Savaitės vaizdajuoste šį kartą tenka pristatyti naują fantastinį filmą “Ateivis”. Sakau “tenka” ir šiame žodyje nėra nieko itin optimistinio.
Lietuviškas charakteris
“Ateivis” pasakoja tokiems atvejams gana tradicinę žmonių civilizacijos ir ateivių susidūrimo, totalinio ginklo kūrimo istoriją. Tiesa, jame vaidina žinomi aktoriai Gary Sinise’as, Madeleine Stowe, Vincentas D’Onofrio, tačiau fantastiniam žanrui dažnai svarbesni ne charakteriai, bet efektai, o žinomiems aktoriams irgi reikia valgyti. Net pačių amerikiečių kritikai liūdnokai pripažįsta, kad tikrai originalios išmonės pakanka vos 30-čiai “Ateivio” minučių, bet jos čia yra ištempiamos į pilnametražį filmą.
Bet skyrelį taip pavadinau ne todėl, kad patys “Ateivio” personažai primintų ką nors sava.
Greičiausiai naujų lietuviškų licencinių vaizdajuosčių fonde jau yra ir šis tas reikšmingesnio, bet tai tik spėjimai. Sakydamas “lietuviškas charakteris” šį kartą turiu galvoje tuos neblogai pradėjusius mūsų verslininkus, kurie, pirmą sėkmę pasiekę, mano, kad dabar viskas rutuliosis jau automatiškai, pamiršta, kad gerai dirbti reikia kiekvieną mielą dieną. Kiek jau mačiau būtent šios klaidos lemtų bankrotų!
“Ateivį” išleido “Garsų pasaulio įrašų” firma. Bet jis - dar iš gruodžio naujienų sąrašo: mat firmos darbuotojai niekaip nesusitaria, kuriam jų derėtų nuolat atnaujinti tinklapį. Jau esu minėjęs keistą prekybinės firmos “Melofanas” darbo stilių. Tiesa, jų sąrašai kinta gana aktyviai, bet pabandyk jais vadovaudamasis gauti tave dominančią vaizdajuostę - na, kad ir anonsuojamą garsiąją Viduramžių medžiagos Ingmaro Bergmano kino parabolę “Septintasis antspaudas”! Ir kur jie ją slapsto?
Gal kažko nesuvokiu lietuviško vaizdajuosčių verslo specifikoje, bet man atrodo, kad toks reguliarus aplaidumas virsta tik smūgiu per tų verslininkų kišenę. Vasario mėnesį LTV pradės demonstruoti didelį I. Bergmano filmų ciklą ir galėsiu įsirašyti “Septintąjį antspaudą” be jokių “Melofano” sukuriamų beprasmiškų problemų.
Aplaidumo, tuščio fantazavimo bruožų galima rasti nuo ateinančio sekmadienio (LTV, sausio 19 d., 19.00 val.) vėl pradedamo kartoti nacionalinio serialo “Giminės” situacijose ar charakterių bruožuose. Bet šiaip jau lietuviškais motyvais šią savaitę televizijos mūsų nelepina. Tiesa, per rusų kanalą “Naše kino” (trečiadienį, sausio 22 d., 23.00 val.) vėl rodoma festivaliuose apdovanota tautietės Nijolės Adomėnaitės rusiška “Koma”, kurios herojė pateko į stalininį lagerį vien dėl to, kad skaitė draudžiamą Marinos Cvetajevos poeziją. O Vytauto Žalakevičiaus rusų ir lietuvių bendrai kurtame filme “Žvėris, išeinantis iš jūros” (“NTV Mir”, sekmadienį, sausio 19 d., 22.15 val.) - vėl rusiškos realijos, bet užtat ir raiškus Kosto Smorigino darbas.
Erosas ir Tanatosas
V. Žalakevičiaus filmo, sukurto pagal alegorinį Jevgenijaus Zamiatino apsakymą, varomoji konflikto jėga - iki tam tikro momento slapstomas, o paskui prasiveržiantis (ne veltui apsakymas vadinosi “Potvynis”) geismas, turintis net - baisu ištarti - incesto atspalvį.
