Audronė Asauskaitė Šiaulių rajono Džiuikių kaime valdo 110 hektarų ūkį. Lyginant su tūkstančius hektarų turinčiais ūkininkais, Audronės valdos yra kuklios. Tačiau merginai — tik dvidešimt vieneri. Užsiminus, kad po dešimties metų gal ir ji taps stambia ūkininke, žinoma žemės valdų šeimininkė, nusijuokė: „Gal tiek nereikės laukti? Nėra laiko“.
Užsispyrimo, ryžto ir veržlumo merginai atseikėta su kaupu — ji drąsiai galėtų vadovauti ir didžiulei armijai.
Ūkininkės kiemas
A. Asauskaitė mus atsivežė į tipišką ūkininko kiemą. Gėlių darželiams čia vietos nėra. Po atviru dangumi išrikiuota žemės ūkio technika — du traktoriai, du kombainai, kultivatoriai, skutikai, purkštuvai ir įvairūs padargai. Yra ir sunkvežimis.
Kiemą saugo keturi šunys. Protingi, be reikalo nuo grandinių nesidrasko. Vienas ypač sekė kiekvieną šeimininkės žingsnį — vokiečių aviganis Marko. „Vienintelis vyras ir tas pats manęs pavydi“, — šmaikštauja Audronė. Tačiau šuo akylai šeimininkę stebi kitu tikslu — jį mergina vežioja į šunų dresiravimo mokyklą ir šuo ruošiamas apsaugai.
Kasdienybė
Audronės darbo diena prasideda anksti. Darbymetį keliasi ir pusę penkių ryto. Vakaras ateina po 22 valandos. Tačiau į lovą dar nekrenta. Jei reikia tvarkyti dokumentus, prie jų prasėdi iki nakties.
Mergina neslepia. Miego jai trūksta. Jei reikia lėkti su reikalais, geriau penkiolika minučių pamiegos, nei jas paaukos pusryčiams. Dažniausiai valgo automobilyje. Pietums gamintis ji laiko neeikvoja: „Gerai, kad pusryčius pavalgau. Kartais tai būna 5 valandą popiet. Kartais važiuodama degalinėje sustoju, nusiperku ką nors skrandžiui apgauti“.
Tai ypač nepatinka jos mamai Irenai Asauskienei, Šiaulių konservatorijos direktorei, kuri nuolat rūpinasi, ar dukra išsimiegojo, pavalgė? Audronė ją tikina: viskas yra gerai.
Mergina mamai yra galvos skausmas: „Ji manęs “nepagauna“. Kur esi? Ai, Pasvalyje su ūkininkais“.
Kai lankėmės pas jaunąją ūkininkę, jos galva buvo užimta tądien laukiančiais darbais. Kieme sukiojosi talkininkai — technika buvo ruošiama laukus nuo piktžolių purkšti.
Darbo jėgos kaina kaime paremta principus „tu man, aš — tau“. Kai aplinkiniams reikės Audronės pagalbos, ji neatsisakys.
Ilgas praėjęs savaitgalis, kai dauguma ilsėjosi, ūkininkei praėjo nuo laukų renkant akmenis. Turėjo ir talkos.
Dažnai ūkininkės pusdienis praeina Šiauliuose tvarkant reikalus valdiškose įstaigose. Kad sutaupytų laiką, nusipirko nešiojamą kompiuterį, įsivedė internetinį ryšį. Tad jei mato, kad pas valdininkus yra eilė laukiančiųjų, įsijungia kompiuterį ir dirba. Pavyzdžiui, pasitikrina į galvą šovusią naują ūkininkavimo idėją.
Pradžia
Sodyba, kurią dabar supa 110 hektarų ir didžiulis tvenkinys, kūrėsi dešimt metų. Kad ji atsirastų, prisidėjo ir Audronė.
„Prizyziau, kad nupirktų šią sodyba. Vaikystėje visi vaikai važiuoja pas močiutes į kaimą, o mano seneliai — mieste gyvena. Kur tas mano kaimas? Ir nupirko sodybą, kurioje stovėjo lūšna, o aplink ją — vienas hektaras žemės. Čia buvo baisu“, — pasakoja.
