Vieno Šiaulių naktinio klubo striptizo šokėja sutiko pasikalbėti su „Šiaulių naujienomis“ ir praskleisti erotika persunktos profesijos šydą.
Trejus metus striptizo šokėjos duoną valganti 24–erių Oksana (vardas pakeistas), iš pažiūros visiškai neprimenanti vyrų viliokės sako, kad striptizas – ne prostitucija, tačiau tai tenka įrodinėti labai dažnai: „Apmaudu, kad daugelis šokėjų gadina mūsų vardą ir, tiesiogine žodžio prasme, save parduoda. Nenuostabu, jog visuomenė tarp striptizo šokėjos ir prostitutės deda lygybės ženklą“.
– Sunku šokti striptizą?
– Striptizo šokėjos darbas, kaip ir bet koks kitas, yra tiesiog darbas. Vos tik atėjau į klubą, senbuvės perspėjo, kad tarp pasirodymų daryčiau kuo mažiau pertraukų. Tik vėliau supratau, kodėl (juokiasi). Po pirmo šokio nežmoniškai skaudėjo kiekvieną kūno centimetrą, gėlė raumenis. Jei būčiau leidusi kūnui pailsėti, skausmas būtų grįžęs. Šokau keturias naktis iš eilės, vieną ilsėdavausi ir vėl iš naujo. Yra tekę šokti ir septynias–aštuonias naktis be atokvėpio.
Šokti nėra sunku. Tiesiog reikia priprasti, būti lanksčiai ir sugebėti išlaikyti savo kūno svorį. Tiesa, visko buvo – ir guzų kaktoje trinktelėjus galvą į grindis, ir mėlynių paakyje, kurias įsistačiau keldama koją, ir stulpo pritrintų pūslių ant rankų... Traumos striptizo šokėjai – ne naujiena (juokiasi).
– Kokios aplinkybės tave privertė dirbti tokį darbą?
– Nuo pat mažens buvau šokėja. Žinoma, ne striptizo (šypteli). Visąlaik žavėjausi striptizu, nes tai yra menas – ne kiekviena sugebėtų grakščiai ir seksualiai judėti. Kai Šiauliuose duris atvėrė toks klubas, draugai pasiūlė išbandyti savo jėgas. Nė nedvejodama nuėjau į pokalbį ir... likau. Tiesa, dabar ten nebedirbu... Kodėl išėjau? Nes iš Vilniaus atvykusios merginos peržengia striptizo ribas ir už papildomus pinigėlius vyrams suteikia daug daugiau nei tik šokį...
– Kaip su merginomis elgiasi klubo vadovai?
– Būtina atidžiai skaičiuotis uždirbtus pinigėlius, nes kartais, tyčia ar netyčia, suma sumažėja. Daugiau problemų kyla su klientais, kurie atsisako mokėti...
– Ar eidama šokti mokėjai aplink stulpą apsivynioti kojomis ir kitų šio šokio elementų?
– Tikrai ne, bet į sceną išėjau jau po kelių nemokamų apmokymo repeticijų... Pirmiausia tenka išmokti grakščiai dėti kojas, vaikščioti aplink stulpą. Šliuožti stulpu – nėra sudėtingiausia. Sunkiausia ir daugiausia jėgų pareikalauja slysti stulpu žemyn galva. Tą išmokau tik per tris mėnesius... Kiekviena iš mūsų tuos pačius judesius atliekame skirtingai – įdedame dalelę savęs ir žiūrovams pateikiame savo kurtą šou.
Kai kuriuose klubuose būna choreografės, rengiančios merginas pasirodymams, o kituose naujokes apmoko klubo senbuvės, turinčios nemenkos patirties. Pasitaiko atvejų, kad mergina, nusprendusi tapti striptizo šokėja, lipa tiesiai ant scenos ir tiesiog staiposi, tačiau čia meno nebelieka...
