straipsnis yra, viskas zinoma.

kur konkreti veiksmai?

kur jus norit streikuot, bailiai, kad net kaimynui bijot tiesiai isrest ka manot, o cia jums pasake, kad mokesit ir mokat :D, o juk patys saukiat, kad yra europos zmogaus teises ir ten galima laimet kazka, bet ka nei jus nezinot, nei patys domites.... mes kaip chimne semiames stiprybe is praeities, bet ne is senesniu laiku, kurie yra tikrai didus, o is baudziavos ir bijom ju kaip adomas ievos, kad nebeprieitu prie obolio:D.... geda!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! ereliai...

Kilkim zmones,neleiskim veidmainiams mus apgaudineti...

Darbo teisėsaktų sureguliavimas būtų gal teisingiausia išeitis.Streikai-kraštutinė išeitis.Tačiau kas priiminėja įstatymus?Vėl tikriausiai tie patys,kuriems naudinga nemokėti normalaus atlyginimo,arba patys šešėliniai verslininkai,arba jų giminaičiai ir draugai.Lietuva perdaug maža,kad baigtųsi švogerių klanai.

Lietuvoje prosocialistinės pažiūros labai paplitusios, todėl neturiu iliuzijų, kad mano nuomonė kam nors patiks. Mane kritikuojančius „tėvelius“ galiu užtikrinti, kad esu išnagrinėjęs ne vieno Nobelio ekonomikos premijos laureato veikalus ekonominiais, socialiniais ir politiniais klausimais, žinau ne tik Markso „Kapitalą“ ir Lenino „Ką daryti?“. Todėl neblogai žinau - kas tie streikai, kokia jų esmė ir ilgalaikės pasekmės.

Visuomenėje dominuojančios pažiūros į verslumą pasenusios ir labai primityvios. Verslininkai - tos pačios visuomenės dalis ir veikia vadovaudamiesi savo supratimu. Streikų nėra, nes kylantis oficialus ir vokeliuose uždarbis tam nesudaro paskatų. Žmonės savo prigimtimi yra savanaudžiai, todėl noras daugiau uždirbti už artimą visada viršija solidarumo jausmą.

Siekti reikia sutvarkyti teisės sistemą taip, kad ji gintų teisingumą, o ne skatinti atskiras socialines grupes šantažui prieš visą visuomenę. Užuot ieškoję „sūnelių“ bei „tėvelių“ ir kas ką nusamdė, geriau peržiūrėkim savo įsitikinimus ir atsikratykim niekuo nepagrįstų iliuzijų. Visai pagrįstai galiu spėti, kad amžiumi ir žiniomis daugeliui komentatorių galiu būti ne tik tėveliu, bet ir seneliu.

Be abejo, silpnos profsąjungos ir įstatymiškai įformintas streikų neglimumas prisidėjo prie spartaus Lietuvos ekonominio vystymosi. Nenorėčiau, kad Lietuvoje būtų streikuojama taip kaip Prancūzijoje. Nesibaigiantys mažai ir tingiai dirbančiųjų socialiniai reikalavimai šalį gali atvesti prie bankroto.
Tačiau Lietuvoje - atvirkštinis variantas. Dirbantysis niekaip negali apginti savo teisių. Jis yra pastoviai žeminamas, iš jo tyčioijamasi. Visiškai pritariu "Gediminui 2". Daugelis mūsų darbdavių serga didybės manija.

Atsakyk man, prašom, kas yra lietuviškais mastais smulkus ir vidutinis "darbdavys"? Tai minimumą mokantis, jokių garantijų darbuotojui nesuteikiantis ("išeik, į tavo vietą šimtas norinčių") ir į darbuotoją neįnvestuojantis ("kam tau kursai? Pasimokysi ir kitur pabėgsi") trumparegis debilas.

Visa jo "vadyba" - tai kiekvienas žmogus, priverstas dirbanti už devynis, o gaunantis tokią algą, už karią ir virvės nenusipirksi pasikarti. Priedas: kasdienis žeminimas ir patyčios, siekiant palaikyti įtampą ir nesveiką psichozę darbe. Taip pakeliamas "darbo našumas".

