Žymių filmų “Bostoniečiai”, “Hovardo sodybos pabaiga”, “Dienos prisiminimai” ir kitų autorius, pats “britiškiausias” iš amerikiečių režisierių Jamesas Ivory siūlo lietuviams naują vaizdajuostę, Kanų festivalyje demonstruotą “Auksinį indą” (labai norėtųsi “taurės”, nes “indas” daugiau primena ankstesnėse epochose stovėjusį po lova...).
Įvairios humoro spalvos
Iš pažiūros atrodo, kad “Auksinis indas”, sukurtas Henry Jameso prozos motyvais, su humoru ir negalėtų turėti nieko bendra. Bet Ivory dažniausiai spalvina savo juostas subtilia ironija, kuri juk taip pat priklauso humoro spalvoms. Kaip įmanoma nesišypsoti, stebint, kaip benusigyvenąs italų aristokratas (Jeremy Northamas) ieško geriausių matrimonialinių variantų, linkęs vesti vieną (Kate Beckinsale), o veda kitą, neturinčių per daug skrupulų (Uma Thurman), maža to, susiklosto tokia situacija, kad vienoje šeimoje nuo šiol gyvens tėvas (Nickas Nolte’as), duktė ir jos buvę meilužiai.
Nepaprastai gerų manierų, gražūs ir gerai apsivilkę žmonės, tikros visuomenės pažibos veidmainiauja, kiek tik išmano, o režisierius žvelgia į tą turtuolių “kolchozą”, net ne ypač smerkdamas tą moralinį neišrankumą, o tiesiog kviesdamas kartais ir sarkastiškesniam šypsniui.
Žodis “šypsnys” ne šiaip nušviečia ir Ingmaro Bergmano 1955 metų filmo pavadinimą. LTV šį kartą (antradienį, kovo 4 d., 21.45 val.) savajame cikle rodo švedų meistro garsųjį “Vasaros nakties šypsnį”. Pasiduodamas tradiciniam smalsumui dėl garsenybių, imi net spėlioti, ar tuo metu Bergmano kūryboje, žinomoje labiau savo neišbrendamu niūrumu, pasirodęs valiūkiškas humoras nereiškė kokių nors džiugiausių jo gyvenimo įvykių. Bet tai, tiesą pasakius, visai ne mūsų reikalas.
Ir šiame filme apstu ironijos, bet ji kartais jau artėja prie papročių satyros (o Jamesui Ivory būtų tarsi kiek gaila tos nužengusios spalvingos epochos). Pilis, XX amžiaus pradžia, piknikai, kurių kulminacija, pagal švedų tradiciją, ateina trumpiausiąja metų naktį, ekrane žavinčia nuo mėnesienos šviesos nusidriekusiais šešėliais
Naktis trumpa, bet įvykių ji prisodrinta. Pilyje gyvenantis senyvas advokatas (Gunnaras Bjorstrandas), kurio santuoka su jaunute žmona (Ulla Jacobson) taip ir netapo fiziškai realizuota, niekaip negali užmiršti savo senos meilužės aktorės (Eva Dahlbeck), kuri savo ruožtu, būdama seniai jam nebeištikima, formuoja naują intrigą. Graži tarnaitė Petra (Harriet Andersson, ką tik matyta “Vasaroje su Monika” - gal jau laikas, pasinaudojant ciklo seansais, ir Lietuvoje išmokti fantastiškų Bergmano aktorių vardus?) nenustygsta dėl visai nešiaurietiško temperamento ir vilioja visus iš eilės. Svarbiausia, visi kūrinio personažai tarsi nešiotų susimanytas kaukes, iš tikrųjų būdami ne visai tie, kuriais dedasi esą. Tas kaukės motyvas bus labai svarbus ir vėlesniems menininko filmams.
1956 metų Kanų festivalyje juosta apdovanota “už poetinį humorą” ir po to I. Bergmano vardas tapo kur kas labiau žinomas, ėmė skambėti ne vien skandinaviškame regione.