Yra tų - slaptai ar atvirai - erotiškų filmų šią savaitę ir daugiau. Tiesa, tie, kurie tikėsis pamatyti “kažką tokio” trečiadienį, sausio 22 dieną, į baisiai vėlyvą laiką nustumtoje juostoje “Pornografinis ryšys” (Baltarusijos TV, 0.55 val.), bus gana apvilti - tai kultūringas, naudojantis “nutylėjimo figūras” belgų filmas, kurio autoriams (puikūs aktoriai - Nathalie Baye ir Sergi Lopezas) svarbiau ne pats seksas, o jo ir jausmo santykio apmąstymas.
Jau daugiau išorinių jaudulių sadomazochizmo praktiką primityviai iliustruojančiame “Markize de Sade”, kurį tą pačią naktį (0.35 val.) rodo lenkų kanalas “TVNsiedem”. Kartais būna labai juokinga, kad aktoriai, įsprausti į neįmanomas pozas, dar kažkaip sugeba ištarti ir vaidmens tekstą. Prie tokių neskoningųjų, nusaldintų juostų priskirtina ir ispanų erotinė “meliodrama” “Selestina” (Baltarusijos TV, ketvirtadienį, sausio 23 d., 0.55 val.).
Iš šiame skirsnyje liestinų pavyzdžių talentinga man atrodo nepriklausomo amerikiečių režisieriaus Toddo Solondzo novelių juosta neefektingu pavadinimu “Istorijų pasakojimas” (kabelinės televizijos, šeštadienį, sausio 18 d., 23.00 val., ir penktadienį, sausio 24 d., 23.00 val.). Gal tas pavadinimas, gal praėjusios vasaros karščiai lėmė, kad kino teatruose šio naujo sąmojingo filmo nepastebėjo, maža to, kai kuriuos lietuvių recenzentus jis tik - kaip buvo iš aukšto pareiškiama - užmigdęs... O gal patys recenzentai turi tam tikrų specifinių problemų, apie kurias, kamuojančias jaunuosius JAV intelektualus, “Istorijų pasakojimas” atvirai ir prabyla? Mat viena - sklandžiai ulbėti apie Freudą, Updike’ą, Faulknerį, - kaip ir daro jaunosios pirmos novelės herojės, o visai kas kita - susidoroti su savais instinktais, kurie, žiūrėk, gal net ne tokie jau šviesūs.
Niūroki, su mirtimi, AIDS, lyčių keitimu susiję motyvai supina daugelio tikriausiai matytą Pedro Almodovaro filmą “Viskas apie mano motiną” (“I Baltijos kanalas”, šeštadienį, sausio 18 d., 22.35 val.). Bet gabiojo ispano liūdnokas humoras nesuvokiamais būdais iškelia kūrinį virš srauto.
O štai naujas jauno rusų režisieriaus Aleksandro Koto filmas “Važiavo du vairuotojai” (“Tvcentr”, sekmadienį, sausio 19 d., 17.30 val.) - atrodo, jau tokios šviesios faktūros, vos ne anų laikų sovietinis filmas. Manau, apgaulė. Filmo veiksmas rutuliojasi alkanais pokario metais, dar prieš Stalino mirtį, taigi jaunų simpatiškų herojų erotiniai kompleksai turi aiškų socialinį pamušalą. Pasilaikyti už rankučių - tai ir viskas, kas leistina, o prigimtis reikalauja savo.
