„Pokalbiai apie sveikatą, įvairios sveikatingumo programos šiuolaikinėje visuomenėje tapusios kone mados reikalu. Kodėl gi ne – geri dalykai gali būti madingi“, – juokauja LASS Respublikinio centro kultūros projektų koordinatorė Lina Puodžiūnienė.
Iš tiesų LASS sveikatingumo stovyklas rengia ne vaikydamasi mados, o norėdama suteikti kuo daugiau praktinių ir teorinių žinių apie sveiką gyvenseną. „Viskas buvo labai koncentruota: pasakojama ir čia pat rodoma“, – sako L. Puodžiūnienė. Sveikatingumas, anot jos, nėra vien ligų prevencija, tai – gyvenimo būdas, todėl stovyklose siekiama platesnio, visas žmogaus veiklos sritis apimančio požiūrio, harmonijos su savimi ir aplinka. Pašnekovė atkreipia dėmesį į dar vieną, mažiau ir rečiau akcentuojamą sveikatingumo aspektą – ekologinį požiūrį į žmogų supančią aplinką.
„Seniai įrodyta, kad didžiausi aplinkos teršėjai yra didieji gyvulininkystės kompleksai, mėsos perdirbimo įmonės. Mėsos ir pieno gamyba reikalauja daug investicijų, darbo sąnaudų, – sako stovyklos organizatorė. – Rinkdamiesi švaresnį maistą, nevartodami arba vartodami mažiau mėsos, švariname ne tik savo kūną, bet ir mus supančią aplinką. Nekalbant jau apie etinius dalykus – mėsos valgymas yra kitos gyvos būtybės žudymas, tad mūsų protėviai niekada tiek daug mėsos nevalgė, tenkinosi mažesniu kiekiu. Stovyklos dalyviai buvo maitinami penkis kartus per dieną, be mėsos, ir niekas jos nepasigedo. Nenorime nieko įrodinėti, grūsti per prievartą, o parodyti ir pasakyti, kad galima maitintis ir kitaip. Tada žmogus jau renkasi pats, ką valgyti ir kaip gyventi.“
Tas pats yra ir su mūsų skleidžiamomis emocijomis. Jos irgi gali tapti tam tikra emocine ekologija – kai esame ramesni, labiau susibalansavę, spinduliuojame mažiau destrukcijos, švariname tiek savo pačių, tiek šalia esančių žmonių aplinką. Anot stovyklos organizatorės, laimingiausios tos akimirkos, kai išvykdamas žmogus atsiveria: „Išsivežu begalinį švelnumą“. Švarinti žemę reikia pradėti nuo savęs!
LASS rengiamos sveiko gyvenimo būdo stovyklos sulaukia vis didesnio susidomėjimo tarp regėjimo negalią turinčių žmonių. „Krūvis tikrai buvo didelis, – pasakoja alytiškis Vytautas Gudžiauskas. – Mankšta, maudynės jūroje, paskaitos, meditacijos, bet viskas subalansuota, reikalinga.“
„Namuose gilintis į savo emocijas ar jausmus paprastai nelieka laiko, – jam antrina kaunietis Artūras Lenkšas. – O čia sėdi ant jūros kranto ir medituoji...“
Energiniai pusryčiai
Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Lukrecija Augustaitytė neregių sveiko gyvenimo būdo stovykloje lankėsi nebe pirmą kartą. „Dieną pradėdavome mankšta ir maudynėmis jūroje, – pasakoja pašnekovė, – tai būdavo tikrų tikriausi energiniai pusryčiai. Dalyviams siūlėme maudytis nuogiems. Į šį pasaulį ateiname nuogi, o jeigu yra situacijų, kur kūnas gali išsilaisvinti iš drabužių, tai ir reikia daryti.“
Tiek šioje, tiek ankstesnėse stovyklose ne visi žmonės išdrįsdavo visiškai išsilaisvinti iš drabužių, bet išdrįsusieji akivaizdžiai įsitikindavo, kad L. Augustaitytės žodžiai nėra tušti. Šiais metais vanduo Baltijoje buvęs gana šiltas, todėl ir besimaudančiųjų buvo daugiau. Vis dėlto, anot L. Augustaitytės, pačių geriausių žodžių ypač nusipelno šaltas vanduo. Toks vanduo stiprina mūsų imuninę sistemą, protui suteikia aiškumo, odai – skaistumo, gerina kraujagyslių elastingumą, kraujo apytaką.
