Lietuvoje galima įsigyti ar išsinuomoti normalią vaizdajuostę su kultine jaunimo juosta “Bėk, Lola, bėk”. Dabar mergina (Franka Potente) bėgs maratoną dėl savo žioplo mylimojo (Moritzas Bleibtrau), palikusio pinigus metro, jau namų ekranuose.
Vokiškas fenomenas
Žinoma, iš buitinės logikos taško jauno vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio kūrinys neišlaiko nė menkiausios kritikos. Ir krepšys su 100 tūkstančių markių, neapdairiai - kad būtų filmas - paliktas po žeme, ir reikalavimas grąžinti pinigus per 20 minučių, kai dar reikia juos turėti, - ne pačios įtikimiausios detalės.
O vis dėlto filmas, atvirai ir talentingai sukurtas ekspresyvia klipų stilistika, įtraukia taip, kad apie realiuosius motyvus čia tiesiog nebelieka laiko galvoti. Simpatiški jauni herojai (ir F. Potente, ir M. Bleibtrau, neseniai matytas “Eksperimente”, susilaukė nemažai užsieninių pasiūlymų), kvapą gniaužiantis, visai kaip vaikystėje, magiškasis kino klaustukas: suspės - nesuspės? Ritmas, plastika, muzika - viskas pajungta tam beveik “grynajam kinui”, kur nėra vietos refleksijai. Nebent patraukliam kino pasakojimui pasibaigus gali iš savosios varpinės pagalvoti - na, ir laikai, kai ne vyriškis padeda papuolusiai į bėdą moteriai, o, atvirkščiai, bernas verksmingai maldauja dar spėjančią jam paskambinti merginą: bėk, girdi, brangute, gelbėk!
Kita - nesuprasi, ar jau egzistuojanti, ar dar tik anonsuojama - to paties T. Tykwerio licencinė lietuviška vaizdajuostė pristato naujausią jo kūrinį “Rojus” (galima versti ir “Dangus”). Sukurtas pagal anksti mirusio lenkų metafiziko Krzysztofo Kieslowskio nebespėtą realizuoti scenarijų, šis kūrinys, išduodantis atleidimo pažymą jaunai, rankas susitepusiai teroristei (Cate Blanchet), šaukiasi metaforiškumo, kaip ir “Bėk, Lola, bėk”, tačiau įstringa tarp tos finalinės metafizikos - skrydžio į dangų - ir trilerio konkretumo. Kieslowskis visuomet kalbėdavo Tikėjimo, Kaltės, Atlaidos kategorijomis, filmas nejučia nuima tas didžiąsias raides ir tuo gerokai pralošia.
Su juosta, T. Tykwerio nufilmuota tarp “Lolos” ir “Rojaus”, “Princesė ir karžygys” mus jau pažindino kabelinės televizijos, o dabar ją rodo Baltarusijos TV (sekmadienį, balandžio 13 d., 22.10 val.). Tiesa, prieš tai filmą dar pavyzdingai sužlugdė Vilniaus kinofikatoriai: amžiną atilsį “Kino tvane” apskritai neįvykdavo jo seansai, o amžiną atilsį “Akropolis”, mano, matyt, ne veltui jau iš pat pradžių pramintas “Nekropoliu” (kaip nepasigirsi įžvalgumu!), rodė jį kaip vaikišką, tad tarp lakstančių darželinukų ten filmo išbūti iki galo irgi negalėjai.
Juosta heroje pasirenka visai ne tikrą viduramžių princesę, o psichiatrijos ligoninės seselę (ta pati F. Potente), ieškančią savo išgelbėtojo per autokatastrofą, o paskui sunkiai besibraunančią į vidinį šio rūstaus žmogaus pasaulį. Nieko sau “vaikiškas filmas”!
Vokiečiai vis plyšauja apie savojo kino “naująją bangą”, skiria jai didžiules lėšas, o ji kaip neatidunda, taip neatidunda. Lieka Tomo Tykwerio fenomenas, dar keli ryškesni net ne režisieriai su sava programa, o pavieniai filmai. Mene atsišviežinimo nesuplanuosi, kad ir būtum pedantiškas kaip vokietis.
