl skonio nesiginčijama, man, pavyzdžiui, lapė negraži. Man labai negražu ir visos V. Purono cinkuotos skardos mieste, bet yra kam miesto valdžioje gražu“, — sakė R. Budrytė.
Jos žodžiais, lapę norėta statyti ne prie Talkšos ežero, o bulvare, tačiau V. Puronui to nebuvo leista įgyvendinti. „Pasakiau — lapė bulvare — tik per mano lavoną“, — prisiminė R. Budrytė. Tada naktį V. Puronas lapę nuvežė ir pastatė prie ežero.
Jos teigimu, savo meną mieste eksponuoti nori nemažai menininkų. „Bet vieni įžūlesni, kiti — tyli, laukia savo valandos ir paprastai nesulaukia“, — sakė R. Budrytė.
Rita ŽADEIKYTĖ