Stovyklautojai ne tik mankštinosi, maudėsi jūroje, bet ir daug judėjo, aptarinėjo judėjimo privalumus. „Pradedame senti, neišvengiamai atsiranda stuburo bėdų, sustingsta pečiai, kaklas, mentės, – pasakojo L. Augustaitytė. – Judėjimas yra gyvybė. Antra vertus, ne visi neregiai, ypač vieniši, turi galimybę judėti, reikalingi specifiniai pratimai nugaros raumenims, savimasažas. Atvykę į stovyklą žmonės įsitikina, kokie yra nejudrūs, koks sustingęs jų kūnas, ir kartu būna smagu matyti, kaip tie patys žmonės pajunta fizinio aktyvumo skonį, pradeda jausti, kad kūnas darosi jiems pavaldus.“
Vartai į asmenybės pasaulį
Dailės pedagogė daktarė Asta Vaitkevičienė tarp neregių irgi nebe pirmą kartą. Sveiko gyvenimo būdo stovyklose ji vadovauja meno terapijos dirbtuvėms. „Meno terapija leidžia lengvai ir gana neskausmingai žmogui prisiliesti prie savo savasties, – pasakoja ji. – Įžvalgos ateina ne tarpininkaujant psichologui, bet pačiam žmogui stebint ir reflektuojant savo kūrinį, gaunant kitų žmonių pastebėjimų arba vieną kitą meno terapeuto klausimą. Interpretacijos ir refleksijos dažnai tampa svarbesnės už patį kūrinį.“
Stovyklos dalyviai iš smėlio, pajūrio akmenėlių, kankorėžių, smulkių šakelių kūrė ir reflektavo savo pačių sukurtas kompozicijas, iš molio ir muilo akmens darė amuletus. Anot A. Vaitkevičienės, meno terapija dažnai tampa vartais į asmenybės pasaulį. Ne visada tie vartai atsiveria plačiai ir lengvai, bet pokyčiai vyksta. Žmonės darosi atviresni, nebijo atskleisti savo emocijų, jausmų ir net klaidų.
Muzikos instrumentų skleidžiamų vibracijų įtaka kūnui – neabejotina, daugelį kartų patvirtinta tiek pačių muzikantų, tiek ir jų klausytojų. Vakarais stovyklos dalyvius meditacijoms kvietė gongų terapija, skambėjo ugningi Gedimino Mačiulskio ir jo draugų mušamų afrikietiškų būgnų ritmai. Dalyviai patys galėjo įsitikinti, kaip juos veikia skirtingi instrumentai ir muzikavimo būdai. Daugelis į stovyklą atvykusių žmonių pirmą kartą dalyvavo tiek gongų terapijoje, tiek afrikietiškos muzikos siautulyje. Tarp jų buvo ir Plungės rajone gyvenantis Rolandas Chomičenko.
Rolandas neslepia, kad yra technikos, racionalių sprendimų žmogus, ir visokie „meniniai išsidirbinėjimai“ (vaidyba, tariamų situacijų kūrimas) jam ne prie širdies. Tačiau šioje stovykloje patikę viskas, net ir meno terapija, net ir būgnai. „Visai neprastai. Kažką gauni, kažką duodi pats“, – žemaitiškai taupiai rinkdamas žodžius, savo mintis dėstė pašnekovas.
„Turbūt gražiausia akimirka yra tada, kai žmogus, nugyvenęs garbingą amžių, pasako, kad tą ar kitą dalyką darė pirmą kartą. Neregys girdėjo instrumento skleidžiamus garsus, bet niekada jo neturėjo rankose – mūsų stovyklose jis turi galimybę išgirsti, paliesti, pagroti pats“, – mintimis dalijosi stovyklos organizatorė L. Puodžiūnienė.
15
21
31
Karas cukrui
Sveikos mitybos ekspertė Kristina Bondar praėjusiais metais išleido knygą „Cukraus detoksas“, o šiuo metu rengia dar vieną – apie emocinį valgymą: valgome ne todėl, kad reikia, kad norime, o todėl, kad taip diktuoja mūsų emocijos – tai ir yra emocinis valgymas. Šiems dalykams lektorė daug dėmesio skyrė ir sveiko gyvenimo būdo stovykloje: koks saldumas sveikas, o koks – nesveikas, koks aliejus naudotinas, o kokio geriau vengti?
„Neregio santykis su sveika gyvensena nevienareikšmiškas, – pastebi A. Lenkšas. – Nematydamas negali kiek ir kada nori judėti, parduotuvėje visada rinktis ekologiškus ar mažiau visokių priedų turinčius produktus. Vis dėlto labai svarbu žinoti ir įsitikinti pačiam, kad galima maitintis ir kitaip. Stovykloje kepėme pyragą iš avižinių miltų ir be cukraus, cukrų atstojo datulės. Formuojant tešlą, jos atliko ir kiaušinių funkciją, nes yra ne tik saldžios, bet ir minkštos, miltus sulipdo į vientisą masę.“
„Kai tampi gydytojams nebeskani, pradedi ieškoti savų sveikatos šaltinių ir savų metodų, – juokauja širvintiškė Daiva Blaževičienė. – Tenka keisti įpročius, mitybą. Kiekvieną dieną vis kas nors nauja, vis įdomiau.“
Vakarais stovyklautojų laukė dar ir sveikuolio Giedriaus Bučo pirtis su aliejais, įsitrynimu druska ir maudynėmis jūroje. „LASS nėra gydymo ar reabilitacijos įstaiga, todėl neturime galimybės rengti ilgesnių, dviejų ar trijų savaičių trukmės stovyklų, kaip norėtų kai kurie dalyviai, – apibendrina L. Puodžiūnienė. – Parodome alternatyvą, galimybę daugelį įprastų dalykų vertinti kitaip, o toliau žmonės jau renkasi patys.“
Straipsnio autoriu: Daumantas Valenta.
