Tarp naujų licencijuotų lietuviškų vaizdajuosčių anonsų matyti nedaug kam ką sakantis pavadinimas “Visu grožiu”. O štai nemažu šriftu surinkta režisieriaus Steveno Soderbergho pavardė bet kam pasakys jau daugiau.
Madingas - nereiškia nuoseklus
Juosta “Visu grožiu”, kurioje vaidina ir populiarioji plačiaburnė Julia Roberts, ir Davidas Duchovny, o epizode šmėkšteli net pats Bradas Pittas, pernai visiškai sužlugo Venecijos kino festivalyje. Nors amerikietis Stevenas Soderberghas šiandien ir labai populiarus, jam priekaištauta, kad septynių draugų santykių istorija, besirutuliojanti per 24 valandas, labiau primena ne jo paties seno gero filmo “Seksas, melas ir videojuostos” neformalų tęsinį, o tiesiog autoplagiatą.
Draugai susieina ir išsiskiria, kažkas kažką myli, kažkas norėtų, kad jį mylėtų visai kitas žmogus, kažkas (tai kaip tik D. Duchovny personažas) - apskritai nepataisomas savimyla. Kaip suprasti, kur herojai sako tiesą, o kur tik meluoja - sau ir kitiems?
Ogi labai paprastai, - lyg atsako režisierius. - Ten, kur viskas filmuojama ant tviskančios kino juostos, - aišku, melas, vaidyba. O ten, kur filmas pereina į techniškai netobulą videovaizdą, laukite nenudailintos tiesos. Gaila, tai, kas buvo tokiu reikšmingu meniniu atradimu 1989-aisiais (“Seksas, melas ir videojuostos”), šiandien atrodo nebeatrandančio naujų formų kūrėjo užburtu ratu...
Apskritai S. Soderberghas šiandien labai madingas režisierius. Kino teatruose galime pamatyti jo naujausią filmą - Stanislawo Lemo “Soliario” versiją, apie kurią geriau patylėsiu, nes dar galiu pradėti keiktis. Manyje čia putoja ne tiek patriotizmas (dar prisimename Andrejaus Tarkovskio “Soliarį” su Donatu Banioniu pagrindiniame vaidmenyje), kiek visiškas nesuvokimas, kam Soderberghui to reikėjo: tiek primityviai aiškintis santykius primityvūs naujieji herojai galėjo visai ne beveidėje kosminėje erdvėje, necituodami S. Lemo romano, nekastruodami jo filosofijos, o nuėję į kokį madingą barą. Reto tuštumo filmelis...
Tačiau šią savaitę galime pamatyti ir vieną reikšmingesnių pastarojo meto S. Soderbergho juostų. Prieš porą metų Holivudas tiesiog šaukte šaukė: pirmą kartą tas pats režisierius nominuotas “Oskarui” net už dvi juostas: “Eriną Brokovič” ir “Narkotikų kelią” (“Traffic”). Pastarasis, kuris ir pelnė Soderberghui išsvajotą prizą, gal ir nėra mano išsvajotas kūrinys, bet jis tikrai labai profesionaliai sukaltas, o pirmoji meksikietiškoji novelė įstringa atmintyje savo nešvariu geltoniu kaip tikras košmaras. Šią juostą vėl rodo 1 Baltijos kanalas (šeštadienį, kovo 8 d., 23.25 val.). Malonu, kai visą - tegul nelygiavertį - vieno meistro kūrybos etapą gali ir Lietuvoje aprėpti įvairiomis rodymo formomis: kinu, televizijos seansu, vaizdajuoste. Taip būna retai.
Kitos naujienos
Bene laukiamiausia televizinė premjera, kurią rusai priderino prie jų vis nepamirštamos kovo 8-osios, - Fran?ois Ozono garsusis kriminalinis muzikinis vodevilis “8 moterys” (TVS, šeštadienį, kovo 8 d., 19.15 val., ir kitądien, 8.20 val.). Su būdingu prancūzišku lengvapėdiškumu aštuonios damos, susirinkusios užsnigtame name, aiškinasi, kas gi nužudė vienintelį jų vyriškį, nors, kaip aiškėja, motyvų tam turėjusi kiekviena. Klykti: “geriausias Ozono filmas”, man regis, - grynai reklaminis triukas, nes prancūzų kino “enfant terrible” yra sukūręs ir gilesnių (pavyzdžiui, “Po smėliu”). Kad “8 moterys” - labai išradinga, netikėta, elegantiška juosta, kad aktorės (nuo senutės Danielle Darrieux iki “liūtės” Fanny Ardant ar tipiška buržuazine dama ir kine, ir gyvenime tapusios Catherine Deneuve) dirba preciziškai - faktas. Ir malonumas garantuotas. Kitas klausimas - ar ilgam?