– Daugelis merginų neišdrįstų dirbti tokio darbo...
– Moterų striptizas gali būti „topless“ (šokio metu apnuoginama tik krūtinė) arba „totally nude“ (šokio metu nusirengiama visiškai), kitaip vadinamas „fullas“. Mes, šiaulietės, apsinuoginame tik iki pusės. Kodėl? Nežinau... Galbūt absoliutus nuogumas netenka paslaptingumo ir tampa vulgarus.
– Ar sunku buvo pirmą kartą nusirengti?
– Kadangi užaugau scenoje, jokios baimės nebuvo. Žinoma, prieš pirmą pasirodymą gurkštelėjau brendžio „ant drąsos“. Juk pirmąkart reikėjo apsinuoginti ir susirinkusiems parodyti savo kūną... Įveikiau save, paslėpiau nerimą, tačiau drebėjau, mintys blaškėsi, svarsčiau, kaip čia pasirodysiu. Džiaugiausi, kad lankytojų gretose nemačiau pažįstamų veidų. Ir dabar nelabai norisi šokti, kai tokių išvystu...
– Šoki tik dėl pinigų?
– Tikrai ne. Tuo metu, kai panorau tapti striptizo šokėja, pinigų gyvenime netrūko. Tiesiog norėjau save realizuoti. Tiko ir patiko. Nesigailiu, kad patekau į šį pasaulį. Neslėpsiu, striptizas – visiškai kita realybė, vadinama pramogų verslu. Teko sutikti daug įžymybių ir pajusti, ką reiškia tikras naktinis gyvenimas. Jei trokšti nuotykių ir linksmybių – striptizo šokėjos darbas skirtas būtent tau. Žinoma, svarbiausia – gerbti save. Jei neturėsi savigarbos – tapsi paprasčiausia kekše.
– Seksualūs rūbai gerokai patuština piniginę?
– Pirmą suknelę kiekviena šokėja gauna nuo klubo vadovų dovanų. O vėliau apranga tenka rūpintis pačioms. Kur perkame rūbus? Yra puikių dėvėtų drabužių parduotuvių, kur seksualius apatinius, korsetus ir vos kūną dengiančias sukneles galima įsigyti už prieinamą kainą. Ten dažniausiai ir apsiperku (juokiasi šokėja). Privatiems vakarėliams tenka siūtis teminius rūbus.
– O kosmetika ir visa kita?
– Žinoma, tai kainuoja nemenkus pinigus. Privalai nuo kūno pašalinti visus plaukelius, nueiti į soliariumą, pasidaryti kokybišką makiažą. Jei pirksi prastą pudrą – suprakaitavus, kas nutinka jau po pirmo šokio, ji paprasčiausiai nubėgs ir atrodysi kaip baidyklė...
Kalbant apie kirpyklas, pedikiūrus ir manikiūrus – tam kartais nebelieka jėgų. Laimė, klubo prietemoje nelabai matyti, kad ataugusios plaukų šaknys ar nenulakuoti nagai. Kartais ir su dėmėta suknele tenka pasirodyti... Privačiuose užsakymuose privalai atrodyti tobulai.
– Išvaizda – svarbus faktorius šiame darbe?
– Prieš ateidama į pokalbį dėl darbo baiminausi, kad mano išvaizda neatitiks reikalavimų, tačiau išvydusi kitas merginas pasijutau graži (juokiasi). Kartą buvo taip, kad su viena mergina nuvažiavome į kazino pabendrauti su lankytojais ir užsiimti konsumacija, tačiau vyrukai su kolege atsisakė bendrauti, nes... jos panagės jiems pasirodė nešvarios.
– Iš šalies žiūrint atrodo, kad su specialiais striptizo batais vargiai kuri paeitų, o apie šokį nė nedrįstų pagalvoti...
