Tai, kad vis daugiau lietuvių studentų siekia bent keletą semestrų pasimokyti užsienyje, nieko nebestebina, bet faktas, kad tas „užsienis“ gali būti ir kita Žemės rutulio pusė tikriausiai ne vieną priverstų tokių planų atsisakyti. Ekonomiką Vilniaus universitete studijuojanti Jurgita Sasiukaitytė studijuoti į Pietų Korėją ryžosi išvykti tik išbandžiusi studijas Vokietijoje, bet vykti mokytis į šį tolimą šalį, pasak merginos, yra vienas rimčiausių jos gyvenimo iššūkių ir didžiausių nuotykių.
J. Stasiukaitytė mielai sutiko atsakyti į naujienų portalo „Balsas.lt“ klausimus apie studijas P. Korėjoje ir studentišką gyvenimą šioje, lietuviams labai egzotiškoje ir tolimoje, šalyje.
Kokias sąlygas sudaro užsieniečiams studentams Korėjos aukštosios mokyklos?
Dar prieš atvykdama čia, buvau girdėjusi, kad Ajou universitetas užsieniečiams studentams sudaro labai palankias sąlygas. Vasaros mokyklos metu man, kaip Ajou mainų programos studentei, buvo pilnai padengtas dokumentų pateikimo ir dalyvavimo programoje mokestis, taip pat dalis kelionių ir kitų veiklų išlaidų. Pavyzdžiui, tik atvykus į Pietų Korėją, universitetas visai užsieniečių studentų grupei suorganizavo nemokamą išvyką į Jeju salą, kur tris dienas gyvenome ant jūros kranto esančiame viešbutyje, vykome į ekskursijas. Tai ne tik leido iš pat pradžių vieniems su kitais susipažinti, bet ir greičiau adaptuotis unikalioje Korėjos kultūroje. Negana to, universitetas kiekvieno trečiadienio ir savaitgalio metu organizuodavo kultūrinius užsiėmimus: Taekwondo, Samulnori pamokas, dalyvavimą tradiciniame purvo festivalyje, išvykas į įvairiausius renginius, istorines vietas, filmų vakarus. Dažniausiai jie mums būdavo arba nemokami, arba tekdavo mokėti simbolinę kainą.
Rudens semestrą situacija tapo dar geresnė, nes buvau viena iš septynių laimingųjų studentų, kurie gavo Korėjos vyriausybės stipendiją. Ji padengia tiek kelionės, tiek sveikatos draudimo, tiek adaptacinio periodo išmoką, tiek mėnesinę 800,000 vonų (apytiksliai 1870 Lt) stipendiją. Žinoma, pusę jos tenka sumokėti už nuomojamą kambarį, bet tai vis tiek yra labai svari parama.
Apskritai, kalbant apie apgyvendinimą, Ajou universitetas mainų studentams siūlo kelis variantus: bendrabutį universiteto miestelyje, rezidenciją, esančią už jo ribų arba privatų nuomojamą būstą. Bendrabučių kompleksas studentų miestelyje apima 4 pastatus ir apytiksliai 2300 vietinių ir užsieniečių studentų gyvena būtent čia. Vasaros mainų programos metu gyvenau bendrabutyje, kuriame visos tame pačiame aukšte gyvenančios merginos dalinasi dviem prausyklomis (apie 12 dušų ir 8 tualetai), viena virtuve, kurioje yra šaldytuvas, vandens valytuvas, stalas, kėdės, šiek tiek indų ir viryklė, viena skalbimo mašina ir džiovykle. Rūsyje yra įrengta mažytė sporto salė, o pirmame aukšte – parduotuvė.
Šiame bendrabutyje yra daugybė įvairiausių taisyklių ir reguliavimų. Pavyzdžiui, merginoms ir vaikinams nėra leidžiama gyventi viename aukšte. Negana to, jiems nėra leidžiama netgi lankytis vieni pas kitus aukštuose. Nuobauda už šios taisyklės pažeidimą yra negailestinga – pašalinimas iš bendrabučio. Verta paminėti, kad norint apsigyventi studentų bendrabutyje, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Ypatingas dėmesys skiriamas studentų sveikatai. Bendrabučių tarnyba dar prieš įsikeliant reikalauja pateikti sveikatos patikrinimo pažymą anglų kalba. Taip norima užkirsti kelią tuberkuliozei, hepatitui A, B, tymams, raudonukei, vėjaraupiams ir kitoms lengvai plintančioms ligoms.
Kadangi rudens semestro metu gavau Pasaulinę Korėjos vyriausybės (GKS – Global Korean Scholarship) stipendiją, automatiškai praradau nemokamą vietą bendrabutyje ir turėjau išsikelti į universiteto dalinai subsidijuojamą rezidenciją, esančią už studentų miestelio. Čia sąlygos nepalyginamai geresnės – turiu atskirą kambarį su visais patogumais, tenka dalintis tik bendra virtuve.