Su laiku sodyba keitėsi ir plėtėsi. Senelis atgavo 30 hektarų žemės ir persikėlė čia. Pasak Audronės, paskui atsirado dar vienas vienas žemės lopas, antras, trečiais ir taip savų hektarų susidarė 60. Beveik antra tiek žemės yra nuomojama.
Žemė apsėta javais, yra ir miežių. Iš hektaro grūdinių kultūrų prikulia apie 500 tonų. Nuosavame grūdų sandėlyje pasilieka pusę derliaus.
Tai, ką šiandien daro, Audronės netenkina. Javai nėra pelningas verslas. Ūkis išsilaiko, bet jos poreikiams pinigų neužtenka. Kuria planus, kuo verstis, kad ūkis pelną neštų ir po dešimties metų. Minčių jau turi, rašo projektus paramai iš Europos Sąjungos gauti.
Vietoje gyvulių — žirgai
Kažkada ūkyje buvo ir kiaulės: „Bet jas išprašiau. Nes su jomis daug darbo. Yra vištų, bet jos mano galvos skausmas. Nusiraviu daržą, o jos ten peklą padaro. Nepakenčiu, kai mano darbą niokoja. Tačiau kenčiu, nes senelis negali be kiaušinių“.
Aptvare besiganantys žirgai — kitas reikalas. Pirmąją kumelę Dorą tėvai nupirko seniai. Iš pradžių ji buvo laikoma Rudiškių žirgyne, kur Audronė treniruodavosi ir savaitgaliais gyvendavo. Dabar nuosavame aptvare ganosi trys Doros palikuonys, yra kumelė Lavina ir eržilas.
Visi žirgai su kilmės dokumentais. Dvi kumelės ruošiamos varžyboms. Treniruotės vyksta čia pat pievoje įrengtame nedideliame manieže. Merginai žirgai yra svarbi gyvenimo dalis. Kai sodyboje įsivedė vandentiekį, pirmiausiai automatines girdyklas pajungė žirgams. Vanduo name atsirado vėliau.
Tesėjo pažadą
Savarankiškai ūkį Audronė valdo daugiau kaip metus. Šį vasarį ūkį įsiregistravo savo vardu.
Kaime šeimininkaudavo jos tėtis Romaldas su seneliu. Tėtis mirė praėjusį vasarį. „Su mama pasižadėjome, kad ūkis nebus parduotas. Nes tėtis į jį daug įdėjo. Kaip būtų atrodę, jei jį parduotume?“
Audronė pykdavo, kai po laidotuvių paskambinusios tetulės klausdavo: „Ką dabar, vaikeli, darysi?“ Mergina atkirsdavo: “Ką siūlote — gal nusižudyti? Darysiu toliau, kas buvo daroma“.
Tėtis ją išmokė visų darbų. Arti, sėti. Tad pirmąjį pavasarį laukus apsisėjo su vienu pagalbininku.
Kad dukra moka kulti ir valdyti kombainą, mama sužinojo tik pernai. I. Asauskienė prisimena pirmąjį rudenį po vyro mirties. Kai reikėjo nuimti derlių, suderėti talkininkai užsišventė. Moteris su tėvu svarstė, ką daryti, negi teks aparti?
„Netikėtai tėtis paklausė: ar jam vaidenasi, ar kombainas sujudėjo? Kas jį gali vairuoti? Ogi Audronė. Iki nakties nukūlė 80 hektarų. Baigusi darbą grįžo pas mane į Šiaulius nusimaudyti“, -- prisimindama tą vakarą, mama tebesigraudina.
I. Asauskienė didžiuojasi abiem dukromis. Ir mažąją patrakėle, ir keleriais metais vyresne Aušra, studijuojančia mediciną.
Studentė
Audronė yra Kauno Vytauto Didžiojo universiteto III kurso studentė. Studijavo ekonomiką, paskui pasirinko verslo administravimą.
Mokosi dieniniame skyriuje. Tiesa, kai kuriuos dėstytojus tik dabar pradeda pažinti. Bet atsiskaito laiku. Apie jos pažangumą byloja toks faktas: iš mokamos vietos ji sugebėjo pereiti į valstybės finansuojamą ir dar gauti stipendiją.
