Nieko čia taip labai naujo, bet visuomet pasitaiko didelių ir mažaūgių žmonių, kaip filmų - net neskirstau į prastus ir gerus, - kurie remiasi išskirtiniais įvykiais bei herojais, ir tokių, kurie tik atspindi nepagražintą realybę. Pastarojo tipo filmus šiandien kurti reikia nemažai drąsos, ir kaip tik tokiems priklauso Kanuose pernai premijuotas suomių vunderkindo Akio Kaurismakio “Žmogus be praeities”, sulaukęs lietuviškos vaizdajuostės.
Ne iš kelmo spirti
“Pianistui”, pelniusiam “Auksinę palmės šakelę”, Kanuose mandagiai paplojo. “Žmogui be praeities”, apdovanotam Didžiuoju žiuri prizu (Kanuose juo tenkindavosi ir Bergmanas, ir Tarkovskis, ir Bressonas, todėl jį visi priprato laikyti tikruoju žymiojo festivalio pripažinimu, na, o “šakelė” - kad reikia), sukėlė audringą ovaciją. Nesvarbu, kad režisierius, net tokią akimirką aiškiai papiktnaudžiavęs rusų vodka, lipo į sceną nelengvai, o dar imituodamas tvisto žingsnį.
Akis Kaurismakis - paprastas, be idiotiškų pretenzijų, būdingų kai kuriems kitiems “didiesiems”, suomių bernas. Bet ar dėl to jis mažiau gabus, ironiškas ir drąsus?
Iš tiesų - išdrįsk gi tu akinamų spalvų, virtualiojo sekso, reklamos ir visuotinės didybės manijos epochoje pasirinkti paprastus, net negražių veidų herojus ir papasakoti irgi paprastą istoriją, kaip bedarbis provincialas, atvykęs į Helsinkį, vakare ant suolelio gavo per galvą, prarado atmintį, vadinasi, biografiją. Jis yra ir jo tarsi nėra. Bet biografiją, gerų, nors kartais ir asocialių žmonių padedamas, susikurs iš naujo, gal net įdomesnę. Jokios tau mistikos, kaip būna “amnezinių” filmų serijoje (kad ir puikiame “Malholando kelyje”), jokių atminties nuotrupų užsirašinėjimų ant intymių kūno vietų. Žmogų be praeities dabar supa kiti žmonės, kurie jam neabejingi, kurie išmokė jį tenkintis tegul tuo nedideliu, ką turi. Koks šiltas ir įkvepiantis tikėjimas!
“Realizmas” ne taip seniai tarsi tapo keikiančiu niekinamojo atspalvio žodžiu. O visai veltui. Galima daug pasisemti iš menininko laisvos vaizduotės žaismo, bet galima retsykiais ir su nauda tiesiog pasižiūrėti į veidrodį (žinoma, jeigu jis nekreivas, koks buvo socrealizmo). Tokių filmų yra ir savaitės TV programose.
Kadaise nepaprasto populiarumo tėvynėje sulaukusi lenkų komedija “Kaimynai” (TV4, antradienį, rugpjūčio 19 d., 14.25 val.) mane visuomet graudina (sic!) pamąstymais, kuo galėjo tapti lietuvių serialas “Giminės”, aiškiai pasisėmęs iš lenkų įkvėpimo, ir kuo jis netapo. Mat artimų žmonių barniai lietuviškame ekrane egzistuoja tarsi savaime, jie juokingiau ar prasčiau dramaturgo aprašyti, o Sylwesteris Chęcinskis paėmė sodrius socialinius kaimiečių tipus, “priregistravo” juos istoriškai. Nuo Vilnijos iki Šlionsko - likimo valia viena kaimynų šeima vis persekioja kitą.
Klasikinis paprastumas, už kurį jis greičiausiai ir pelnė “Oskarą”, žymi japonų maestro Akiros Kurosawos Rusijoje, Usūrijos taigoje, filmuotą juostą “Dersu Uzala” (“Naše kino”, trečiadienį, rugpjūčio 20 d., 17.10 val. ir kitądien 10.35 val.). Mažai tokių filmų, kurie ne tai kad agituotų už ekologiją - ne, jie tiesiog be žodžių rodo galintį būti šviesų žmogaus ir gamtos santykį. Siauraakis senukas Dersu (jį labai išraiškingai sukūrė tuvietis Maksimas Munzukas) taigai ir jos tigrams tarsi sakytų “tu”. Ir dar vienas svarbus skausmingas motyvas, kurį A. Kurosawa subtiliai palietė, nors “sovietijoje” filmuodamas išrutulioti ir negalėjo: mažų tautelių, kurias praryja didžiosios nacijos, likimas.