– Tikra tiesa. Vadinami stripiniai batai kai kuriuose klubuose – privalomi. Laimė, mums jų avėti niekas neliepė, tad šokau su man patogia avalyne. Žinoma, bateliai turi būti aukštakulniai, nes kitaip laikysena nebūtų tokia grakšti, o kojos – ne tokios dailios.
– Daugiausia, kiek tau teko uždirbti iš karto?
– Normalios šokėjos, pabrėžiu, normalios, gyvena iš arbatpinigių, privačių pasirodymų, konsumacijos. Aš asmeniškai daugiausiai per du vakarus užsidirbau tris tūkstančius litų. Šiaip uždirbame kur kas mažiau. Deja, tų sumų atskleisti negaliu (mirkteli).
– Arbatpinigius klientai duoda kaip filmuose – užkiša už kelnaičių ar liemenėlės?
– Taip. Mums svarbiausia mokėti greitai reaguoti ir pasitraukti, tačiau kartais vyrukai suspėja grybštelti už krūtinės ar užpakaliuko. Vyrai lieka vyrais... Tuomet mintyse pagalvoju: „Na, džiaukis. Ką jau darysi...“ Kartais pačios atsukame nugaras ir suteikiame atrakciją – leidžiame atsegti viršutinę apatinių dalį (juokiasi).
Prieš pat išeidama iš klubo, kuriame dirbau, arbatpinigių nebegaudavau. Klientai klausdavo: „Kodėl turiu tau mokėti, jei tu nieko nedarai, o kita daro?“
– Tai ką jos daro?
– Atvirai sakant, aš to nežinau. Bet, savaime suprantama, suteikia kažkokias paslaugas – oralinį seksą, galbūt darbuojasi ranka ir panašiai...
– Tiesa, kad striptizo šokėjos atlyginimas – kaip Seimo nario?
– Šiuo metu, šalį vis dar siaubiant krizei, tikrai ne. Nebent šokėja teiktų sekso paslaugas, bet ir tuo atveju labai abejoju... Anksčiau, prieš ekonominį nuosmukį, gera šokėja ir konsumatorė galėjo lengvai užsidirbti apie dešimt tūkstančių litų per mėnesį.
– Užsiminei apie konsumaciją. Papasakok plačiau, ką veikia ja užsiimančios merginos?
– Konsumacija – bendravimas su klientais. Už tai jie tau nuperka nemažai kainuojantį kokteilį. Konsumatorės neretai tampa psichologėmis. Vyrai ateina išsipasakoti... Mums tenka išklausyti jų šeimų bėdas ar pritariamai linksėti, kai jie „buria“ apie nuosavus klubus, ferarius ir vilas... Už kokteilį, kuris, savaime suprantama, pagamintas taip, kad neprisigerčiau, aš tiesiog sėdžiu su vyru ir bendrauju. Kuo ilgiau bendrauji, tuo daugiau kokteilių jis nuperka (juokiasi). Jei klientas užsinori pašokti – sumoka kitą sumą.
– Kas jie – striptizo klubų lankytojai?
– Įvairiausi žmonės – ir vyrai, ir moterys, ir jaunimas, ir poros, kurios netgi užsisako privačius šokius VIP kambarėliuose. Tiesa, jaunimas dažniausiai užsisako vieną bokalą alaus ir visą vakarą varvina seilę į šokėjas, o vyresnio amžiaus vyrai – 30–60 metų – neretai plačiai atveria pinigines. Į striptizo klubą atėję vyrai siekia įgyvendinti fantazijas, kurių nedrįsta atskleisti savo žmonoms. Ne vienas iš jų mielai mėgaujasi erotiniu masažu... Apie pastarąją paslaugą plačiau papasakoti negaliu, nes niekada jų neatlikau. Nežinau, kokia masažuotojų padorumo kartelė, tačiau teko girdėti, kad būna visko (juokiasi).
