XX amžiaus istorija tampa įnirtingų politinių susirėmimų lauku, kuriame gausybė įvairaus galingumo istorinių minų. Galima būtų daug kalbėti, kodėl prieškario, karo ir pokario peripetijos, taip pat lemtingi karo pradžios ir pabaigos įvykiai įgauna vis didesnę politinę reikšmę, sykiu įvairaus rango politikams raginant nesigręžioti į praeitį, o kaupti jėgas ateities iššūkiams.
Galima būtų iškelti ir aptarti daugybę priežasčių, skatinančių praeities poveikį dabarčiai, tačiau svarbiausia priežastimi laikytina Europos Sąjungos plėtra, apėmusi iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusias buvusio socialistinio lagerio šalis. Tų šalių visuomenėms bei tautoms būdinga kitokia istorinė patirtis, tad ir kitoks požiūris į lemtingus XX amžiaus įvykius. Kuriant ir ugdant Europos Sąjungos visuomenę būtina senųjų ir naujųjų ES narių požiūrius suderinti ar subendrinti, o tam pirmiausia reikalinga europiniu lygiu aptarti skaudžius okupacijų, ypač sovietinės okupacijos, padarinius. Katynės pavyzdys rodo, jog didžiųjų Vakarų šalių visuomenėms tai nėra lengvas uždavinys – kol kas ES neįtvirtino bendros nuostatos paremti Lenkiją ir paraginti Rusiją nebeklastoti istorijos ir prisiimti atsakomybę už šį kraupų nusikaltimą. Tačiau tokių Sovietų Sąjungos nusikaltimų - gausybė.
Pokarinėje Vakarų Europoje prieškario, karo ir pokario vertinimus didžia dalimi lėmė Jaltos ir Potsdamo sutartys, taip pat Niurnbergo teismas, nuteisęs nacistinius karo nusikaltėlius ir sykiu nurodęs vienintelį tų nusikaltimų subjektą – vokiškąjį fašizmą. Minėtų sutarčių ir teismo įtvirtinti juridiniai istoriniai sudėtingo istorijos vyksmo suvokimo rėmai išliko ilgam. Tačiau šitie rėmai iš esmės grindžiami stalininiu politiniu požiūriu. Kas II pasaulinio karo sukėlėjas ir kaltininkas? Fašistinė Vokietija. Kas išlaisvino Europą iš fašistinės vergijos? Sovietų Sąjunga. Suprantama, tie istorijos suvokimo rėmai sudėtingesni, tačiau mes pasitenkinsime bendrais bruožais. Vakarų pasaulio gyventojai bei politikai prie jų priprato ir keblesnius istorinius įvykius tarsi primiršo. Buvusios socialistinio lagerio šalys išgyveno ir fašistinę, ir sovietinę okupacijas. Pastaroji kai kurioms jų buvo baisesnė. Todėl sovietinės okupacijos klausimas ima laužyti įprastos istorinės žiūros rėmus. Juolab kad įvairių šalių, taip pat Rusijos istorikai aptinka svarbių dokumentų, liudijančių, jog Sovietų Sąjunga ne tik padėjo Hitleriui ateiti į valdžią, bet ir ginklavo Vokietiją bei skatino jos agresyvumą, kad svetimomis rankomis galėtų užvaldyti Europą. Stalininės politikos esmę gerai perteikia taikli rusiška ironiška frazė – nam nužen mir, vesj mir.
Rusija jokiu būdu nesutinka, kad poniurnberginė istorijos samprata būtų peržiūrima, kadangi jos aukštieji politikai bei istorikai puikiai žino, koks grėsmingas agresyvus pavidalas išlįstų iš už išvaduotojo ir Europos gelbėtojo kaukės. Pastaroji priimtina ir didelei daliai ES politinio elito, kadangi ji yra įprasta, o svarbiausia – santykių su Rusija pagrindas. Tačiau yra ir kita medalio pusė – kaip tik toji stalininė Europos istorijos samprata grindžia dabartinės Rusijos geopolitines pretenzijas ir palaiko geografinį gyvybinės interesų zonos supratimą. Tad sovietinės okupacijos nuovoka trinama iš viešosios kalbos, ne taip jau retai padedant ir buvusių okupuotų šalių politikams bei istorikams, savo simbolinį kapitalą susikrovusiems Partijos institutuose ir su jais susijusiose mokslo įstaigose. Europos Sąjungos visuomenei buvusio okupanto ir II pasaulinio karo sukėlėjo gyvybiniai interesai atrodytų visai kitaip nei „išvaduotojo“. Dera pagirti Rusijos politikus bei istorikus, kad jie jau senokai įžvelgė Europos Sąjungai kylantį būtinumą peržiūrėti XX amžiaus istoriją ir ėmėsi prevencijos – visais politiniais lygmenimis tvirtinama nuostata „Neleisime perrašyti istorijos ir menkinti šlovingo sovietinio kario išvaduotojo žygdarbio“.