Programiškai paprasta, nors kiek teatrališka, bet kompensuojama Alisos Freindlich vaidybos, rusų “Senamadė komedija” (“TVcentr”, sekmadienį, rugpjūčio 17 d., 10.45 val.), kurioje pagyvenę žmonės tebeieško laimės žybsnių. Malonu, kai realistinio paprastumo momentai praslysta net holivudinio “meinstrimo” filmuose: “Tobulame pasaulyje” (LNK, šeštadienį, rugpjūčio 16 d., 22.00 val. ir antradienį, rugpjūčio 19 d., 11.00 val.), kur svarbesni ne tiek žiaurūs nuotykiai, kiek nusikaltėlio (Kevinas Costneris), jo įkaitu paimto berniuko ir šerifo (Clintas Eastwoodas) santykių psichologinė tiesa. “Daktare T ir moteryse” (LNK, sekmadienį, rugpjūčio 17 d., 20.00 val.), tiesa, kiek pasimaivyta su fabula, bet pagrindinė situacija “ginekologas-mergišius” (Richardas Gere’as) irgi įtikina. Dėka puikaus režisieriaus Fredo Zinnemanno ir aktorės Audrey Hepburn realumu imponuoja jaunos vienuolės maištas klasikinėje “Vienuolės istorijoje” (TVN7, šeštadienį, rugpjūčio 16 d., 8.50 val.). O dar naujos “Vyndarių taisyklės” (1 Baltijos kanalas, penktadienį, rugpjūčio 22 d., 21.40 val.) neskubriai įtraukia į žmonių bendriją, kuri vadovaujasi gal kiek senoviškomis, bet nuo to ne mažiau žaviomis etikos nuostatomis. Šiame mielame švedo Lasse Hallstromo “jausmų ugdymo” romane, kurio veiksmas rutuliojasi 5-ojo dešimtmečio našlaičių prieglaudoje, išsiskiria gilus, savaip taurus vietinio auklėtojo paveikslas. Michaelas Cane’as, kurį šiuo metu galime matyti kino teatruose, “Tyliajame amerikietyje”, gavo už jį pelnytą “Oskarą”.
Minimų filmų paprastumas - ne prastumas, ir personažai, kuriuos gali susitikti už kampo, - ne iš kelmo spirti. Tiesiog jie nesistengia būti “super”, intuityviai suvokia visuotinio išskirtinumo idėjos kvailumą, jie turbūt susimąstytų, pavadinti asmenybėmis: darau savo darbą, ir tiek.
Na, o kam realybė - tik nuobodi rutina, tas gali panardyti grėsmingai plaukiančiame Johno Carpenterio “Rūke” (TV4, ketvirtadienį, rugpjūčio 21 d., 14.20 val.), iškreipiančiame ne tik mažo miestelio kontūrus, bet ir meistriškai sėjančiame nesuvokiamą baimę. Kam paprasti, bet savaip įdomūs personažai atrodo pernelyg pažįstami, įgrisę, gali žiūrėti visai smagiai siaučiančias “Raganas” (TVN7, šeštadienį, rugpjūčio 16 d., 21.00 val.) ar “Sirenas” (1 Baltijos kanalas, penktadienį, rugpjūčio 22 d., 24.00 val.). Tiesa, pastarasis australų filmas turi nebent netradicinį pavadinimą, o jame kalbama apie visai realias problemas: religijos, sekso, moralės santykius.
Personalijos
Tai jau tradicinis mūsų skyrelis apie kino žmones, artimesnės pažinties su jais galimybes. Kaip būtų įdomu, pavyzdžiui, pamatyti laidą ar filmą apie minėtojo Michaelio Cane’o kūrybą: buvęs neišrankus vaidmenims, kūręs vien tik lengvapėdžius herojus, aktorius darosi vis įvairesnis bei gilesnis.
