Tačiau Deimantė atvira – anksčiau pasitaikydavo nemažai klaidų, o dabar dažnai stengiasi atkreipti dėmesį ir į tai, kas gražu mylimajam fotografui Gediminui Žilinskui.
Ne kartą esate paviešinusi savo seną nuotrauką, kurioje – kažkokios stiliaus ar makiažo klaidos. Gal atsimenate dar daugiau savo įvaizdžio klaidų?
O, jų buvo iš tiesų labai daug. Veido formavimas dažnai būdavo perdėtas ir ne tose vietose, per ryškūs, užrėžti antakiai, kurie man ir šiaip iš esmės netinka. Dabar jau žinau, kad daug geriau ir gražiau atrodo natūralesni antakiai. Tačiau su antakiais moterims iš tiesų yra ką veikti – reikia išmokti teisingai elgtis (juokiasi).
Apskritai anksčiau nemokėjau derinti produktų, pabrėžti savo geriausių bruožų. Tačiau vis mokaisi, atrandi kažką naujo. Svarbiausia, kad su laiku viskas būtų tik geriau, o ne blogiau.
Galbūt sulaukdavote pastabų ir iš šono dėl savo makiažo?
Ne, taip nebūdavo, tačiau dabar, kai žvelgiu atgal, pamatau, kad tikrai nemokėjau savęs pateikti. Tačiau dirbant vizažiste tai ir yra gerai – ilgainiui to išmoksti ir gali susigalvoti itin įdomių įvaizdžių.
Žinoma, viskas dar ir dėl to, kad bėgant laikui keičiasi mados, todėl dabar atsigręžus atgal atrodo, kad gal ne viskas buvo taip gerai.
Pati taip pat niekuomet nekomentuoju kitų išvaizdos – nesakau, kas ką daro blogai. Manau, kad tai yra jų pačių reikalas. Tačiau, žinoma, jei manęs paklausia, aš visuomet pasakau patarimų – šiaip savo nuomonės niekuomet nekišu.
Tikriausiai esate labai gera pagalbininkė ir savo geriausioms draugėms?
Taip, joms iš tiesų pasisekė, nes aš jas paruošiu, sukuriu įvaizdį – jos tikrai būna labai laimingos.
Kaip atrodė jūsų pačios kelias į vizažistės karjerą?
Iki šiol mokausi vizažo paslapčių tik pati. Dabar kartais nueinu į įvairius savo mėgiamų meistrų seminarus, noriu tobulėti, įgauti įkvėpimo. Bet pradžia buvo tiesiog pačios tyrinėjimas ir ieškojimas „YouTube“ kanale.
Su savo išvaizda mėgstate eksperimentuoti, tačiau ar dar yra kažkas, ką norėtumėte išbandyti, bet nedrįstate?
Yra – labai norėčiau trumpai nusirėžti plaukus ir juos nusidažyti super šviesia „blond“ spalva. Man būtų labai gražu, tačiau tai – šiek tiek savižudybė, todėl mąstydama racionaliai, nedarau tokių kardinalių sprendimų.
Mano išvaizdos pokyčiai dažnai būna su makiažu, drabužiais. Su plaukais ar kūnu šie pokyčiai nėra tokie ekstremalūs. Manau, kad viskas turi turėti ribas.
Ar su mylimuoju keičiatės patarimais?
Aš jam patariu dėl stiliaus, nes jis labai nemėgsta apsipirkinėti ir šioje vietoje apskritai yra gana monotoniškas. Jis man sako: „Tu būk šalia manęs graži, o aš būsiu tiesiog pilkasis kardinolas – tegul manęs nesimato išvis“ (juokiasi).
Tačiau dažnai sulaukiu patarimų ir iš jo. Jis kartais pasako, jeigu jam kažkas labai patinka, arba pasako savo nuomonę, jei nelabai. Tačiau nėra taip, kad jis bandytų aiškinti – jis tiki, kad aš žinau daugiau. O jei jam kažkas patinka – pagiria ir sako, kad taip atrodyčiau dažniau.
Ne paslaptis, kad nemaža dalis madingų dalykų vyrams yra nepriimtini. Kaip galvojate, ar moterims reikėtų į tai reaguoti?
Manau, kad reikia rasti viduriuką. Kai moteris sako, kad kažkoks jos drabužis visiškai negražus jos vyrui, bet jai tas pats, ir ji vis tiek taip rengiasi, čia yra kraštutinumas. Tačiau lygiai toks pats kraštutinumas yra ir tada, kai vyras pasako, kad kažkoks drabužis negražus, o jo mylimoji tuomet nusprendžia daugiau niekada jo nevilkėti.
Manau, kad reikia atsižvelgti į antrąją pusę – juk smagu prieš jį atrodyti gražiai. Nereikia šokti pagal vienas kito dūdelę, svarbu pasilikti savo saviraišką. Yra kai kurie dalykai, kurių vyrai nesupranta, tačiau būtent tai yra labai tuo metu madinga. Todėl galima pamiksuoti – vieną dieną nudžiuginti mylimąjį, o kitą dieną apsirengti taip, kaip norisi pačiai. Tai – aukso viduriukas.