Prie knygų ir konspektų sėda pasibaigus darbo dienai ūkyje. Būna, kad į Kauną savo džipu išlekia numigusi keletą valandų. Tausodama dukrą, Kaunan ją nuveža ir mama. Tada Audronė gali pasimokyti. Mama išsitarė: dukrai įvertinimas 7-8 balai yra blogai.
Kurso draugams mergina atrodo kaip balta varna. Su jais bendros kalbos neranda, jai atrodo, kad jie gyvena šiltnamio sąlygomis: „ Juokingai buvo sudarytas tvarkaraštis. Pirmadienis-trečiadienis iki pusės dienos užimtas, o kitas dvi dienas — tik po vieną paskaitą. Susitariau ir ketvirtadienio paskaitą perkėlė į antradienio. Dar siūlau ir penktadienio paskaitą perkelti. Jie pradėjo šaukti, kad nuo ryto iki vakaro neišsėdės. Bet juk dvi papildomas laisvas dienas būtų turėję“.
Baigusi šias studijas, ji nori studijuoti teisę.
Organizatorė
Mergina yra Šiaulių jaunųjų ūkininkų klubo valdybos narė: „Ten irgi draskausi į visas puses“.
Audronei nėra nepadaromų darbų. Šiaulių rajone žirgininkams buvo problema gauti vaistų nuo kirmėlių. Mažomis dozėmis iš užsienio jų neveža. Mergina surado, kas vaistus parveža iš Slovėnijos.
Vienam žirgininkui reikėjo pasikeisti per mažus jojimo batus. Nepasisekė. Tada jis kreipėsi į Audronę — padėk. Ji nuvažiavo į raitelių parduotuvę ir batus pakeitė.
Jos veiklumo pavyzdžių daugybė. Ūkininkai į ją dažnai kreipiasi pagalbos, nes Audronė žino visus su žemės ūkiu susijusius reikalus, išstudijavo dokumentus.
Liepą`merginą važiuos į Vokietijoje vyksiantį pasaulio žemės ūkio suvažiavimą. Laimėjo Žemės ūkio rūmų konkursą, nors neatitiko privalomų reikalavimų (yra per jauna ir dar studijuoja). Nusijuokia: „Matyt, mano motyvacinis laiškas buvo geras“.
Užisipyrimą paveldėjo
Audronė sodyboje gyvena su seneliu, mamos tėčiu Juozapu Brazu. Iš jo, matyt, paveldėjo ryžtingumą. Per karą jis sužeistas pėsčias į Lietuvą sugrįžo iš Čekoslovakijos. Kelionėje maitinosi sušalusiais kopūstų lapais.
Senelis tvarko ūkio finansinius reikalus — jis 40 metų yra išdirbęs kolūkio buhalteriu.
Audronei daug davė ir tėvai: „Buvau užsispyrusi: neisiu, nedarysiu, tingiu. Kai tėtis vis neįkalbėjo susitvarkyti žaislų, juos sudėjo į maišą ir išnešė į šiukšlių konteinerį. Dvi savaites nesikalbėjau. Bet supratau: reikia tvarkytis. Į kailį nesu gavusi, bet išauklėjo psichologiškai“.
Mergina ir sirgdama eidavusi ir į mokyklą. Nes sirgti gali, jei turi laiko. Jai visada jo trūkdavo.
Todėl dabar Audronės pilna visur. Ji spėja ir darbus nudirbti, ir pailsėti. Turi draugą. Žiemą važinėja į sporto klubą. Dirba užsienio kompanijoje konsultante. Kuria ūkininkavimo planus.
„Kartais galvoju, kur mano laikas prabėga, kad dar nieko neturiu?“, — mąsto dvidešimt vienerių metų ūkininkė.
Atsakymą, kad ji dar jauna, atrėmė: „Kur jau jauna? Kažkas jau turi būti padaryta. Niekas dar mano rankomis neuždirbta“.
Tačiau sutinka — jai į rankas duota meškerė: „Belieka žvejoti. Ir galvoti, kaip iš meškerės padaryti tinklą“.
Angelė MOCKUTĖ, „Šiaulių kraštas“, www.skrastas.lt