Jeigu darbdavys vyras, tai jis būtinai darbuotojas čiupinėja už apskritų vietų ir siūlosi seksualiai jomis pasirūpinti. Jeigu darbdavė moteris.. Tiek tos, čia atskira ir plati tema.

Toks debilas "darbdavys" nuolatos žliumbia, kad nėra pinigų, tuoj firma bankrutuos, o visi jo vergai atsidurs gatvėje. Nežiūrint nuolatinio pinigų "trūkumo", darbdavys nuolatos sau išsimoka astronominius (palyginti su kitais, jo vergais) honorarus. Vietoj to, kad pridėtų bent kelis litus prie algos (nes kainos už viską kyla kasdien - ar ir tai tau reikia, Gediminai, įrodinėti?), jis perka dar vieną prabangią mašiną sau, turistinę kelionę kartu su meiluže ir kailinius savo žmonai. O pasiilsėjęs egzotiškuose kraštuose su triguba energija kimba žeminti ir prievartauti savo darbuotojus.

Ir t. t. Tai yra sistema. Ir prieš ją reikia kovoti. Ir nebe streikais. Per vėlu. Barikados gatvėse. Užteks emigruoti. Arba "derėtis" su "darbdaviu". Vergai lietuviai, kokie jie suskiai, bailiai ir nevykėliai bebūtų, irgi žmonės. Jų kantrybė beribė. Bet kerštas - taip pat.

Sūneli, tave kas - darbdavių konfederacija nusamdė? Pas mus idiotiška sovietinė tvarka, kuomet bet koks socialinis protestas prilyginamas valstybinio mąsto nuskaltimui. Šitokia sovietinė tvarka labai paranki "darbdaviams", kurie iš esmės yra vergvaldžiai.

Ar buvo galima streikas Sniečkaus vardo kolūkyje? Ne. O dabar atsiversk sovietinės teisės bet kurį punktą ir palygink su dabartine (apie kriminalinę teisę net nekalbu - stalinistinė gėda, kurios niekas nesiryžta sutvarkyti). Visa mūsų teisė ir aplamai teisėtvarkos sistema - tik papudruota sovietinė korupcinė mašinerija. Todėl ir užkirsti keliai streikams. Labai "demokratiniai" būdais.

Tokių klasikų kaip Hugo "Vargdieniai" necituosiu. Žmonės turi teisę gintis prieš protą ir saiką praradusius gyvulius. Kurie įžūliai vadina save "darbdaviai". Ir ne streikais. O barikadomis gatvėse. Ir "molotovais". Tik taip galvijai "darbdaviai" bus atvesti į protą.

Kalbos apie streikus Lietuvoje yra todėl, kad teisinė sistema nesutvarkyta abipusiems darbdavio ir darbuotojo įsipareigojimams tinkamai įgyvendinti. Jei atsakomybė už sutarties sąlygų nevykdymą būtų aiški ir griežta, retai kam kiltų noras jas pažeidinėti.

Reikia tik džiaugtis, kad Lietuvoje mažai streikų. Savo esme tai tik primityvi grupinio spaudimo priemonė, mažai ką bendro turinti su teisingumo reikalavimu. Atsiradę dar XIX am., teisiškai pradėti įteisinti XX am. pradžioje veikiant tuo metu populiarioms socializmo idėjoms, streikai tapo viena pagrindinių socializmo demagogų kovos priemonių prieš laisvę ir privačią iniciatyvą. Streikai sukėlė ne vieną nacionalinę ir transnacionalinę ekonominę krizę, jų padariniai atsisuko pirmiausia prieš tuos, kurie tikėjosi tokiu būdu pasigerinti savo padėtį.

Dabartiniams Lietuvos ekonomikos pasiekimams streikų nebuvimas yra labai svarbus teigiamas faktorius. Ir tik neatsakingi ekonomikos neišmanėliai gali kviesti griebtis tokios „kovos“ už savo teises priemonės. Tai jau geriau suprantama ir Vakarų Europoje, streikų žala daugybę kartų viršija menamą naudą. Stiprios vakariečių ekonomikos dar vargais negalais atlaiko streikų padarinius. Lietuvoje - kelios streikų bangos palaidotų ekonomiką galutinai.