Pyktį esame įpratę laikyti destruktyvia, santykius griaunančia emocija. Dažniausiai peršami pykčio valdymo metodai – jo gniaužimas. Vis dėlto, pyktis nėra blogis pats savaime. Dar daugiau, būna situacijų, kai pažadinti savyje pyktį netgi sveika ir naudinga.
Pavyzdžiui, asmeniniuose santykiuose, tarantis dėl tam tikrų verslo sandėrių, visuomeninėse grupėse ir panašiose situacijoje, rašo newscientist.com.
„Pykčio patirtis nėra maloni, tad mes jį laikome negatyvia emocija. Vis dėlto pyktis gali būti naudingas ir ilgainiui mus padaryti laimingesniais ir sveikesniais. Jis skatina siekti tikslų“, – dėsto Kalifornijos universiteto psichologas Brettas Fordas.
Tam, kad iš šios emocijos išpeštume naudos, reikia žinoti kada, kur ir kaip supykti. Mes privalome išmokti pykti strategiškai, neleisti pykčiui tapti mūsų valdovu.
Pyktis dažniausiai apibrėžiamas kaip emocinis atsakas į provokaciją. Dažnai reakcija būna ne te tik emocinė, bet ir lydima tam tikrų fizinių pokyčių – sutankėja širdies ritmas, organizme pagausėja hormono adrenalino. Atsakas, kaip smarkiai supykstame ir kaip atvirai tai parodome, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus, skiriasi.
Be abejonės, žmonės,dažnai patiriantys ir reiškiantys nevaldomą pyktį, kenčia. Net jei dėl pykčio poveikio sveikatai ir gali būti diskutuojama, tai aiškiai žlugdo santykius su žmonėmis.
„Jų vaikai, žmonos, vyrai, viršininkai, šeimos jų bijo, tad šalinasi. Nepatikėtumėte, jei atskleisčiau skaičių žmonių, kurie į mus kreipiasi dėl šios problemos. Jie neturi draugų. Juos palieka šeimos. Jie arba nuolatos dirba arba įsitraukia į gausybę priklausomybių“, – aiškina Mike`as Fisheris, Britų pykčio valdymo asociacijos prezidentas (British Association of Anger Management).
Niekas nesiginčija – pyktis išties gali būti destruktyvus ir griaunantis. Vis dėlto, po truputį populiarėja požiūris, kad pyktis tam tikrais atvejais gali būti naudingas. Vienas iš tyrimų, atskleidusių pykčio naudą, buvo atliktas praėjus 9 dienoms po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių. Tyrimo autorė apklausė 1000 suaugusių ir paauglių amerikiečių, norėdama ištirti jų emocijas ir jausmus teroristinės atakos atžvilgiu. Apklaustieji, jautę pyktį teroristams ir terorizmo reiškiniui, į ateitį žvelgė optimistiškiau, palyginus su tais, kurie terorizmo bijojo. Beje, pikčiau terorizmo atžvilgiu buvo nusiteikę vyrai, jie ir ateitį vertino optimistiškiau, nei moterys. Tyrėja priėjo dar vienos išvados: žiniasklaidoje pasirodantys žmonių pyktį žadinantys straipsniai žmones nejučia versdavo jaustis drąsiau, ne taip bijoti teroristinių atakų.
Dar vienas tyrėjos Jennifer Lerner pastebėjimas: žmonių, stresinėmis situacijomis linkusių įpykti, o ne bijoti, biologinis atsakas mažiau intensyvus (turima omeny kraujo spaudimą ir streso hormonų lygį). Tai, anot tyrėjos, reiškia, kad erzinančioje situacijoje, kai pyktis pagrėstas, jis nebūtinai kenkia sveikatai. Kitas faktas: žmonių, dažniau jaučiančių pyktį, o ne laimę, pragyvenimo lygis aukštesnis. Taigi pyktis, nors ir nemaloni emocija, turi savų privalumų.
Kitas įdomus reiškinys: pyktis – puikūs „klijai“ bendram visuomeniniam veiksmui, nukreiptam prieš bendrą grėsmę. Andrew Livingstone iš Stirlingo universiteto su kolegomis atlikęs tyrimą priėjo prie išvados, kad, palyginus su kitomis emocijomis, labiausiai žmones vienija ir skatina imtis bendro veiksmo būtent pyktis.
Jo darbe taip pat rašoma, jog pyktis taip pat priverčia siekti žmones pelnyto atlygio. Jei, pavyzdžiui, siekiamybė yra geresnės darbo sąlygos arba socialiniai pokyčiai, pyktis gali atlikti itin svarbų vaidmenį. Profesinėje srityje pyktis gali būti ypač naudingas. Be abejonės, reikia mokėti jį valdyti: jį reikšti atsakingai.
Egzistuoja įsitikinimas, kad pyktį kartais netgi naudinga sukelti: įpykusiems žmonėms gimsta įdomesnių idėjų, jie mąsto ne taip struktūriškai, todėl kūrybingiau.
Įrodyta, kad politiniai ir verslo lyderiai, į skandalą reaguodami pykčiu, o ne liūdesiu, visuomenės akyse pelno aukštesnį statusą. Vis dėlto, tai galioja tik vyriškosios lyties atstovams. Moters emocinė reakcijos dažniausiai aiškinamos jos charakteriu („ji – piktas žmogus“), tuo tarpu vyrų pyktis dažniau aiškinamas kaip tiesiog reakcija į išorines aplinkybes.
Keletas tyrimų atskleidė, kad piktesni derybininkai gali pasiekti naudingesnių rezultatų.
Darbovietėje ir platesnėje socialinėje sferoje pyktis tikrai gali būti naudingas. O kaip derėtū elgtis namų aplinkoje? Ar santykiuose su artimu žmogumi galioje kitokios taisyklės ir su brangiu žmogumi geriausia visuomet išlikti kuo ramesniu?
Vašingtono visuomenės sveikatos universiteto profesorius Ernestas Harburgas – ne tokios nuomonės. Jo įsitikinimu, pasipykti su parneriu kartais gali būti labai sveika. Jo komanda, atlikusi tyrimą, atrado: žmonės, santykiuose gniaužantys pyktį, miršta anksčiau už tuos, kurie pykčio savyje neslepia ir sprendžia konfliktus. Naujausio tyrimo duomenimis, porų, kurių abu partneriai išreiškia savo pyktį, gyvenimo trukmė reikšmingai ilgesnė.
Vis dėlto, būtina pabrėžti, kad santykiuose pyktis neturi užgožti pagarbos.
„Tai paprasta, lyg pasakyti: „aš ant tavęs pykstu, noriu, kad mane išklausytum ir manimi rūpintumeisi“, – pataria tyrėjas, bet pažymi, kad konfliktuose dažniausiai skamba toli gražu ne tokios frazės.
Kaip kadaise rašė Aristotelis, pykti valdyti nelengva. Be to, nelengva ir tinkamai reaguoti į kitų pyktį. Blogiausia, kai reakcija sukelia dar didesnę pykčio bangą arba išreikštą pyktį ignoruoja. Taigi, geriausia pasinaudoti Antikos filosofo išmintimi ir „pykti ant tinkamo žmogaus, tinkamu laipsniu, tinkamu metu, dėl tinkamos priežasties, tinkamu būdu“.
