Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas, lobistas Andrius Romanovskis iš šios mėsmalės išėjo sutrikdytas, bet sveikas ir gyvas. Teismai priėmė išteisinamuosius nuosprendžius, o su Teisingumo ministerija, Generaline prokuratūra bei Specialiųjų tyrimų tarnyba šiais metais pasirašyta taikos sutartis – valstybė A. Romanovskiui įsipareigojo kompensuoti baudžiamojo proceso metu patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
Regis, turėtų žybčioti pergalės jausmas, bet tokios patirtys įsirašo giliai į smegenis. A. Romanovskis sako net dabar, kai paskelbia apie kokio nors viešo žmogaus sulaikymą, negali atsistebėti, kaip įbaiminti ir prigrasinti žmonės bijo pasakyti savo poziciją viešai, kaip vengia bet kokios komunikacijos ar net paprasto pasakymo „Esu nekaltas“. Ir jis žino, kodėl.
Pagrindinės taktikos, kurioms geriau nepasiduoti
Paprašytas prisiminti 2012-uosius, kai Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai jį sulaikė, A. Romanovskis viską beria, tarsi tai būtų vykę vakar: atvyko anksti ryte, darė kratas namuose ir biure, nusivežė į Panevėžį (tyrimą atliko Specialiųjų tyrimų skyriaus Panevėžio valdyba), bet dar nepateikus įtarimų pasiūlė sandorį: liudyti prieš tuometinį Seimo narį, konservatorių Vitą Matuzą.
„Tai pokalbis, kurio niekur nėra, nes aš neturėjau jokio statuso. Formaliai dar nebuvau nei sulaikytas, nei ką. Ir būdamas vienas turėjau labai greitai padaryti apsisprendimą, kuris galėjo kainuoti labai daug. Kadangi man dar nebuvo pateikti įtarimai, neturėjau teisės į advokatą, bet fiziškai irgi negalėjau išeiti. Man tik sakė, ką turiu daryti, ir aiškino, kas su manimi bus, jeigu aš to nedarysiu. Bet aš atsisakiau melagingai liudyti, tada jie suformino sulaikymą ir aš gavau teisę į advokatą. Man pateikė įtarimus už kyšio davimą“, – prisimena A. Romanovskis.
Kodėl neliudijo? „Aš labai gerai prisimenu, kodėl apsisprendžiau nepasirašyti tam sandoriui. Nors nesu kažkoks ultrareligingas, bet pagalvojau, kad vienas iš dešimt dievo įsakymų yra „Nemeluok“. Ir pagalvojau, kad sutikdamas su sandoriu melagingai liudysiu. Man ten bandė sakyti, kad V. Matuzas yra kyšininkas, kad visa medžiaga yra užfiksuota, kaip jis ima kyšius, bet aš pagalvojau, jeigu aš melagingai paliudiju, tai viskas – dėl mano melagingo liudijimo žmogus bus nuteistas. Tas aspektas tuo trumpu apsisprendimo laikotarpiu buvo esminis“, – sako jis.
Neoficialus pokalbis bandant įtikinti liudyti prieš kitą asmenį – tai tik viena iš daugelio taktikų, kurias, pasak pašnekovo, pareigūnai taiko šiuo kritiniu momentu. A. Romanovskio teigimu, jo atveju taip pat buvo stengtasi įsiūlyti advokatą, kuris „padėtų viską išspręsti ir sudėlioti, nes aš gi nesuprantu, kaip man geriausia pasielgti“.
Pašnekovas sako, kad bet kuriam žmogui tokia situacija būtų neįtikėtinai sudėtinga: asmuo izoliuojamas, negali net pasiteisinti, o viešai pasklinda informacija apie jo sulaikymą, tad reputacija gali griūti tarsi kortų namelis. Būdamas izoliuotas ir šokiruotas žmogus turi vienui vienas priimti pirminius sprendimus, nutarti, ar sutikti priimti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų siūlomo advokato paslaugas.
„Jie buvo nustebę, kad aš pasirinkau visai kitą advokatą. Aš, aišku, neturėjau jokio advokato, bet paskambinau draugui teisininkui ir kitą dieną atvažiavo advokatas, kurio aš net nepažinojau, bet kurį man rekomendavo. Ir jie sako: „Kas čia per advokatas? Mes jo nepažįstame, mes su juo nesame turėję reikalų“. Tai juos labai nustebino“, – sako A. Romanovskis.