Bet kai tokio filmo niekur nesimato, tenka sutikti su situacija, kad TV3 “užsiciklino” ties Michaelu Jacksonu, rodo jau trečią pseudodokumentinį filmą, šį kartą - “Michaelo Jacksono veidą” (šeštadienį, rugpjūčio 16 d., 21.00 val. ir antradienį, rugpjūčio 19d., 11.00 val.). Manau, kur kas reikšmingesnė šiuolaikinės muzikos ir kino (nors filmavosi irgi nedaug) figūra - Tina Turner, kurios jubiliejinį koncertą siūlo TV4 (penktadienį, rugpjūčio 22 d., 1.05 val.).
Kažkada žymiai, o ir dabar dar pasifilmuojančiai prancūzų aktorei Marinai Vlady (iš tikrųjų - Poliakovai-Baidarovai), žavėjusiai ankstyva “Burtininke”, šokiravusiai vedybomis su Vysockiu, skiriamas biografinis filmas “Mano tiesa” (RTR, Vilniaus TV, sekmadienį, rugpjūčio 17 d., 19.25 val.). Žinoma, kur kas aukštesnio polėkio kūrėja - jos prancūzų kolegė Isabelle Huppert, kurios asmenybei ir nuopelnams skirtas aną savaitę rodytas tikrai puikus Serge’o Toubiana filmas kartojamas ir šią (LTV-2, šeštadienį, rugpjūčio 16 d., 18.00 val.). Pažiūrėkite, nepasigailėsite.
Be to, šviečiamąją juostą apie I. Huppert šią savaitę dar papildo niūroka karo laikų drama “Moteriška paslauga”, kurioje aktorė kuria pagrindinį kiek drastišką vaidmenį. TV4 kanalas (rodo antradienį, rugpjūčio 19 d., 20.40 val.) apie šią sąsają tikriausiai negalvojo, tačiau pelno pagyrų jau vien dėl to, kad operatyviai atsiliepė į Marie Trintignant tragediją, apie kurią, tikiuosi, vilniečiai dar nespėjo užmiršti: ji čia vaidina, kaip dažniausiai, antraplanį I. Huppert herojės draugės vaidmenuką, bet susidaryti nuomonę įmanoma.
Keliose savaitės vaidybinėse juostose naudojamas senas “kino kine” metodas. Tai ir Abelio Ferraros “Pavojingas žaidimas” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, rugpjūčio 17 d., 20.45 val.) su pačiu Harvey Keiteliu, pasirodančiu kaip režisierius. Bet gal sąmojingiausiai šį motyvą rutulioja patyrusio Holivudo scenaristo Davido Mameto, kartais ir parežisuojančio, “Miestelėnai ir garsenybės” (TV1000, trečiadienį, rugpjūčio 20 d., 17.00 val.). Filmas linksmai įtikina, kad visi tie “super” kino žmonės - tokie patys, kaip mes su jumis. Jie irgi vaikšto į tualetą, jie pavargsta nuo sekinančio darbo, jie turi kaprizų, kartais jie visiškai ir net kvailokai sutrinka. Deromantizuoti “žvaigždes”, lengvai pašiepti tariamą jų neliečiamybę - gana bebaimis ir gabiai realizuotas sumanymas.
Tik turėkite galvoje, kad visos televizijos šį naują filmą jau sunkte nusunkė, konkurencinėje kovoje vadindamos jį ir taip, kaip šį kartą, ir “Skersgatviu”, ir “Gyvenimu už kadro”. Ar neįneš painiavos ir detektyvinis prancūzų serialas “Specialiosios paskirties būrys” (per LTV pradedamas rodyti penktadienį, rugpjūčio 22 d., 19.30 val.)? Ar žiūrovas, netrukus išvydęs kino teatrų reklamą “Greito reagavimo būrys”, nepasakys: a, jau mačiau.
Klasika ir šiaip retenybės
Kai Šiaulių televizija demonstruoja Raimondo Banionio “Vaikus iš “Amerikos” viešbučio” (sekmadienį, rugpjūčio 17 d., 20.20 val.) su iškilminga rubrika “Lietuvių kino klasika”, tai gali skambėti nebent kaip pašaipa - tikiuosi, neplanuota, iš nemokšiškumo. Bet per savaitę sutinkamas ir vienas kitas tikrai klasikinis kūrinys.