Ar P. Korėjoje mokslas yra mokamas?
Mano žiniomis, visiems korėjiečiams yra privalomas pradinis išsilavinimas, kuris yra nemokamas. Tam, kad įstotų į universitetą, abiturientai turi išlaikyti ne tik mokyklos baigiamuosius egzaminus, bet ir universiteto stojamuosius egzaminus. Mokslas yra mokamas ir dauguma universitetų yra privatūs.
Kokie santykiai tarp dėstytojų ir studentų?
Santykiai su visų pasirinktų mokomųjų dalykų dėstytojais yra šilti, malonūs. Dėstytojai stengiasi įsiminti studentų vardus, sužinoti išsilavinimą, kilmę, kultūrinį foną. Tačiau, kiek teko bendrauti su korėjiečiais studentais, tokie santykiai vyrauja tik tarp anglakalbių kursų dėstytojų ir studentų, nes dažniausiai šių dalykų profesoriai yra tam tikrą laiko tarpą dirbę ar stažavęsi valstybėse, kuriose kalbama anglų kalba ir yra paplitęs laisvesnis bendravimo būdas. Įprastai santykiai tarp korėjiečių studentų ir dėstytojų yra paremti hierarchija. Studentas gerbia, nepertraukinėja dėstytojo, paskaitose nuolat tvyro tyla ir susikaupimas.
Ar reikia (ar privalu) užsienio studentams mokytis vietinės kalbos? Kaip sekasi tau mokytis šnekamosios kalbos?
Kadangi prieš atvykdama į Pietų Korėją studijavau pagal ERASMUS mainų programą Vokietijoje, o ten studijos prasideda ir baigiasi kur kas vėliau nei Lietuvoje, tai man teko susitarti su dėstytojais ir porą egzaminų išsilaikyti paankstintai. Labai norėjau pradėti mokytis korėjiečių kalbą, tačiau tam sunkiai pavykdavo atrasti laiko.
Vasaros studijų programos metu paskaitos vyko labai intensyviai. Buvo suteikiama galimybė mokytis du arba tris dalykus, bet tiek tarptautinių ryšių skyrius, tiek patys dėstytojai rekomendavo rinktis porą, motyvuodami tuo, kad krūvis gali būti pernelyg didelis. Kadangi dar prieš atvykdama buvau pasirinkusi „Contemporary Global Issues“ ir „Managing People and Organizations“ pas profesorius iš Didžiosios Britanijos ir Kanados, apsisprendžiau, kad korėjiečių kalbą mokysiuosi savarankiškai. Deja, tų penkių savaičių metu ne tik intensyviai mokiausi, bet ir keliavau, stengiausi pažinti kultūrą, tad laisvo laiko likdavo labai mažai.
Korėjiečių kalbą pradėjau mokytis tik rugsėjo pradžioje, įkvėpta vieno atvykusio studento, kuris korėjietišką abėcelę (Hangul) pramoko per vieną vakarą. Pati pramokau korėjietiškas raides, o pagrindines frazes stengiuosi mokytis iš interneto ir realaus gyvenimo: parduotuvėse, gatvėse, universiteto koridoriuose. Jau dabar žinau, kaip pasisveikinti, atsisveikinti, atsiprašyti, paklausti kainos arba prisistatyti. Tikiuosi, kad laikui bėgant neaptingsiu ir išmoksiu kur kas daugiau.
Iš pirmo žvilgsnio sudėtingiausiai atrodė patys simboliai, tačiau pradėjus mokytis supratau, kad turint tvirtus matematinius pagrindus, galvoje automatiškai atsiranda tam tikros sąsajos ir juos pramokti galima labai greit. Dabar sudėtingiausia atrodo korėjietiška sakinių struktūra.
Ką pasakytum žmogui, kuris labai rimtai mąsto apie studijas P. Korėjoje?
Korėja – nuostabi šalis. Kitoks mentalitetas, aukštas studijų lygis padeda geriau pažinti save, tobulėti, o ką jau bekalbėti apie nuostabaus grožio gamtą, gardų maistą, dangišką aptarnavimą ir malonius, nuolat besišypsančius žmones... Tai šalis, kuri tikrai turi ir kuo nustebinti, ir kuo sužavėti, tad jeigu dar kyla kokių nors abejonių – linkiu nepabūgti ir priimti šį gyvenimo iššūkį. Jau dabar galiu garantuoti, kad tai būtų ne tik nepamirštamas nuotykis, bet ir įvykis, kuris neabejotinai praplėstų mąstymo horizontus.
Taip pat skaitykite:
P. Korėja lietuvės akimis: stereotipai ir egzotika (I dalis)
P. Korėja lietuvės akimis: gyvas maistas ir neegzistuojantis „atsiprašau“ (II dalis)