Po dviejų parų nuo sulaikymo vyko teismo posėdis, bet iki tol A. Romanovskis sako buvęs visiškose iliuzijose, kad jis nieko nepadarė ir jį tikrai paleis.
„Aš dar tuo metu buvau iliuzijoje, kad taip negali būti, kodėl mane turi suimti, aš čia nieko nepadariau. O pareigūnai man pasakė: „Sėdėsi tiek, kiek mums reikia“. Mano advokatas irgi tada paaiškino, kad galiu sulaikytas praleisti kad ir mėnesį. Pasak jo, jeigu dar Vilniuje galėtum tikėtis trumpesnio sulaikymo termino, tai provincijoje žmonės sulaikomi po mėnesį, du ir tris“, – pažymi pašnekovas.
Tačiau A. Romanovskis padarė du žingsnius, kurie, kaip pats sako, labai sunervino pareigūnus. Prieš pat teismo posėdį dėl kardomosios priemonės skyrimo jis išdėstė žiniasklaidai savo poziciją. Taip pat per advokatą išplatino viešą laišką, kuriame išdėstė savo argumentus. „Jie tada patyrė šoką“, – pamena A. Romanovskis.
„Kai teismas priėmė sprendimą mane suimti, mane vedė, tai vienas tyrėjas bandė mane ištraukti iš mašinos su juo dar kalbėtis. Aš atsisakiau. Paprašiau vežti mane į izoliatorių. Jie buvo įsiutę dėl to laiško ir dėl to, kad nesuvaldė situacijos prieš teismo posėdį. Rėkė: „Čia tau viskas!“. Bandė išsikviesti mane atgal iš mašinos, kai jau sodino konvojuoti. Sako: „Einam, išeini iš mašinos, einam pasikalbėti į kabinetą“. Aš sakiau, kad niekur neisiu. Tada tyrėjas pats nusileido ir rėkė: „Tu nesupranti, ką tu padarei, čia tau kryžius, tu sau viską sugadinai. Mes dabar nepaliksime“, – priduria pašnekovas.
Galvosūkis advokatui: kur klientas?
Bet būti suimtam – nereiškia, kad galima ramiai su advokatu konstruoti gynybinę strategiją ir skaityti teisės aktus. A. Romanovskis pamena, kad įkalinimo sąlygos buvo baisios, bet įdomiausia, kad iš Panevėžio jis buvo pervežtas į Šiaulius, o paskui vėl į Panevėžį, o tuo metu advokatas turėjo ieškoti kliento per pusę Lietuvos.
„Jie dar turėjo tokią taktiką: pas mane turi atvažiuoti advokatas, jis atvažiuoja į Panevėžį, o manęs ten nėra, aš išvežtas. Kad aš esu Šiauliuose savo advokatui galiu pranešti parašydamas popierinį laišką, įmesti ir tada advokatas važiuoja pas mane į Šiaulius. Bet važiuodamas į Šiaulius jis pagalvojo dėl viso pikto užvažiuos į Panevėžį. Ir kaip tik, kai jis atvažiavo, jie mane iš Šiaulių vėl pervežė į Panevėžį tam, kad aš vėl prasilenkčiau su advokatu. Bet jis netyčia užvažiavo į Panevėžį ir surado mane“, – sako A. Romanovskis.
„Skambutis advokatui? Nėra tokio dalyko. Gali parašyti popierinį laišką advokatui. Gali pranešti šeimos nariams. Tas laiškas eina tris dienas, o per tą laiką tu gali būti atsidūręs kitur“, – priduria pašnekovas.
„Dar jie man sakė: „Bet kas čia tavo per advokatas, jis nenori tavęs iš kalėjimo ištraukti? Neateina su mumis tartis. Jam tai faina, jis namie su žmona, o tu tai čia“, – pamena A. Romanovskis.
Iš viso areštinėje A. Romanovskis praleido 25 paras, nors vėliau Panevėžio apygardos teismas jau po laiko nusprendė, kad 8 paras vyras kalėjo nepagrįstai.
