Štai kas būtų papuošęs kino festivalį “Vilniaus pavasaris”! Bet prieš porą mėnesių lietuvių kino teatrai, prieš dvi savaites LNK jau demonstravo ispanų meistro Pedro Almodovaro “Pasikalbėk su ja”, o dabar pasirodė ir licencinė vaizdajuostė.
Geri nauji filmai
Minimas kūrinys pripažintas geriausiu 2002 metų Europos kino filmu. Jo ironiškas nuoseklumas - moterys, net būdamos komos būsenos, lemia jas supančių vyrų gyvenimą - pagauna nuo pirmo iki paskutinio kadro, jo keisti personažai (pavyzdžiui, moteris matadorė) įtikina, kad ir kaip tam priešintumeis. Apskritai juostoje “Pasikalbėk su ja” ispanų Maestro tarsi šiek tiek atsinaujino, bent jau atsisakė jo širdžiai visuomet mielų, spalvingų kaip pietietiškas karnavalas transvestitų figūrų.
Pagalvojus, net keista, kad Almodovaro kūriniai, anksčiau visuomet įtraukdavę į smagią lyčių painiavą, būdavo palankiai sutinkami net šia prasme vis dar labai puritoniškoje Lietuvoje. Turbūt čia lėmė režisieriaus neeilinis humoro jausmas (koks juokingas “Pasikalbėk su ja” kadruose “filmas filme”, kur sumažintas iki nykštuko vyras klaidžioja tarp gigantiškų krūtų kalnagūbrių!), bet labiausiai - tas gilus jo žmoniškumas, kuriuo jis apsupa kiekvieną, kad ir labiausiai visuomenės žeminamą būtybę, ir kuris, matyt, rezonuoja net didžiausių puritonų pasąmonėje.
O kur kitur tu pamatysi vieną geriausių pernykščių kino dramų, už Olivier Gourmet vaidmenį Kanų prizą gavusį belgų režisierių brolių Dardenne’ų “Sūnų” (“RenTV”, šeštadienį, kovo 29 d., 0.10 val.), jei ne namie? “Vilniaus pavasaris” neparodė, platintojai tikrai nepirks (aną kartą rašiau apie daugiasalių Vilniaus kino centrų kovą, tai dabar jie jau susiliejo į vieną monstrą; netrukus įsitikinsite, kokie trečiarūšiai trileriai jų ekranus tepasieks ir kiek tai atsieis jūsų biudžetui!).
Ir, priešingai nei “Vilniaus pavasario” advokatai, visai nemanau, kad tokį kamerinį, be spec. efektų filmą kaip “Sūnus” žiūrėti namie - baisus nusikaltimas. Aišku, geriau būtų kino ekrane, betgi tai mistika. Už gerklės čiumpanti dviejų personažų - sūnų praradusio darbininko (jį ir vaidina O. Gourmet) bei šiuolaikinio paauglio drama neišdyla iš atminties ne išoriniais faktoriais, o giliausia negailestinga įskaudintų sielų analize. Tik jau nepasiduokit pradinių darbo epizodų “socrealizmui” ir neišjunkit ekrano, kol drama - dar tik miglotai nujaučiama.
Sunkus, negailestingas ir japonų režisieriaus Kinji Fukasaku staigiai kultiniu tapęs “Karališkasis mūšis” (“RenTV”, antradienį, balandžio 1 d., 0.10 val.). Tai ne istorinė juosta, kaip gali klaidinti pavadinimas, o greičiau išvirkštinė pusė tokių “išgyvenimo” robinzonadų, kokioms kartais pasismagindamas vadovauja amžinai jaunas Vytautas Kernagis. Tik filme kovojama ne dėl kokoso ar “aukso puodo”, o dėl jaunų gyvybių.
Dar naujiems priskirčiau ir Larso von Triero dramą “Prieš bangas” (TVP1, sekmadienį, kovo 30 d., 1.00 val.), kurioje jauna ir “kvaištelėjusi” Emily Watson herojė dėl meilės žmogui yra pasiryžusi nužengti visą įmanomą kančios bei pažeminimų kelią. Jos atsidavimui ir suskamba realistiškai niekaip nemotyvuoti finalo varpai. Auka išaukštinama bent ekrane, nes gyvenime aukų arba nebėra, arba jos pelno tik tų, kurie “sugeba gyventi”, pajuoką.
Geri nenauji filmai
Tokie mano rašiniuose paprastai minimi dažniau. Ne todėl, kad būčiau koks nekrofilas. Tiesiog tai laiko atkarpų logika: per kelis dešimtmečius šedevrų susikaups tikrai daugiau nei per 2-3 pastaruosius metus.
Man regis, mokantiems lenkų kalbą reikia labai džiaugtis reta galimybe, o nemokantiems bent iš anksto pasiskaityti Tennessee Williamso garsiąją pjesę “Geismų tramvajus”, nes filme pagal ją (TVN7, šeštadienį, kovo 29 d., 12.35 val.) situacijos bei dialogai gana kruopščiai atitinka šaltinį, bet iš režisieriaus Elia Kazano garsiojo 1951 metų kino kūrinio teatru nekvepia nė nuo tolo.