Žinoma, tai Milošo Formano “Valmonas” (kabelinės televizijos, sekmadienį, rugpjūčio 17 d., 21.00 val.) - dar viena talentinga Choderlos de Laclos “Pavojingų ryšių” ekranizacija. Apie ją “Namų kine” ne kartą rašyta, pridursiu tik, kad ypatingo šviežumo XVIII amžiaus aristokratų aistroms bei intrigoms suteikia tai, kad visi herojai - ne patyrę intrigantai, o jaunučiai. “Aš ne burtininkas, aš dar tik mokausi...”, - kaip sakė “Pelenės” fėjos asistentas.
Labai norėtųsi klasika vadinti 1941 metų “Energiją” (”RenTV”, trečiadienį, rugpjūčio 20 d., 0.30 val.) - vien todėl, kad joje vaidina Marlene Dietrich. Deja, tai vienas silpnesnių garsios aktorės ir dainininkės vaidmenų, kaip ir pats neapsisprendęs, prasčiau kartojantis iš ankstesnių Marlene darbų žinomus meilės trikampius filmas.
Tą pačią dieną Steveno Spielbergo klasikoje (yra ir tokia kino atmaina) - epinė melodrama “Purpurinė spalva” (TVN7, trečiadienį, 21.10 val.), kurioje gabi juodaodė Whoopi Goldberg gali ne tik šėlioti, verstis kūlio, bet ir vaidinti - tai, ką galima pavadinti ne pakvailiojimais, o jau likimu. Užtat “Staviskis” (“TVcentr”, ketvirtadienį, rugpjūčio 21 d., 19.00 val.) - tikra klasika, kad ir glaudžiai susieta su įžymiojo prancūzų meistro Alaino Resnais (“Hirosima, mano meilė” ir kt.) vardu. Tai visiškai realiais faktais (o ne prasimanymu, kartais ir labai sentimentaliu, kaip “Purpurinėje spalvoje”) paremta dramatinė vieno aferisto, 1934 metų Prancūzijoje sukėlusio negirdėtą politinį skandalą, istorija. Jeanas-Paulis Belmondo čia irgi kuria spalvingą charakterį, o ne tik kvailioja, ką jis, kaip ir W. Goldberg, gerokai mėgsta. Klasiškai tragiškas Johno Hustono filmas “Ugnikalnio papėdėje” (TV3, sekmadienį, rugpjūčio 17 d., 22.45 val.), kuriame britų aktorius Albertas Finney tikrai genialiai piešia diplomato alkoholiko paveikslą.
Ginčytina klasika - net keli filmai. Stiprios individualybės rusų aktorius, niūraus grotesko meistras Nikolajus Chmeliovas nuvedė Čechovo “Žmogaus futliare” (“Naše kino”, pirmadienį, rugpjūčio 18 d., 0.15 val. - žinoma, jeigu kabelinės televizijos teiksis transliuoti) ekranizaciją tiesiai Dostojevskio link. Labai diskutuotas ir labai retai rodomas Bernardo Bertolucci “Mėnulis” (“RenTV”, šeštadienį, rugpjūčio 16 d., 0.10 val.) - drastiška juosta, nors po “Paskutinio tango Paryžiuje” šis žodis kūrėjui jau tarsi mažai ką ir reiškia. Vis dėlto psichoanalitinės mįslės, Edipo kompleksas, brandos siaubas, pagrindinės herojės operos dainininkės (Jill Claybourgh) dvasinė sumaištis - puikus garnyras sinefilams. Tik ar yra pats patiekalas?
Iš prasmingų pakvailiojimų šią savaitę išsiskiria jaunųjų, jau patyrusių necenzūrinę laisvę rusų postmodernistų kino novelė “Draugo Čkalovo skrydis per Šiaurės ašigalį” (“Naše kino”, trečiadienį, rugpjūčio 20 d., 17.10 val. ir kitądien 10.10 val.). Tie žiūrovai, kurie dar neužmiršo sovietinių ideologinių štampų, tas dvidešimt minučių turėtų neužsičiaupti iš juoko. Pagrindinis patyčios objektas, neskaitant, žinoma, socrealistinės estetikos klišių, yra realus, bet kanonizuotas, o per tai tapęs monumentu herojus, na, toks sovietinis skraidantis Švarcas.
Tikrai, nereikia nieko kanonizuoti. Nei politinių personų, nei kaimynų, nei meilės objektų, nei filmų personažų, nei kino žvaigždučių. Anksčiau ar vėliau tai atrodys vien tik komiška. Geriau būkim, kokie esam.