Originalūs naujesni ir kiek senesni filmai į mūsų namų ekranus ateina iš Ispanijos. Subtilios, daug kur premijuotos “Širdies paslaptys” (LTV, penktadienį, kovo 14 d., 23.05 val.) - jokiu būdu ne tik “vaikiškas kinas”; žmonių santykių mįslės, kurias sprendžia mažasis herojus, - užduotis visam gyvenimui. Savaip įdomi gero režisieriaus Julio Medemo melodrama “Liusija ir seksas” (“RenTV”, šeštadienį, kovo 8 d., 23.40 val.), po truputį nutrinanti ribas tarp realybės ir prasimanymo. O dvi ispanų juostas sieja nacionalinės pažibos - žvaigždės Penelope Cruz - pavardė; tik “Iš Dievo - nieko naujo” (LNK, pirmadienį, kovo 10 d., 20.55 val.), kurį šiuose puslapiuose jau esu minėjęs, aptardamas vaizdajuostę, - tikrai savitas ironiškas kūrinys apie Dangaus ir Pragaro pasiuntinių kovą bei solidarumą, o “Apnuogintoji macha” (“Tango TV”, ketvirtadienį, kovo 13 d., 22.00 val.) - tradicinė puošni pseudoistorinė juosta apie Francisco Goyos epochą ir aplinką. Tačiau kas gi nepanorės išvysti, kaip P. Cruz švyti hercogienės d’Alba vaidmenyje?
Nors seniai žadėtoji vokiečių “naujoji banga” taip ir neatšniokštė, įdomesnių filmų ten irgi pasitaiko. Šią savaitę iš tokių pažymėtinas “Eksperimentas” (kabelinės televizijos, pirmadienį, kovo 10 d., 21.00 val.), kurio esmė - lyg ir tokiame “Akvariume”, tik skirtame ne pašaliniams, o psichologų žvilgsniams. Paskirstomi ir dalyvių vaidmenys - prižiūrėtojai ir kaliniai, - o tai savo ruožtu pamažu atpalaiduoja negeidautinus instinktus. Vienas populiariausių nūdienės Vokietijos aktorių storalūpis Moritzas Bleibtrau sieja šią baisoką juostą ir kiek ankstesnę, jau tapusią kultine, - “Bėk, Lola, bėk” (“TVcentr”, pirmadienį, kovo 10 d., 22..15 val.). Nors buitine logika pastarasis filmas, kurį galima įsigyti lietuviška DVD kasete, ir nekvepia, jo dievas - ritmika, bėgimas, kaip paties gyvenimo įvaizdis, - subūrė jaunų ir ne vien jaunų “Lolos...” gerbėjų pulkus.
“Meilės laukimas” (“TVcentr”, šeštadienį, kovo 8 d., 23.05 val.) - puiki, ne kartą aptarinėta rytiečių meistro Wong Kar-wai juosta, išsiskirianti iš visos nūdienės pasaulio kino produkcijos neapsakomu jausmų delikatumu. O štai “Hanibalą” (kabelinės televizijos, sekmadienį, kovo 9 d., 21.00 val.), žmogėdros istoriją išaukštinantį iki komercinio hito, daug kas kaip tik dėl to visiško nihilizmo, kai leidžiama viskas, ne be pagrindo vadina ne trileriu, ne siaubo juosta, o pornografiniu filmu. Yra dėl ko susimąstyti, kaip ir dėl sero Anthony Hopkinso, pareiškusio, kad jam absoliučiai vis viena ką vaidinti, netikėto cinizmo.
Man regis, geriau jau pažiūrėti smagią “popsinę”, o iš tikrųjų - postmodernistinę, smagių citatų prikamšytą komediją “Džėjus ir Tylenis Bobas kontratakuoja” (LNK, penktadienį, kovo 14 d., 22.35 val.), kreivame veidrodyje rodančioje Holivudą ir ne tik jį.
O ieškantiems rimtesnio dvasinio peno siūlytinas - perspėju, reto niūrumo - austrų “Šuniškas karštis” (“RenTV”, sekmadienį, kovo 9 d., 23.50 val.), absoliučią šiuolaikinės (ir ne tik vienų austrų) visuomenės apatiją, pamažu išvirstančią pirmapradžiu žvėriškumu, tik grynai formaliai motyvuojantis vasaros karščiais. Man patinka ir australų “Lantana” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, kovo 9 d., 20.25 val.) - jeigu ir trileris, tai neatitrūkstantis nuo realaus gyvenimo, operuojantis ne schemomis, o gyvais paveikslais. Štai senstantis policininkas aistringai mylisi su meiluže, o jo žmona, tvardydama raudą, kalbasi su psichoanalitike, štai auga vaikai, oda jaučiantys visą suaugusiųjų egzistavimo netikrumą, štai personažai susitinka šokių mokyklos salėje - lyg būtų smagūs, laimingi... Bet mes visą laiką prisimename, kad tie tikslūs eskizai, tie puikūs analitiniai aktorių (“Oskaro” prizininkas Geoffrey Rushas, Barbara Hershey, kiti) darbai - dar ne viskas. Juk pirmasis “Lantanos” kadras - detaliai parodytas krūmuose įstrigęs nužudytos moters lavonas - suteikia paprastiems, regis, dalykams visai kitokį atspalvį.
Kažkada garsėję filmai
Pažadėjęs chronologiją, senesniuosius savaitės filmus - gal ir ne visai teisingai - šį kartą nustūmiau į pabaigą.