Mūsų Kino pavasaris
Iš šios savaitės europietiškų filmų, kuriuos demonstruoja televizijos, visai įmanoma suformuoti savą Kino pavasarį (naujasis festivalio pavadinimas “Vilniaus pavasaris” - pernelyg bendras, užtat ir “neprilimpa”).
Kadangi artėja Velykos, televizijos jau irgi pradeda tai prisiminti, tokio festivalio diapazonas svyruotų tarp religinės rimties iki šiuolaikinių linksmybių.
Tiesiogiai Senojo Testamento legendas filme “Biblija. Pradžia” (TV4, pirmadienį, balandžio 14 d., 15.00 val.) bando interpretuoti žymus italų meistras Ermanno Olmi, savo genialiame filme “Medis klumpėms”, kadaise pelniusiame Kanų “šakelę”, išaukštinęs valstietiją taip gražiai, kaip nė vienas kitas. Deja, formalus meistriškumas, kaip pernykščiame Kino pavasaryje pastebėjome, žiūrėdami meistro istorinę freską “Ginklo amatas”, liko, o žmogiškasis turinys kažkur išgaravo ir tai, deja, sakytina apie religinę juostą taip pat. Iškankintos dvasininko (Gunnaras Bjornstrandas) dvejonės Ingmaro Bergmano filme “Komunija” (LTV, antradienį, balandžio 15 d., 22.15 val.) manęs - gal neuždaužys akmenimis Bergmano maniakai, manantys, kad tiesiog kiekvienas jo filmas tolygus šventai “plotkelei” - neįtikina, maža to, vargina. Labai trumpa juosta (valanda ir 20 minučių) palieka kone dviejų serijų įspūdį.
Gal religinėmis temomis ekrane geriau prabilti kiek atitraukta, netiesiogine kalba? Juk minėtojo K. Kieslowskio ir “Rojaus” - kas, kad tinkamai nerealizuoto ekrane, ir jo paties pastatyto kokio “Trumpo filmo apie žudymą” teologija pateikiama ne iliustratyviniu, o disputo principu, maža to, nardinama į dabarties aplinką. Kas nori, pasistengs - supras.
Galėčiau, kiek utriruodamas problemą, šiuolaikiniu religiniu filmu pavadinti kad ir pakvaišusiojo bosnio Emiro Kusturicos “Arizonos svajonę” (Ukrainos TV, šeštadienį, balandžio 12 d., 23.20 val.), sukurtą už prancūzų pinigus, bet nukėlusią veiksmą į dabarties Amerikos gilumėlę. Visi šio linksmo ir švelnaus filmo personažai, puikiai sukurti tokio lygio aktorių, kaip amerikiečiai Johnny Deppas, Faye Dunaway, Jerry Lewis, čekė Paulina Porizkova, turi savas manijas, jau artėjančias prie religinio įsijautimo. Kuo ne šventas Akselio (Deppas) noras gyventi tarp Aliaskos eskimų ar našlės Ilainos (Dunaway) geismas pakilti skrydžiui - iš rusvai išdegusių Arizonos prerijų, beveik kaip iš Palestinos dykumų?
Ne tiek manija, kiek kibus noras išgyventi, tapus našle, įkvepia labai linksmos britų komedijos “Verslo planas pagal ponią Greis” (TV4, trečiadienį, balandžio 16 d., 21.15 val.) heroję. Kad nebereikėtų, skolininkams skambinant, kaip idiotei lementi į ragelį vaikišku balseliu: “Veli soli, nou mama”, ponia Greis (Brenda Blethyn) savo provincijos oranžerijoje pakeis orchidėjas kitokiais želmenimis. Kokiais - jei filmo anksčiau nematėte - lyg ir nederėtų sakyti, bet jie suteiks herojei ir finansinės, ir žmogiškosios laisvės, būkite ramūs. Kodėl juosta turėjo nemalonumų su tolerantiška britų cenzūra, irgi suprasite, kai pamatysite šį smagų, periferijos tipažų juokingų papročių bei tvirto pagrindinio charakterio kino aprašymą.
Labai smagi, bene smagiausia iš ankstyvųjų nuotykinių prancūzų komedijų su Jeanu Pauliu Belmondo - tai “Žmogus iš Rio” (TVS, šeštadienį, balandžio 12 d., 19.45 val.), kaip ir “Verslo planas...” - himnas avantiūrai, tik kitokio užmojo ir specifikos. Vėliau buvo jau tik kartojimai to paties.