Ganėtinai švelnaus humoro galima surasti ir kai kuriose “tikrose” savaitės komedijose (nes tikromis komedijomis pirmieji du minėti filmai tarsi nevadintini) - dar nesename prancūzų “Veneros” grožio salone” (“Tango TV”, trečiadienį, kovo 5 d., 22.00 val.) su po Amelijos iš Monmartro vaidmens beprotiškai išpopuliarėjusia Audrey Tautou, senesnėje “Meilėje keturiese” (TV4, penktadienį, kovo 7 d., 15.00 val.), kur galima pamatyti dvidešimčia metų jaunesnę dabarties prancūzų žvaigždę Danielį Auteulį, o apie problematiką, nuostabiai pritampančią prie kitų savaitės filmų, atvirai prabyla jau pavadinimas. Įdomus ir keistokas anglų “Balselis” (1 Baltijos kanalas, penktadienį, kovo 7 d., 22.05 val.); Brenda Blethyn vaidina sau tradicinę vulgarią bobšę (prisimenate kad ir “Paslaptis ir melagystes”?), užtat po namus kaip šešėlis vaikšto jos duktė Laura (puiki Jane Horrocks, įnešanti į juostą lyrizmo), po tėvo mirties beveik nebekalbanti, užtat turinti nepaprastą talentą imituoti garsias dainininkes - Judy Garland, Billy Holliday, Marilyn Monroe, Marlene Dietrich. Bet ji dainuoja vien tik sau...
Senas gruzinų filmas “Nepaprasta paroda” (Vilniaus TV, sekmadienį, kovo 2 d., 17.30 val., ir antradienį, kovo 4 d., 14.05 val.) pasakoja, kaip dailininkas pardavė oficialiems ponams skulptoriaus talentą, ir kelia nuostabą, kaip anuomet tokia pikta satyra apskritai galėjo pasirodyti ekranuose.
Šio šeštadienio (kovo 1 d.) vakare - apskritai dvi didžiai netradicinio humoro juostos: šiuo metu plačiai garsėjanti rusų juosta “Gegutė” (1 Baltijos kanalas, 20.25 val.), pasakojanti, kaip per 1939 metų rusų ir suomių karą likimas neutralioje zonoje suvedė tris žmones, - rusą, suomį ir jauną samę, nemokančius kitų kalbų, tik savąją. O apie japonų meistro Shohei Imamuros “Šiltą vandenį po raudonu tiltu” (“RenTV”, 24.00 val.), mūsų kino teatruose vadintą net erotine komedija, minėjau, kai pasirodė jos lietuviška vaizdajuostė.
Mistikos šešėliai
Kaip greitai ir pas mus filmas po truputį ima prabėgti visam pasauliui būdingą rodymo ciklą: kino teatrai - vaizdajuostė - televizija.
“Šiltame vandenyje...” man visuomet atrodė esmingiausias ne vietomis pasitaikantis humoras, nors jis irgi savaip “sušildo” kino juostą, o jo filosofiniai apmąstymai apie kuriančiąją moters galią, jo originaliai sugalvotas, bet, aišku, ne visų žiūrovų vienodai vertinamas pagrindinis mistinis motyvas: filmo herojė turi fiziologinę paslaptį, ji yra pritvinkusi gyvybės syvų, kuriuos, aišku, galima vadinti ir tiesiog šiltu vandeniu.
Įdomu, kad Japonijos kine nuo seno, o dabar - ypač apstu juostų su mistikos elementais. Tiesa, tos žmogiškosios S. Imamuros intonacijos jie dažniausiai neturi, atitinka mistinio trilerio žanrą. Bet jie ten irgi kuriami itin meistriškai.
Tokį dar naują japonų kūrinį “Skambutis” (TVS, sekmadienį, kovo 2 d., 23.05 val.) tėvynėje lydėjo - nieko sau! - reklama: “Pažiūrėk šį filmą ir mirk!”. Blogio jėgas, jų signalą Hideo Nakatos juostoje įkūnija mįslinga vaizdajuostė. Lygiai po savaitės, vos tik ją pažiūri, tau padarys vizitą nepalenkiama, kraugeriškai nusiteikusi šmėkla. (Tikiuosi, tarp skaitytojų neatsiras tokių, kurie visai atsisakys bet kokių vaizdajuosčių...) Žurnalistei ir jos buvusiam vyrui tenka ieškoti būdų, kaip išsigelbėti, nes jie - irgi tarp tų žiūrovų. Bet filme ne taip svarbios tradicinės trilerio išmonės, kiek senovinės budistų legendos apie žiaurius vaiduoklius, kurių įtaka čia neišvengiama. Taigi dėl “Skambučio” įmanoma kalbėti ir apie nacionalines šaknis.
