Naujosios Nacionalinės studijų kreditų sistemos koncepcijos nuostatos, principai bei tam skirto projekto patirtis pristatyta Lietuvos aukštųjų mokyklų ir susijusių institucijų atstovams. Studijų kultūros kaita ir jos skleidėjai, kitoks kredito traktavimas, bendra Lietuvos ir Europos aukštojo mokslo erdvė – tokios ir panašios temos vyravo nacionalinio projekto „Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) nacionalinės koncepcijos parengimas: kreditų harmonizavimas ir mokymosi pasiekimais grindžiamų studijų programų metodikos kūrimas ir diegimas“ nueito kelio pristatyme.
Viena projekto eksperčių dr. Daiva Lepaitė prasitarė, kad dar darbų pradžioje įvyko nebylus susitarimas projektą laikyti studijų kultūros kaitos patirtimi. Todėl ir visi jo dalyviai nejučia pavadinti „gerosios žinios skleidėjais“, kartu ėjusiais link pagrindinės naujovės – kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos. Vienas svarbiausių tokios sistemos principų ir vertybių – programos turi būti derinamos jų autonomijos ir įvairovės pagrindu, nesiekiant suvienodinti.
„Studijų kultūros kaitos procesą studento požiūriu būtų galima pailiustruoti tokiais pagrindiniais etapais: studijų kelio-maršruto pasirinkimas (lanksčios aukštosios mokyklos siūlomos galimybės siekti kvalifikacinio laipsnio), „kaina“ (studijoms skiriamas laikas – studento darbo krūvis) ir tikslai (ar nueitas studijų kelias leis per numatytą laiką pasiekti tikslus – įgyti tą kvalifikacinį laipsnį),“ – sako D. Lepaitė.
Kalbant apie studijų kultūros kaitą pagrindžiančius principus, kol kas dar daugiau dominuoja dalykocentrinis arba dalyko turinio studijomis grįstas požiūris. Tuo tarpu siūloma metodologija akcentuoja tai, ką studentai žinos, supras ir gebės baigę studijas, turinį paverčiant mokymosi veiklomis. Todėl profesinio lauko tyrimų rezultatuose išryškintos kompetencijos tampa svarbia studijų programos ir atitinkamai dalykų ar modulių šerdimi. Tuo pačiu studijų procese išsiplečia dėstytojų vaidmenų spektras, nes jis/ji tampa ne tik dalyko turinio perteikėju, bet gali būti ir studijų programos vadovu, koordinatoriumi, o studentui – ir motyvuotoju, pagalbininku pažinimo kelyje, vertintoju, diskutuojant apie pasiektą studijų pažangą.
Tik projekto ekspertė pastebi, kad, siekdama pereiti prie kitokių studijų, akademinė bendruomenė susiduria su vienu rimčiausių iššūkių – kritinės projekto metu įgytos patirties išsibarstymu. Vienam dėstytojui, jeigu nėra tam subrendusi terpė, yra sudėtinga keisti programoje susiklosčiusią studijų tradiciją. Kyla klausimas – kaip įveikti galimą akademinės bendruomenės pasipriešinimą. Todėl už projekto ribų svarbu sukurti studijų kultūros kaitą palaikančią aplinką.
„Pagrindinis pavojus – nuslysti į techninį ir technologinį diskursą bei neišsaugoti to, kas sukurta. O šią grėsmę galime panaikinti tik nuolat bendradarbiaudami, palaikydami institucinius pokyčius, kurdami kritinę daugumą ir dalindamiesi patirtimi. Visa tai, žinoma, reikalauja nemažai laiko, nes vis dėlto studijų kultūros pokyčiai – tai ir procesas, ir rezultatas,“ – nelengvą, bet naudingą nueitą kelią apibendrino D. Lepaitė.