Kas valdo praeitį, kas įtvirtina bendrą istorinį požiūrį, tas valdo ateitį. Todėl nėra ir negali būti jokio nepolitinio istorijos mokslo. Istorijos supratimu auklėjami ir valdomi žmonės. Pats politiškiausias ir labiausiai manipuliuojantis žmonių sąmone yra tas istorijos mokslas, kurio atstovai teigia istorijos depolitizavimą ir deideologizavimą. Deja, kaip tik tokia nuostata buvo skiepijama Lietuvos švietimo sistemon atgautos nepriklausomybės metais. Stalininė istorijos samprata nepaprastai gaji – jos schemų ir apraiškų gausu mūsų istorijos vadovėliuose. Tačiau apie tai pasvarstysime kita proga. Šias istorines aplinkybes iškėliau norėdamas paryškinti Europos žmogaus teisių teismo nutarties, išnagrinėjus bylą „Vasilijus Kononovas prieš Latviją“, reikšmę ne tik Latvijai, bet ir Lietuvai, o sykiu ir Europos Sąjungai. Tam, kad ES visuomenės suvoktų kai kurias nutarties keistenybes, būtinas aiškus Baltijos šalių politikų ir istorikų atsakas-komentaras.
Nesigilinsiu į V. Kononovo bylos peripetijas ir jos eigos subtilybes. Besidomintiems siūlau perskaityti įžvalgų Vladimiro Abarinovo komentarą „Strasbūras prieš Niurnbergą“ (www.grani.ru). V. Kononovas Latvijoje buvo teisiamas už tai, kad 1944 metų gegužės 27 dieną kartu su vokiečių vermachto uniformomis persirengusia sovietine diversine grupe „Raudonieji partizanai“ Mažųjų Brodų kaimelyje keršydami gyventojams nužudė šešis vyrus ir tris moteris. Vienas vyriškis ir dvi moterys, kurių viena tuoj turėjo gimdyti, buvo sudeginti gyvi. Egzekuciją stebėjo visas kaimas. Strasbūro žmogaus teisių teismas tik vertino parodymus ir įrodymus, tačiau tie vertinimai grindžiami bendresniu požiūriu į istoriją. Teismas mano, kad tais metais Latvija formaliai ir faktiškai buvo vokiečių okupuota Sovietų Sąjungos dalis, tad iš esmės šioje teritorijoje turėjo galioti sovietiniai įstatymai, taip pat ir baudžiamųjų būrių teisė. Todėl nutarta, kad V. Kononovas negali būti teisiamas pagal Latvijoje priimtą įstatymą, nusakantį karo nusikaltimus. Beje, Teismas neaiškina, kaip gyventojai būtų galėję nesilaikyti vokiečių įstatymų. Tad sovietinė 1940-ųjų okupacija pripažįstama teisėta. Šitai galioja visoms Baltijos valstybėms. Vadinasi, visos baudžiamosios sovietinių partizanų bei diversinių grupių vykdytos taikių gyventojų žudynės negalimos vertinti kaip karo nusikaltimai. Pagal tokią logiką mūsų pokario partizanų kova laikytina paprasčiausiu banditizmu, kurį teisėta sovietinė valdžia ir turėjusi sunaikinti. Tad tokie naikintojai nusipelno ne smerkimo, o pagarbos bei apdovanojimų – apdovanojimais nusipelniusių KGB žudikų krūtines jau nesyk puošė mūsų valdžia. Nejau tokia logika priimtina Lietuvos visuomenei ir Lietuvos istorikams?