Neeilinis pokalbis: „Andriau, mes su tavimi beveik giminaičiai“
Kol buvo suimtas, pašnekovas sako patyręs visokių rūšių psichologinį spaudimą. Nors buvo atsisakęs duoti parodymus, vis tiek buvo nuolat kalbinamas: vienais kartais pokalbiai su tyrėjais buvo malonūs, kitais kartais su spaudimo prieskoniu, bet labiausiai įsiminė vienas, kurio metu vadovaujančias pareigas ėjęs pareigūnas pareiškė, kad su sulaikytuoju jie yra tarsi giminaičiai.
„Buvo vienas toks „geras“ pokalbis. Man sako: „Andriau, žinai, mes su tavim esam giminaičiai, mes labai geri pažįstami“. Aš pagalvojau, na, jis iš Panevėžio, aš irgi iš Panevėžio, bet nelabai supratau. O jis sako: „Aš apie tave viską žinau, viską, aš tau esu kaip šeimos narys: žinau, ką tu darai, viską apie tave žinau, tu supranti? Ir tas jausmas.... Aš tada supratau, kad manęs visą laiką klausydavosi, sekdavo. Tie jausmai apima tokie įvairiausi“, – sako buvęs lobistas.
A. Romanovskis taip pat pasakoja, kad paprastai šeimos nariai prašo susitikti su suimtaisiais, bet dažniausiai leidimas neduodamas.
„Susitikti prašė mano draugė, mama ir sesuo. Ir, staiga, netikėtai, jie duoda leidimą susitikti mano mamai su manimi. Ko niekad nebūna. Advokatas atvažiavo ir sako: „Man atrodo, jog per tavo mamą bandys daryti spaudimą“. Kai mano mama atvažiavo, du tarnybos pareigūnai sėdėjo per mūsų pokalbį. Mama pasakoja: „Prieš susitikimą prie manęs priėjo toks plikas ir bandė man paaiškinti, kad tau geriau būtų, jei prisipažintum“. Mano mamai daugiau nei septyniasdešimt metų, turi neįgalumą, tai, matyt, galvojo, kad atvažiuos tokia bobutė ir jai paaiškins, kad ji paaiškintų sūnui, kas jo laukia. O mano mama sako prie tų dviejų pareigūnų: „O aš jam pasakiau, eina jisai šikti. Ir pasiunčiau jį“, – su šypsena dabar pamena pašnekovas.
A. Romanovskis juokiasi, kad, vietoje paprotinimo, kaip elgtis, jo mama visą valandą vardijo jam, kas paskambino išsakyti palaikymo žodžius, todėl tik dar labiau pridėjo užsispyrimo. „Šiaip jinai labai tvirto charakterio panevėžietė“, – teigia vyras.
Bet mama – dar ne viskas. Pašnekovas sako, kad į kamerą, kurioje jis leido laiką, pareigūnai atsiuntė „žvalgybininką“ su įrašymo įranga – kad bekalbant pavyktų jį išprovokuoti. A. Romanovskis sako apie tai sužinojęs tik tada, kai antrą kartą skundė suėmimo pratęsimą ir laimėjo.
„Kai buvo antras apskundimas teismui dėl sulaikymo pratęsimo, apygardos teismas nusprendė, kad jis buvo neteisėtas. Bet jau po laiko. Tai ten jie pabandė atnešti į teismą medžiagą ir teismas paklausė, ką jūs darėte per tas dvi savaites? O jie jokių veiksmų nedarė. Vienintelis dalykas, ką atnešė, tai pripažino, kad taikė specialiąsias priemones su įrašymo įranga. Paskui šitos medžiagos niekur neliko, nes tai neteisėtas veiksmas. Jie neturėjo teisės taip iš manęs parodymus ištraukti slapta įrašinėjant. Čia yra kosmosas“, – stebisi pašnekovas.
O tuomet viešai buvo nutekinta informacija, kad A. Romanovskis įtariamas tuometiniam Seimo nariui V. Matuzui per kelis kartus davęs 55 tūkst. litų kyšį mainais į teisės aktų pataisų priėmimą Seime.
„Visiškai žiauru. Negali nei komentuoti, nei ką“, – sako pašnekovas, bet sako, kad nepalūžti labai padėjo draugų ir artimųjų parama, kurie rinko parašus, taip pat pinigus užstatui.
