Lietuva turi bėdą, kurios vardas – Strategija. Dokumentų yra priimta nemažai, o štai strategijų įgyvendinimo beveik nepasitaiko.
Sugalvok ir daryk
Prieš darant pagalvoti – visai ne toks jau blogas dalykas. Paprastai tai ima ir pasiteisina. Sugalvoti strategiją, t. y. įvertinti esamą padėtį, numatyti tikslus, uždavinius ir priemones, – sena gera tradicija. Logiška, bet Lietuvoje nėra įprasta.
Antai, 2012 metų birželio 26 dieną Seimas atšaukė 2007-ųjų Nacionalinę energetikos strategiją bei priėmė naują Nacionalinės energetikos nepriklausomybės strategiją. Ir… niekas nepasikeitė. Niekas ir negalėjo nei keistis, nei būti įgyvendinama. Nes buvo pirma daroma, o paskui galvojama arba tik apsimetama.
Praėjusios kadencijos parlamentas legendinę energetinės nepriklausomybės strategiją šiaip ne taip priėmė tik paskutinę kadencijos vasarą. Iki tol sugebėta priimti daugybę energetinių įstatymų, sukurpti koncesijos sutartį atominės elektrinės reikalams. Referendumas šalies energetinę politiką įvertino atitinkamai, tad dabartinei valdžiai tenka galvoti iš naujo. Galvojasi sunkiai. Aišku tiek, kad atominio projekto nebesinori, bet artikuliuotai tai išsakyti – baisu. Tik 135 milijonai litų, kurie (mažiausiai) jau yra investuoti į nestatomą objektą, – niekis.
Kas yra šeima?
Šalyje neįmanoma susitarti ne tik dėl taikaus atomo, bet ir dėl to, kas yra šeima. 2008 metais Seimas priėmė Šeimos koncepciją, kurioje šeima apibrėžta kaip vyro ir moters santuoka. Koncepcijoje taip pat rašoma, kad gali būti nepilnos arba išplėstinės šeimos (kai su sutuoktiniais ir jų vaikais kartu gyvena giminaičiai).
Netrukus Konstitucinis Teismas tėtės, mamos ir vaikų koncepciją pripažino prieštaraujančią Konstitucijai. Dabar Seimui teikiami siūlymai, kuriuos įgyvendinus bus galima iš „atgyvenusių ir archajiškų“ šeimų grobti vaikus ir juos perduoti kam nors, pas ką jiems bus emociškai geriau. Apie „emocinio smurto“ ar „didesnės emocinės gerovės“ kriterijus galite neklausti. To niekas nepaaiškins. Jūs negeri, vaiką geras valdininkas paims ir nuveš kur nors, kur neva bus geriau (juk niekas neabejoja, kad vaikų globos namuose nėra patyčių ir smurto?! Atleiskite už juodą humorą.). Kaip reikės atsiimti? Kažką įrodant teisme. Ką įrodant, kaip įrodant ir per kokį terminą – ne jūsų reikalas. Galite kreiptis konsultacijų nebent į Seimo socialdemokrates, nes jų žodis bus paskutinis.
Kažkoks pilietiškumas
Šalis, kuriai šeimos apibrėžimas visais laikais buvo aiškus dalykas, o dabar yra konceptualiai nebeįkandamas, kaip ir branduolinės jėgainės techniniai duomenys, buvo pasiskelbusi drąsia. Už daug litų buvo surinkti „drąsos įrodymai“, tarp kurių buvo vieno bėdžiaus žygis namo į Kupiškį – pėsčiomis iš Leipcigo. 2030 metams sukurpta strategija, kurioje keisčiausia yra tai, kad visiškai teoriškai teisingi dalykai atidedami keliolikai metų į priekį.
Šalyje galioja „pilietiškumo“ strategija, bet niekas negali rišliai paaiškinti jos turinio, nebent tai būtų vienas kito skundimo teisėsaugai dėl kiekvieno niekniekio imperatyvai arba kito kalbos kontrolė. Pagal „strateginius“ politinio korektiškumo poterius sakyti „negras“ yra negerai – neempatiška ir necivilizuota. Nes kažkoks, kažkur esantis negras gali prisiminti kažką, jei sužinotų, kad taip sakai. Prisiminti - ką gi apie tuo pačius Lietuvos nepriklausomybės reikalus galvojo šalies dabartinė vadovė - nelabai drąsu.Pamačius net patį tokį klausimą galima pradėti plūstis, rėkti, kad praeitį reikia pamiršti (nuo kada būtent?) ir žiūrėti į dabartį bei ateitį. Praeitis, kai šalies vadovė, kuri atvirai pasakė, kad gatviniai patriotai 1990 metais jos nedomino, yra tikrai viena iš strateginių Lietuvos nelaimių.