Ne vien socialinis, o ir filosofinis erotikos aiškinimas iškėlė Bernardo Bertolucci “Paskutinį tango Paryžiuje” (TV3, šeštadienį, sausio 18 d., 23.15 val.) į klasikos aukštumas. Kūniška meilė ir mirtis. Nusivylęs gyvenimu vyriškis (Maronas Brando), staiga išvystantis iliuzinį šansą, ir jaunutė, jų ryšyje tik intrigėlę tematanti mergina (Maria Schneider). Amžinas lyčių mūšis. Naivūs absoliučios harmonijos siekiai. Pagaliau - paradoksalus mirties prašviesėjimas, suteikiantis prasmę visam tam, kas buvo. 1972 metais, kai italų menininkas sukūrė šią juostą, daugelis, šokiruoti aniems laikams atvirų epizodų, vadino ją tiesiog skandalinga. Tik šiandien geriau įsivaizduoji, kokios įtakos iki šiol nepralenktas “Paskutinis tango Paryžiuje” padarė visai tolesnei kino meno raidai.
Kinas kine
Taip sąlyginai galima pavadinti visą šios savaitės per TV rodomų filmų bloką.
Intriguojantis blokas gal ir nesusidarytų, jeigu ne sausio 25-ąją minimos garsiojo bardo, teatro ir kino aktoriaus Vladimiro Vysockio (mirė 1980 m.) 65-osios metinės. Ta proga I Baltijos kanalas leidžia naują daugiaserijinį filmą “Vysockis gyvas”, pradedamą pirmadienį, sausio 20 d. (vienodu laiku - 21.45 val., o serijų pakartojimai - kitądien, 14.15 val.), sumontuotą iš daugelio, kaip žadama, unikalių, anksčiau niekada nematytų V. Vysockio kadrų, jo dainų, filmų fragmentų. Du panašaus tipo filmai pasirodys penktadienį, sausio 24 dieną. “Prancūziškas sapnas” (“Rossija”, 11.25 val.), kaip ir rodo pavadinimas, akcentuos Vysockio ir jo žmonos, prancūzų kino aktorės Marinos Vlady romaną, o “NTV Mir” demonstruos juostą “Vladimiras Vysockis Amerikoje” (17.10 val.). Bus įdomu ir šiaip sulyginti vaidybinių filmų, kuriuose vaidino V. Vysockis, personažus - tarkim, čechovišką herojų apskritais akinukais juostoje “Blogas gerasis žmogus” (Baltarusijos TV, trečiadienį, sausio 22 d., 13.15 val.) ir į patį aktorių panašų vėjavaikį geologą ankstyvame (ir kažkodėl draustame) Kiros Muratovos filme “Trumpi susitikimai” (“NTV Mir”, penktadienį, sausio 24 d., 21.10 val.).
Kabelinės televizijos rodo kitą muzikos ir kino realybę - garsiuosius “bitlus”. Filmas “Sunkios dienos vakaras” (pirmadienį, sausio 20 d., 21.00 val.) remiasi dokumentine ansamblio “The Beatles” gastrolių medžiaga, čia daug dainų, tačiau gabus britų režisierius Richardas Lesteris nebūtų savimi, jeigu neorganizuotų viso šio realių kadrų srauto grynai vaidybinio ir, kaip jau jam būdinga, absurdistinio kino principais.
Intriguoja dokumentinio filmo “Chaplinas ir Hitleris” (I Baltijos kanalas, pirmadienį, sausio 20 d., 0.40 val.) pavadinimas. Apie Charles’io Chaplino antifašistines nuotaikas yra gerai žinoma, girdėta netgi tokia legenda, kad po 1940 metų politinės satyros “Didysis diktatorius”, kurioje komikas kūrė du antrininkų vaidmenis - kirpėją Čarlį ir diktatorių Hinkelį trumpais ūseliais, Adolfas Hitleris lyg ir pažadėjęs didžiulę premiją už bebaimio menininko galvą. Gal išgirsime ir šį tą naujo?
