Anais laikais kartu su grįžtančiais paukščiais vienas iš pavasario ženklų būdavo dar gerokai prieš šventę svarbiausiuose spaudos "organuose" skelbiamas oficialus Gegužės 1-osios šūkių sąrašas.
Šūkiai nebuvo labai įvairūs ir išradingi, tarp jų nebūdavo raginimo "Žvairo neleiskit už vairo", bet jie apimdavo visas komunizmo kūrimo sritis ir įkvėpdavo tarybinę liaudį bei visą pirmąją pasaulyje darbininkų valstybę naujiems kasdieniškiems ir didvyriškiems žygiams kuriant šviesią ateitį. Įkvėpdavo, žinoma, ne pats laikraštyje skelbiamas sąrašas – iš jo partorgams ir pan. reikėjo pagal aplinkybes ir pagal konkretaus darbo kolektyvo sritį atrinkti tam tikrus šūkius ir perkelti juos į šventinėje demonstracijoje nešamus arba ant sienų kabinamus transparantus, sienlaikraščius, įvairią kitokią agitacinę medžiagą ir pan. Gegužės 1-osios rytą džiugios pavasarinės nuotaikos apimti darbo ir mokymo įstaigų kolektyvai rinkdavosi žengti šventiniame parade po pirmąja lapijos žaluma besipuošiančiais medžiais. Ypač įkvėpdavo per televiziją stebimas šlovingosios tarybinės kariuomenės paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje, parodant nepalaužiamą didžiausios pasaulio valstybės ryžtą apginti taiką pasaulyje.
Kodėl čia dabar apie tai pasakoju? Todėl, kad man – ir, manau, daugeliui mano kartos žmonių – Gegužės 1-oji kelia būtent tokias asociacijas. Būtent kaip viena iš dviejų svarbiausių sovietinio režimo švenčių. Ir visiškai suprantu, kad kai kam, kas bent kiek ilgisi anų laikų, tos asociacijos visai rimtai teigiamos (nors dauguma, manyčiau, į ideologines aplinkybes žiūri visiškai abejingai ir džiaugiasi šia išeigine diena kaip galimybe pasikapstyti darže arba kaip nors papoilsiauti ir papramogauti).
Bet idėjiniai šventės šalininkai turi didelį argumentą: nežiūrėkime į sovietinę praeitį, žiūrėkime į demokratišką Vakarų Europą, kuri Gegužės 1-ąją taip pat švenčia. Tačiau visų pirma anaiptol ne visos Vakarų Europos šalys ją švenčia, o ir tos, kurios švenčia, nėra slegiamos tų asociacijų, apie kurias kalbėjau – komunistinio režimo primestos šventės.
Kitas švenčiančiųjų argumentas – Gegužės 1-oji yra šventė ir kaimyninėse iš komunizmo išsivadavusiose šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje ir Lenkijoje. Argumentas svarbus, bet nesvarus. Čia reikia prisiminti istoriją – Latvijoje darbininkų judėjimas ir socialdemokratinės idėjos turėjo didelę įtaką jau XX a. pradžioje. Ir ne todėl, kad latviai kokie nors iš prigimties raudonesni, o todėl, kad Latvija (Su Ryga ir Daugpiliu) buvo vienas labiausiai išsivysčiusių Rusijos imperijos pramonės regionų. Todėl ten buvo didelė darbininkų klasė ir gera terpė plisti kairiosioms idėjoms – panašiai kaip ir kai kuriose išsivysčiusiose to meto Vakarų Europos valstybėse, kur socialdemokratinis judėjimas vėliau pasidarė nuosaikesnis ir iškovojo nemenkų, į gerovės valstybę vedančių laimėjimų. Kadangi Latvija tuo metu priklausė carinei imperijai, dalis jos kovotojų už darbininkų teises neišvengiamai įsiliejo į Rusijoje įsigalėjusį kraštutinį kairiųjų judėjimą, bet kita, nuosaikesnė, dalis pritarė parlamentinei demokratijai ir Latvijos savarankiškumo bei nepriklausomybės idealams, kurie įgijo svorio jau per 1905 m. revoliuciją.
Lenkijoje darbininkų kovos idealas labai reikšmingai susijęs su antikomunistine "Solidarumo" profesinės sąjungos veikla. Todėl ir Latvijoje, ir Lenkijoje ši šventė siejasi su svarbiomis tų kraštų istorinėmis tradicijomis – Lietuvoje tokių tradicijų nėra, tad nelabai yra ir ką švęsti.
Ir dar vienas svarbus aspektas. Kiekviena valstybės šventė turėtų būti priimtina didžiajai daugumai jos gyventojų, turėtų būti nekonfliktinė, neskaldanti, nenukrypusi vidaus politikoje į vieną sparną (šiuo atveju socialdemokratinį). Juk ir daugelyje tų šalių, kurioje ši diena švenčiama jau daug metų, neretai pasitaiko neramumų ir politizuotų konfliktų. Žinių pranešimuose vienas iš ryškiausių Gegužės 1-osios akcentų būna tradiciniai gatvių susirėmimai tarp anarchistų ir skustagalvių (ši bjauri tradicija iš Vakarų Europos jau persimetė ir į kai kurias pokomunistines Vidurio Europos šalis).
Dabar belieka paklausti: tai ar darbininkų judėjimas yra jau toks neigiamas dalykas, kad su juo susijusių datų negalima minėti? Ne, puikiausiai galima minėti. Gegužės 1-oji turėtų būti atmintina diena, kaip ir buvo Lietuvoje dar prieš keletą metų.