Beje, viskas mene reliatyvu ir praeityje garsėjo ne vien tik geri filmai (kaip tai būna ir dabar). Štai Baltarusijos TV (1 serija - šeštadienį, kovo 8 d., 10.00 val.; 2 serija - kitądien, 9.50 val.) surizikavo parodyti aštuntajame dešimtmetyje beprotišką pasisekimą turėjusią meksikiečių melodramą “Jesenija”, kurios prisiminimai man ir šiandien kelia nelabai gerą, kreivą šypsnį. Bet “liaudis” taip mylėjo šią primityviausią čigonaitės meilės istoriją, kad jos sėkmė nesisapnavo ir kokiam “Titanikui”.
Garsėjo ir pseudoistorinis reginys “Kleopatra” (ją rodo ne tik rusų kanalas “TVcentr” - pirmadienį, kovo 10 d., 18.00 val., bet ir mūsų TV3 - antradienį, kovo 11 d., 12.00 val.). Jo “pastatymo turtingumas” priminė sendaikčių turgų, istoriniai anachronizmai vertė žvengti net dvejetukininkus, o Liz Taylor buvo tiesiog kaprizinga bobšė - ir kai to reikalavo vaidmuo, ir kai ne.
Lietuviškas štrichas: LTV pirmadienio (kovo 10 d., 22.00 val.) “Kultūros namuose” žadamas siužetas apie kino režisieriaus Marijono Giedrio 70-metį. Bet jūs manote, bent viena kokia sava televizija ta proga parodys, tarkim, “Herkų Mantą”? O po to galima demagogiškai baubti, kad lietuvių žiūrovai nenori žiūrėti lietuvių kino. Galima net ieškoti, kaip tai darė paskutinio LNK “Fronto” (“Ar mirė lietuvių kinas?”) triukšmadariai, Vytauto Žalakevičiaus telefono, o ar tokių būna Anapus, kas pasakys. Negerbiam savęs, oi negerbiam...
Tuo tarpu svetur kinas dažnai - kone nacionalinė šventenybė. Matant, deja, svetimus pavyzdžius, būna labai įdomu stebėti, kaip kinta kino žiūrovų skoniai ir papročiai, kritikų prognozės, pats kinas. “Nepadoria” laikyta prancūzų juosta “Ir Dievas sutvėrė moterį” (TVS, pirmadienį, kovo 10 d., 10.30 val.), kurioje iškilo Brigitte Bardot, kartais parodanti ekrane nuogo užpakaliuko dalelę, dabar rodoma “vaikišku” laiku. Atrodė, kad Quentinas Tarantino savuoju dešimtimis prestižiškiausių premijų apdovanotu “Bulvariniu skaitalu” (TVP1, sekmadienį, kovo 10 d., 23.15 val.) atrado jeigu ne naują kinematografinį žemyną, tai bent jau negreitai išsisemsiantį stilių. Ir ką gi - stilių išgrobstė per kelerius metus, o šiandien apskritai mažai kas bėra girdėjęs, kas gi tasai Tarantino. O juk triumfas klestėjo dar taip neseniai - prieš devynerius metus.
Man regis, savo vertingumą išsaugojo rusų režisieriaus Andrejaus Končialovskio Amerikoje statytas dinamiškas “Pabėgęs traukinys” (LTV, šeštadienį, kovo 8 d., 21.00 val.). Bet kokiu atveju - mašinos sužmoginimo, žūtbūtinių situacijų, su kuriomis kaunasi stiprus žmogus, prasme. Tai jums ne kokie konjunktūriniai to paties Končialovskio “Kvailių namai”, šiuo metu rodomi Lietuvos kino teatruose.
Išliko ir tikrai išliks - ne konjunktūrai, ne kasai, o viso pasaulio kultūrai - Ingmaro Bergmano “Septintasis antspaudas” (LTV, antradienį, kovo 11 d., 22.00 val.), viduramžių fono alegorija apie riterį (Maxas von Sydowas), kuris ieškojo tiesos, o sutiko Mirtį (Bengtas Ekerotas). Tarsi įsižiūrėdamas į senovinę daugiafigūrę freską, ekrane randi vis naujų kinematografiškai vaizdžių sprendimų, aliuzijų - ir į Šventąją šeimyną, į mirties trubadūrų šokį, į tiesos ieškojimų bergždumą, į artėjančią Apokalipsę, į fanatizmo sprogimų blyksnius, tokius vėl aktualius šiandien. Kurti “Septintąjį antspaudą” Bergmaną tikrai paskatino prisiminimai apie vaikystėje, kaimo bažnytėlėje, matytas primityvias freskas ant medžio, kurias smalsi paauglio vaizduotė, matyt, bandė savarankiškai interpretuoti, kurių negalėjo užmiršti. Bet filmas - ne muziejinio šalčio sklidinas indas, jame telpa tiek daug mūsų pačių šiandienos dvejonių, klausimų, nusivylimo, vilčių.
Taip jau susiklostė, kad kone visos paskutinės mano pastabos baigiasi kokiu nors filmu iš LTV organizuoto Ingmaro Bergmano ciklo. Bet ką gi aš galiu padaryti?..