Kokia tvanki, nepakartojamai siaubinga šio filmo atmosfera: triukšmingas, nešvarus Naujasis Orleanas, kuriame nėra vietos tokioms romantiškoms natūroms, kaip čionai pas seserį atvykusi mįslinga bei trapi Blanša (vienas geriausių “Vėjo nublokštų” herojės, britų aktorės Vivien Leigh vaidmenų). Brutalią tikrovę, negalinčią neprovokuoti svajonių pasaulio tragiškam konfliktui, ekrane personifikuoja muskulingas ir primityvus Stenlis Kovalskis. Marlonas Brando, tuomet dar nebuvęs toks abejingas mėsos kalnas kaip dabar, tuoj iškilo į pirmąsias Holivudo aktorių gretas. (Beje, jauną Marloną, kuriantį Napoleoną paviršutiniškoje istorinėje melodramoje “Dezirė”, irgi galima pamatyti tą pačią dieną - štai tik kad laikas beveik sutampa: TV3, 11.35 val.). O pats “Geismų tramvajaus” režisierius, nebuvęs labai kuklus, beveik tiksliai apibūdino savojo filmo reikšmę: “Tai pirmas nesentimentalus filmas, sukurtas Holivude”.
Absurdistinį puikiųjų brolių Marxų humorą bus galima išvysti gal net ne pačioje geriausioje jų komedijoje “Į Vakarus” (“RenTV”, trečiadienį, balandžio 2 d., 0.30 val.). Bet apskritai nepažinti pačios grupės negalima: tik pamatę broliukus, suvoksite, kiek šiuolaikinių filmų svaidosi aliuzijomis į garsiuosius Groucho Marxo ūsus, į savitų komikų sugalvotas situacijas. O jūs nežinojote.
Na, ir, žinoma, Ingmaro Bergmano “Šaltinis” (LTV, antradienį, balandžio 1 d., 22.15 val.). Asketiškos ir išraiškingos plastikos (pastebėkite bent “Paskutinės vakarienės” kompozicijos atgarsius!), jau beveik chemiškai tobula Gėrio ir Blogio, krikščionybės ir pagoniškojo tikėjimo, tyrumo ir žiaurumo supriešinimo alegorija. Baisus tas kerštas už blogį, pavestas mylimam Bergmano aktoriui Maxui von Sydowui, savo laiku net atbaidęs nuo neeilinio kūrinio dalį žiūrovų. O baigiamasis nelauktai ištrykštantis šaltinis - negi jis jums savaip neprimins finalinių “Prieš bangas” varpų?
Turbūt šiandien jau klasika vadintinas Barry Levinsono “Lietaus žmogus” (TV4, ketvirtadienį, balandžio 3 d., 14.20 val.) apie milijonieriaus sūnelį (Tomas Cruise’as), aptinkantį psichiškai neįgalų brolį (Dustinas Hoffmanas). Nors juosta 1989 metais ir gavo Berlyno “Aukso lokį”, o paskui buvo apdovanota keturiais svarbiausiais metų “Oskarais”, kalbėdamas apie ją, deja, negali pakartoti E. Kazano tezės apie nesentimentalumą. Vis dėlto, kad ir kaip baidytumeis manipuliavimo tavosiomis emocijomis, neįprastas pagrindinių aktorių duetas, jų personažų žmoniškumo paieškos įstringa, nepaisant nieko.
Laiku neįvertinta
Dabar, kai prie kino teatrų durų jau artėja brolių Wachowsky “Matrica: perkrauta”, pats laikas prisiminti, nuo ko viskas ir prasidėjo. O prasidėjo nuo 1995 metais dar menkai pastebėtos, bet visam “cyberpunk” stiliui pradžią davusios fantastinės juostos “Džonis Mnemonikas” (“Tvcentr”, ketvirtadienį, balandžio 3 d., 19.00 val.). Pagrindinio herojaus, kurį, kaip vėliau ir jau plačiai nuskambėjusioje “Matricoje”, vaidina Keanu Reevesas, galva prigrūsta kontrabandinės kompiuterinės informacijos - aišku, asmeninės atminties sąskaita. Tad gal nuo “Džonio Mnemoniko” prasidėjo dar ir kita šiandieninių filmų apie prarastą atmintį banga, kartais jau tiesiog erzinanti gausumu?
Juk kartais būna tokių filmų - patys jie lyg ir nėra tobuli, bet duoda kažkokiam kino vyksmui galingą postūmį.
