Amerikiečių kurtame seriale „Dingę“ (angl. „Lost“) vaizduojama, kaip lėktuvu iš Sidnėjaus į Losandželą skridę visai nepažįstami žmonės patenka į lėktuvo katastrofą ir atsiduria negyvenamoje saloje. Ikitol jie nebuvo pažįstami, tačiau tam, kad išgyventų, turi padėti vienas kitam perprasti saloje jau nuo anksčiau gyvenančių žmonių taisykles. Panaši situacija susiklostė ir man, kai atvykau mokytis į Lankasterio universitetą Anglijoje.
Toli gražu nelyginu savo dabartinio gyvenimo su lėktuvo katastrofa, tačiau metaforiškai ją panaudoti galiu. Visgi visiškai viena atkeliavau į šalį, kuri turi savus papročius, kalbą, o svarbiausia – kitokią nei Lietuvoje švietimo sistemą. Dar planuojant šią trejus metus truksiančią kelionę tikslas buvo labai aiškus – kuo geresniais balais baigti žurnalistikos studijas, tačiau atvykus čia daug kas pasikeitė. Pačią pirmą savaitę susipažinau su savo specialybės karjeros bei kokybiško studentavimo konsultante, kuri atvėrė man akis. Pasirodo, kad aklas bakalauro laipsnio siekimas nenuves manęs į geresnę ateitį, reikės labiau padirbėti.
Konsultantė man papasakojo, jog norint baigus universitetą susirasti gerą darbą Anglijoje, neužtenka parodyti diplomą, taip pat reikia darbdaviui įrodyti, jog tu esi visapusiška asmenybė. Kaip pavyzdį ji pateikė du ką tik žiniasklaidos bakalauro laipsnį įgyjusius žmones: vienas buvo paprastas, pavyzdingas studentas, tvarkingai lankęs paskaitas, seminarus, stropiai ruošęsis egzaminams, tačiau antrasis darė ne tik visa tai, bet studijų eigoje dar ir tapo universiteto laikraščio redaktoriumi. Atrodo, jog abu žmonės yra puikūs kandidatai į darbo vietą, tačiau darbdavys pasirinks antrąjį, nes jo pasiekimai rodo, kad šis siekia savo užsibrėžto tikslo, yra pareigingas, moka prisiimti atsakomybę, yra patikimas. Išgirdus šį pavyzdį iškart pagalvojau, jog su didele konkurencija teks susipažinti jau pirmame kurse. Iš pradžių visa tai gąsdino, tačiau gyvenimui ir studijoms įsivažiavus ta baimė išnyko ir liko tik noras kuo daugiau pasiekti.
Tą norą dar labiau paskatino informacija apie „Lancaster Award“ (liet. „Lankasterio apdovanojimas“). Tai – apdovanojimas, skiriamas už užklasinę veiklą studijų metu. Tam, kad jį gautum, turi užsiimti įvairia užklasine veikla: gali susirasti darbą, savanoriauti, dalyvauti studentų bendruomenėse, mokytis naujų užsienio kalbų – visa tai padės tau gauti „Lancaster Award“, o šis padės gauti geresnį darbą. Man džiugu, jog pats apdovanojimo siekimas verčia tave pildyti savo CV, o būtent tai tau ir padės vėliau įsidarbinti geresnėje vietoje.
Neabejoju, jog visi esate girdėję patarlę „mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“. Baigdama pirmą kursą čia, Lankasteryje, galiu pasakyti, jog ne tokios ir karčios tos šaknys... Žinoma, ačiū universitetui! Pirmais metais studentai čia mokosi tris dalykus: pagrindinį ir du mokslo metų pradžioje pasirinktus modulius. Antrais ir trečiais metais studentai turi jau žymiai daugiau modulių. Mane labai nustebino, kad modulių pasirinkimo spektras yra labai platus ir kad modulius studentas renkasi ne visiems trims metams iš karto, o tik metams. Pavyzdžiui, šiemet mokiausi žiniasklaidą, kino režisūrą bei politiką ir tarptautinius santykius, kitais metais tęsiu žiniasklaidos, taip pat pasirinkau reklamos, rinkodaros, skaitmeninio dizaino ir kt. modulius. Trečiais metais moduliai vėlgi bus kitokie, nebent norėsiu pasilikti tuos pačius. Šiaip mokslo metai čia suskirstyti į tris dalis po dešimt savaičių, iš kurių dvidešimt savaičių klausome dėstytojų, kurie čia susirinko iš viso pasaulio, renkame informaciją, daug skaitome, rašome, na o paskutines dešimt savaičių tą visą įgytą informaciją naudojame praktikoje. Pavyzdžiui, šiuo metu su viena grupe kuriame žiniasklaidos kampaniją, su kita – filmuojame trumpą filmuką. Taigi, po trijų studijų metų studentas turi gana didelį žinių, o kas geriausia, ir praktikos bagažą.
Rugsėjo mėnesio pabaigoje lipdama į lėktuvą, nusileisiantį Jungtinėje Karalystėje, sau kartojau: „kodėl nelieki mokytis Lietuvoje? Juk čia tavo šeima, draugai. Dar ne vėlu apsigalvoti.“ Negaliu peikti lietuviškos švietimo sistemos, nes niekada neteko mokytis aukštojoje mokykloje Lietuvoje, bet galiu drąsiai sakyti, jog padariau teisingą sprendimą įlipdama į tą lėktuvą. Visgi galimybių čia labai daug: visame pasaulyje garsios įmonės kartą per dešimt savaičių, o kartais ir dažniau, atvažiuoja į universitetą, pasakoja apie save, apibūdina idealius darbuotojus, renkasi praktikantus. Jau net nekalbu apie asmenybės tobulėjimą! Pirmieji mokslo metai prabėgo greitai (tik pirmosios dešimt savaičių atrodė, jog trunka metus, nes viskas labai kardinaliai pasikeitė), beliko sėkmingai juos užbaigti gerai išlaikant egzaminus. Gerai, kad nebesijaučiu kaip viena iš serialo „Dingę“ herojų – begalinis noras tobulėti nurungė baimę, palikdamas šviesią galvą ir geras emocijas.
Aurelija Makselytė