Byloje įtarimai nuo papirkimo buvo sušvelninti iki padėjimo piktnaudžiauti, galiausiai, 2013 metų lapkritį ikiteisminis tyrimas prieš A. Romanovskį buvo nutrauktas. Jis neslepia, kad sužinojęs apie tai apsiverkė, bet iškart padarė vieną klaidą. Nuėjo į televizijos laidą ir neatsargiai pakalbėjo.
„Nuėjau į laidą pas Virginijų Savukyną ir jis paklausė: „Tai kaip jaučiatės? Ar nejaučiate pykčio?“ Šiaip aš jaučiau labai daug pykčio ir agresijos. Prieš tai vienas pažįstamas psichoterapeutas papasakojo, kaip su pykčiu reikia tvarkytis. Pasak jo, mintyse prie žmogaus, kuriam jauti pyktį, reikia pridėti zuikio ausytes ir dantukus ir tada natūraliai nusišypsosi. Ir aš laidoje tą pasakiau. Po kelių dienų aukštesnis prokuroras panaikino sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą“, – pamena A. Romanovskis.
Po šio sprendimo byla keliavo per visų lygių teismus iki pat Aukščiausiojo Teismo, kuris 2017 metais priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą, kad A. Romanovskis ir kartu su juo dėl piktnaudžiavimo ir sukčiavimo byloje teistas buvęs Seimo narys V. Matuzas buvo pagrįstai išteisinti dėl jiems pateiktų kaltinimų.
Kaip kare
Nerimo kupinas procesas truko nuo 2012 iki 2017 metų. A. Romanovskis sako, kad tuo laikotarpiu jautė labai daug negatyvių jausmų, bet, galiausiai, prisitaikė.
„Pereini visus jausmus: pyktį, stresą, baimę. Paskui ateina susitaikymas, prisitaikymas. Aš traktavau, kad čia kaip koks karas. Pradžioje išsigąsti, pradinis jausmas yra baimė. Kai viskas tęsiasi toliau, tada yra pyktis, paskui yra adaptacija, su tuo paprasčiausiai gyveni. Kodėl aš sakau, kaip kare? Nes iš pradžių visi bijo, paskui priešinasi, o paskui, kai karas tęsiasi, tada tu gyveni karo metu. Man mama pasakojo apie karą. Tu, pavyzdžiui, supranti, kad tave vis laiką seka. Iki šiol aš, pavyzdžiui, nesu gavęs pranešimo, kaip gauna kiti žmonės, kad jūsų atžvilgiu buvo vykdoma tokia veikla ir ji buvo nutraukta tada ir tada. Aš nieko negavau“, – sako pašnekovas.
Šiais metais A. Romanovskis kreipėsi į teismą su ieškiniu prisiteisti daugiau nei 200 tūkst. eurų dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų, kurie, jo manymu, apėmė neteisėtą, nepagrįstai pradėtą ir per ilgai užsitęsusį baudžiamąjį persekiojimą, nepagrįstą suėmimą ir kitas procesinės prievartos priemones. Rugpjūtį su Teisingumo ministerija, Generaline prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba jis sudarė taikos sutartį, pagal kurią valstybė įsipareigojo kompensuoti patirtą turtinę ir neturtinę žalą, bet konkretus sutarties turinys ir kompensacijos suma neatskleidžiami.
A. Romanovskis tuomet viešai sakė nejaučiantis pergalės jausmo, nes valstybė turėjo sumokėti už kažkieno klaidas. Jis teigia, kad kai buvo deramasi dėl taikos sutarties iš Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovų vis tiek buvo jaučiama nuostata, kad šįkart jiems nepavyko įrodyti kaltumo. Pasak jo, tai buvo matyti iš tokių pasakymų, kaip „Žinojo, kuo užsiima“, „Užsiėmė rizikinga lobistine veikla“, „Mes viską teisingai aiškinomės“.
metų po nepriklausomybės atkūrimo.Tai tie patys KGB metodai, moraliai palaužti nekaltus, nuteisti, o valtybė sumoka kompensaciją, neieškant kaltų...tai jau vasltybės degradacija...Tai apie kokią teisinę ir gerovės valstybę mes kalbame??????