Irgi ir kino teatruose, ir vaizdajuoste Lietuvoje rodytas kitas talentingas mistinis - šį kartą ispanų - kūrinys “Kiti” (kabelinės televizijos, pirmadienį, kovo 3 d., 21.00 val.). Nicole Kidman, įsikelianti į niūrius namus, keista jos vaikų alergija dienos šviesai, nepaprastai keisti tarnai, dėl kurių ilgai svarstysi, ar jie gėrio, ar blogio jėgos, vėliau - viską iš esmės apverčiantis, niekaip nenuspėjamas finalas, - visa tai liudija, kad ispanų režisierius Alejandro Amenabaras dar džiugins mus ne kartą. Gal nebūtinai bauginančia mistika?
Kamerinės juostos ir hitai
Iš pirmųjų šią savaitę ypač norėčiau patarti pamatyti nenaują ir kažkodėl labai retai kada demonstruojamą prancūzų irgi kažkur pradingusio režisieriaus Maurice’o Dugowsono juostą “F... kaip Ferbenksas” (TV4, antradienį, kovo 4 d., 15.00 val.). Nuotaikingas, tai liūdnas, tai linksmas pasakojimas apie tai, kaip nelengva romantikui prisitaikyti šiuolaikiniame didmiestyje, kaip jis ieško atgaivos kino teatrų salėse, kur dar teberodomi Holivudo negarsinio kino žvaigždės Douglaso Fairbankso nublankę nuo laiko filmai, iki šiol tebekelia mįslių. Pagrindinį herojų vaidina tuomet labai gerai pradėjęs karjerą, drauge su Gerard’u Depardieu vaidinę šaunius pagarsėjusio filmo “Šokantys valsą” dykaduonius, - Patrickas Dewaere’as. Bet netrukus žadančio aktoriaus nebeliko - jis nusižudė.
Kaip tyčia, į sovietų ekraną filmas, kad ir pakarpytas, buvo išleistas. Tik turbūt manydami, kad šioje šalyje tikrai niekas nė negirdėjo apie Fairbanksą, redaktoriai pakeitė jo pavadinimą. Filmą pavadino “Jis norėjo gyventi”, tokį jį kadaise matėme ir Vilniuje - kaip tik prieš tragišką Dewaere’o mirtį. Ar ne per daug sutapimų? Ar čia mane paveikė savo paties pastraipos apie mistiką?
Jeigu kam patiko puikaus amerikiečių šokėjo Fredo Astaire’o meistrystė neseniai rodytame filme, tas gali surizikuoti ir dar kartą įsijungti “RenTV” - trečiadienį, kovo5 d., deja, tiesiog “žvėrišku” laiku - 0.55 val. Deja, filmo “Jolanda ir vagis” pačiam matyti neteko, bet juk neretai ir žiūrime pagal kūrėjų pavardes. O čia - ne tik Astaire’as, bet ir vienas reikšmingiausių Holivudo miuziklų režisierių Vincente’as Minelli, beje, padovanojęs pasauliui ir talentingą dukrą Lisą Minelli.
Šią savaitę pasirodys du gigantiški istoriniai hitai.
Lenkai iš viso siūlo jūsų dėmesiui 4 serijų “Ugnimi ir kalaviju”, visas jas rusų kanalas “TVcentr” - kaip malonu! - rodo tą pačią 16.00 valandą, o pradeda pirmadienį, kovo 3 dieną. Ganėtinai profesionaliai suremtas šlageris nukelia į XVII amžių, į visokias kaimynų kovas su kaimynais. Batalinės scenos stiprios, Isabella Scorupko išvaizdi. Bet šitas vajus lenkų kine ekranizuoti visus paeiliui Henryko Sienkiewicziaus pseudoistorinius romanus, atrodo, jau baigiasi. Aš manau: apie dabartį kurti sunkiau, nes ji - čia pat, už lango, o kas ten buvo tokioje nutolusioje praeityje - kas bepatikrins?
Meniškai išraiškingesnis atrodo irgi didelis kūrinys “1492 metai: rojaus užkariavimas” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, kovo 2 d., 20.10 val.). Tas rojus - aišku, Amerika. Jo atradėjas - Kolumbas, bet, pastebėkite, kad net pavadinime skamba ne “atradimas”, o “užkariavimas”. Šį didįjį keliautoją į amerikiečių filmą vaidinti buvo pakviestas europietis Gerard’as Depardieu ir įdomaus režisieriaus Ridley Scotto lūkesčių jis neapvylė, sukurdamas ne klišę, bet charakterį - o istoriniame kine tai pasitaiko ne taip jau dažnai.
Galima ginčytis dėl perdėto filmo plastikos dekoratyvumo. Betgi rojus ir turi būti rojus, ar jame groja arfos, ar tik vaikštinėja beveik nuogi piliečiai.