Kol kas minėjau realius kino žmones, apie kuriuos savo ruožtu kuriami nauji filmai. Gana nauja komedija “Pamišėlis Sesilas” (kabelinės televizijos, antradienį, sausio 21 d., 21.00 val.) jau tik smagiai imituoja realiąją kino aplinką, tariamai užgrobtą Jeano-Luco Godard’o stiliaus teroristų, o pavadinimo Sesilas - užuomina į Holivudo metrą Cecile’ą B. DeMille’į, vienu metu buvusį tarsi visu amerikietiško “meinstrymo” simboliu. Jau nieko bendra su realiais kino žmonėmis neturi Grigorijaus Aleksandrovo komedija “Pavasaris” (“Naše kino”, ketvirtadienį, sausio 23 d., 0.15 val.), kurios pagrindiniame - irgi, beje, dvigubame - vaidmenyje pasirodo autoriaus žmona, viena iš negausių sovietinio kino žvaigždžių Liubovė Orlova, o antraplaniame - genialioji komikė Faina Ranevskaja. Bet kino studijos užkulisių atmosfera čia perteikta sąmojingai, išradingai ir net keista, kad toks gyvybingas filmas pasirodė ekranuose 1947 metais.
Realus pilkas gyvenimas ir įsivaizduota - bet šį kartą ne kino, o virtualioji - tikrovė konfliktuoja naujo japonų originalaus filmo “Avalonas” (“RenTV”, šeštadienį, sausio 18 d., 23.50 val.) erdvėje. Žinoma, tai fantastika, kurios herojai - rizikuojantys savimi kompiuterinių žaidimų fanatikai. Kai kurie šio kūrinio komponentai primena garsiąją “Matricą”. Lietuviams “Avaloną” turėtų būti ypač įdomu pamatyti, kadangi jo realusis veiksmas rutuliojasi neįvardytoje Rytų Europos valstybėje, o mes galime neklystamai atpažinti kaimynę Lenkiją bei lenkų aktorius.
Dar keli pavadinimai
Tikrai vos keli - užteks jus varginti, bet nepaminėjęs jų turbūt ramiai nemiegočiau.
Savo mylimą Jimo Jarmuscho filmą “Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias” (I Baltijos kanalas, penktadienį, sausio 24 d., 22.30 val.) miniu greičiau iš inercijos - argi dar yra nemačiusių šios žiaurios ir švelnios kino parabolės apie samdomą žudiką iš prievartos?
Užtat kiti keli filmai - greičiau retenybės, jų niekas nekartoja taip dažnai kaip “Šuns vaiduoklio...”. Ukrainiečiai demonstruoja specifinį kostiuminį kinų epą “Imperatoriaus šešėlis” (šeštadienį, sausio 18 d., 16.45 val.), priešinantį du herojus brolius: vienas tapo kraugerišku despotu, kitas - talentingu kompozitoriumi, nenorinčiu kurti brolio užsakomų karinių maršų. Rytų spalvingumo gerbėjams - kaip tik.
Iranas - irgi Rytai, tik jo kinas išsikovojo labiau lyriško meno reputaciją. O “Slaptas balsavimas” (LTV, antradienį, sausio 21 d., 22.00 val.) - linksmesnis kūrinys, maža to, jo humoras net turi Rytams, atrodo, mažai būdingo absurdo. Salelės, kuriose niekas nežino, kad vyksta rinkimai, - smagus reginys, kaip ir pagrindiniai herojai - valdininkė ir jos palydovas kareivis.
“RenTV” vėl rodo patrauklią klasiką. Humphrey Bogartas šį kartą pasirodo kriminalinėje dramoje “Nakties maršrutai” (trečiadienį, sausio 22 d., 0.40 val.), o Gene’as Kelly ir Frankas Sinatra vaidina parai išleistus į sausumą, į svajonių Niujorką, jūreivius žaižaruojančiame gera nuotaika miuzikle “Mieste” (ketvirtadienį, sausio 23 d., 8.15 val.). Tik kodėl kino klasikos maršrutai šiame kanale tokie nenuspėjami pagal laiką - nuo gilios nakties iki ankstyvo ryto - manau, nepaaiškins niekas.