– Koks klientų požiūris į striptizo šokėjas? Tenka išgirsti grubių klausimų „Ko čia laužaisi?“
– Beveik iš kiekvieno... Teko su daugeliu lankytojų netgi susipykti. Sunku įkalti į galvą, kad esu tik šokėja. Daugelis jų tikisi, kad po šokio ar poros kokteilių parduosi ir visą save... Jiems privalai ne tik pašokti, bet ir duoti, leistis „graiboma“... Siūlomos sumos kartais pribloškia, nes būna išties milžiniškos.
Ne paslaptis, kad yra šokėjų, kurios užsiima ne tik striptizu. Būtent jų elgesys iškreipė visuomenės požiūrį į mūsų profesiją. Jos gadina šokėjų vardą...
– Ar klubo vadovai žino apie peržengtas ribas?
– Būna, kad apie papildomą šokėjų veiklą nežino net ir jie patys.
– Ar būna pavydo tarp šokėjų? Jūs – konkurentės ar draugės?
– Ne. Esame draugės. Galbūt pykdavome tik ant tų, kurios turėdavo viešą paslaptį, kad miega su klientais... Jų „dėka“ mes laikomos prostitutėmis.
– Kuo skiriasi pasirodymas klube ir, tarkime, kokiame bernvakaryje?
– Šokdama klube tu privalai judėti visą naktį. Kartais pasitaiko ne kokie lankytojai ir po varginančio darbo pamatai, kad uždirbai mažiau, nei tikėjaisi. Privačiame vakarėlyje viskas kitaip – nuvažiuoji, pašoki, pasiimi pinigus (trys šokiai – 300 litų, – aut. past.) ir išvažiuoji. Ne paslaptis, būna tokių merginų, kurios vakarėliuose lieka iki pat jo pabaigos...
Atskleisiu, kad nėra buvę nė vieno bernvakario, kuriame nebūtų užduotas klausimas „Kiek tu kainuoji?“. Jei to klausia ne būsimas jaunikis, tai būna pabroliai ar draugai... Tai – žemina...
Tiesa, labai nesmagu ir tuo atveju, kai būsimas jaunikis sėdi it malka ir nereaguoja į tavo judesius. Kartais įkaušę vyrukai peržengia visas įmanomas ribas, bando liesti, tampo... Teko ir per veidą vienam veikėjui užtvoti, kad atšaltų. Nesijaučiu saugi, nors į visus pasirodymus vykstu su samdytu apsaugos darbuotoju. Ir jam tenka pajusti vyrų agresyvumą... Striptizo šokėjos darbas – labai rizikingas, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia. Dirbu legaliai, todėl bet kuriuo atveju – agresyvumo ar nenoro atsiskaityti – pagrasinu policija.
– Apie tavo darbą žino tėvai?
– Taip. Kurį laiką tai slėpiau ir sakiau, kad esu go–go šokėja, tačiau vėliau supratau, kad jau geriau tiesą sužinoti iš manęs, nei iš aplinkinių žmonių. Kokia buvo jų reakcija? Savo pranešimu, kad esu striptizo šokėja, juos šokiravau. Tėčio reakcija buvo prasčiausia. Jis labai pyko, kad nepažįstamiems vyrams demonstruoju pliką užpakalį... Mama suprato labiau ir sako, kad manimi pasitiki.
Jiems negėda, kad dukra – striptizo šokėja. Jiems tiesiog nepatinka, kad rodau savo kūną. Susitikę apie tai nekalbame, nes žinau, kad tėčio nuotaika iškart subjurtų... Teko ištverti daug pykčių ir diskusijų...
– Ar savo dukrytei žadi papasakoti apie striptizo šokėjos duoną?
– Esu vieniša mama ir labai daug apie tai galvojau. Manau, kad papasakosiu. Tegul sužino iš manęs, o ne iš kitų. Jei mano dukra šoktų, ja pasitikėčiau... Dabar ji žino, kad mamytė dirba, ir jai to užtenka.
Aušra LAURINKIENĖ