Įtariu, kad panašus kūrinys buvo ir vien tik geru veiksmo filmu vadinta Ridley Scotto 1991 metų “Telma ir Luiza” (TV4, sekmadienį, kovo 30 d., 21.05 val.). Bet dviejų moterų filmas, akcentuojantis pasaulį be vyrų, feministinę laisvę, katastrofišką bėgimą dėl paties bėgimo, suteikė impulsų kitiems kūrėjams, paskui visai suklestėjo, davė žiūrovams ne tik iškrypusį “Fuck Me”, bet ir menišką “Malholando kelią”.
Po gero dešimtmečio labiau išsiskiria ir Roberto De Niro režisūrinis debiutas “Bronkso istorija” (Baltarusijos TV, sekmadienį, kovo 30 d., 18.55 val.). Geriau pastebi jo švelnų intymumą, autobiografinį žavesį. Kas žino, gal po vidutiniškos šio filmo, dedikuoto tėvui, sėkmės De Niro ir numojo į save ranka, tapo toks nebeišrankus, net rinkdamasis vaidmenis?
Įdomu ieškoti tų sąsajų tarp filmų, žmonių ir epochų, nes kartais atsiveria visai nelaukti dalykai.
Šiek tiek kitokie
Šią savaitę namų ekranuose apstu geografiškai retų zonų, o jos kartais žada ne vien pažintinį, bet ir nelauktą estetinį efektą.
Seniai pamiršome, kad egzistavo toks kinas kaip ukrainiečių, buvo net vadinamoji “ukrainiečių poetinio kino mokykla”. Jos persenęs metras Jurijus Iljenka pernai Berlyne parodė visą šalies kino biudžetą ilgiems metams surijusią (taigi jaunieji lietuvių kūrėjai dar galėtų patylėti dėl savo sąlygų) tikrą šios mokyklos karikatūrą, antirusišką ir kvailą “Maldą etmonui Mazepai”. Bet ateinančią savaitę - tikras dar kūrybiško Iljenkos 1971 metų filmo “Baltas paukštis su juoda žyme”, originaliai pasakojančio daugiavaikės šeimos dramatišką istoriją, desantas. Jį rodo, kas netingi: pirmadienį, kovo 31 d., - “RTR Planeta” (22.00 val.; kartoja kitądien, 10.30 val.) ir Baltarusijos TV (0.15 val.), antradienį, balandžio 1 d. - Vilniaus TV (10.30 val.). Būna kuriozų.
Švelnią ir savitą indų režisierės, mums pažįstamos filmais “Saliam, Bombėjau” ir “Kama Sutra”, Miros Nair naują juostą “Vestuvės lietaus sezono metu” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, kovo 30 d., 20.30 val., ir trečiadienį, balandžio 2 d., 9.10 val.) verta pasižiūrėti ne vien dėl egzotikos. Ne veltui sakoma, kad norint pažinti tautos dvasią, reikia pabūti vestuvėse. Vis dėlto Nair - veikiau pasaulio pilietė ir savo tautiečių mentalitetą ji perteikia visiems suprantama kalba, už ką ir tapo pagrindine Venecijos 2001 metų festivalio prizininke.
Pavyko taip retai mūsų ekranuose viešinčiai Pietų Amerikai. Ano amžiaus pradžią bei jos papročius, žūtbūtinę kovą dėl žemės koloritingai piešia brazilų juosta “Anapus saulės” (kabelinės televizijos, pirmadienį, kovo 31 d., 21.00 val.). Meksikiečių “Ir tavo mamą taip pat”, neseniai kažkaip praslydusią Lietuvos kino teatruose, dabar gūdžią pavasario naktį demonstruoja 1 Baltijos kanalas (šeštadienį, kovo 29 d., 3.00 val. - taip, taip, tai ne klaida!). Meilės, sekso, žodžio laisvė šiame erotiškai narsiame filme atrodo tarsi panardinta į “magiškojo realizmo” tirpalą. Gal kanalas susimils ir nemačiusiems pakartos juostą bent kiek ankstesniu laiku?
Galima pasižiūrėti ir šiek tiek kitokį Aleksandrą Dumas, kurio Amerika, kaip rodo naujosios Martino Scorsese “Niujorko gaujos”, labai ilgisi. Anglų kalba Holivude sukurtą “Muškietininką” (LNK, šeštadienį, kovo 29 d., 19.00 val.) prancūzai praktiškai boikotavo, neištvėrė tik Catherine Deneuve, tapusi streiklauže gyvenime ir karaliene ekrane. O vis dėlto įdomu pamatyti, kaip tipiškas airis Stephenas Rea kuria kardinolą Rišeljė, o tipiškas nervingas Londono pakraščių vaikinas Timas Rothas - pavojingą “juodąjį žmogų”. Efektas nelauktas, bet nepasakytum, kad visai prastas.
Ir neapsigaukit, prašau, dėl “Mažosios apokalipsės” (“RenTV”, penktadienį, balandžio 4 d., 21.05 val.). Tai visai ne tokio pavadinimo Tadeuszo Konwickio romano apie Rytų Europos emigrantus intelektualus kultūringa prancūziška ekranizacija, o tiesiog amerikietiška kovinė juosta, kokių - šimtai.