Gal įtraukime į retrospektyvinę savojo europietiško festivalio dalį ir vieną keisčiausių Federico Fellini kūrinių “Orkestro repeticiją”. Tai, kad jūs galbūt nemokate nei italų, kuria filmas sukurtas, nei prancūzų, kuria jis kanale “Mezzo” (antradienį, balandžio 15 d., 18.00 val., ir penktadienį, balandžio 18 d., 15.15 val.) bus subtitruotas, kalbų, neturėtų perbraukti jūsų smalsumo. Mat ir taisyklingiausia lietuvių kalba žiūrint ši daugiaprasmė juosta apie muzikantų maištą - beveik tikrą revoliuciją, - sprogstančią viename orkestre, paliks tiek klaustukų, kad juos įveikti galėsite, tik improvizuodami patys. Gal ne veltui kritikės Jūratės Visockaitės kadaise parašyta šio filmo recenzija irgi vadinosi mįslingai: “Repetuojant visuomenę”?
O ką, mįslė - tai labai geras kiekvieno apgalvoto festivalio dramaturgijos komponentas.
Atsiprašymas kanalui
Aną kartą, gerai neišstudijavęs kanalo “TV1000” specifikos, pateikiau jį vien kaip pornoprodukcijos tiekėją (vienas skaitytojas net atsiduso: ką, Stepokai, pyksti, kad ne “hard”?). Tiesa, labai nervina ir tenykštė dezorientuojanti, tiesiog neįtikėtina reklama, apie beveik užmirštą Quentiną Tarantino klykianti kaip apie genijų, o pilką “Džekę Braun”, ir pastačiusią daug žadėjusio režisieriaus karjeros tašką, traktuojanti kaip šedevrą: mat “mes rodom”.
Vis dėlto ateinančios savaitės “TV1000” programa privertė sudvejoti. Čia demonstruojama mąsli ir melancholiška Wayne’o Wango ir Paulo Austerio dilogija “Dūmas” ir “Liūdesys veide”. Seansų - gausybė, taip kad kiekvienas galėtų pasirinkti jam patogią sieną bei laiką: “Dūmas” - šeštadienį, balandžio 12 d., 13.00 val., kitądien 7.05 val., trečiadienį, balandžio 16 d., 17.00 val., ir dar ketvirtadienį, balandžio 17 d., 11.00 valandą. “Liūdesys veide” - sekmadienį, balandžio 13 d., 13.00 val., kitądien 7.00 val., ketvirtadienį, balandžio 17 d., 17.00 val., ir penktadienį, balandžio 18 d., 11.00 val.
Improvizaciniai filmai, atskleidžiantys JAV “nepriklausomųjų” manieros savitumus (ne veltui antrajame dilogijos filme net pasirodo nepriklausomas režisierius Jimas Jarmuschas, taip pat ir pati Madonna), sukurti draugų, ir tas žmogiškasis bendravimo pradas gražiai prasismelkia į ekrane pasakojamas nesibaigiančias, kartais nutrūkstančias istorijas. O viską sieja tikra Holivudo žvaigždė, galinti sau kartais leisti nusifilmuoti štai tokiame mažo biudžeto brangakmenyje - Harvey Keitelis, kuriantis Niujorko tabako parduotuvėlės, formaliai susiejančios visus personažus ir jų linksmai liūdnokas istorijas, savininką. Beje, šaunųjį Keitelį jūs dar galite pamatyti ir naujesniame filme “Supančioti” (kabelinės televizijos, antradienį, balandžio 15 d., 21.00 val.), bet šioje melodramoje nėra to įstabaus “Dūmo” lengvumo, jis kuriamas jau pagal geležines Holivudo taisykles.
“TV1000” parodys ir visai pakenčiamą rusų kartoką komediją “Kapeika” (antradienį, balandžio 15 d., 13.00 val., ir kitądien 7.00 val.), tiesa, apdainuojančią ne monetą, o pirmos laidos “Žiguliuką”, pereinantį iš rankų į rankas ir taip pateikiantį įvairių epochų bei socialinių Rusijos sluoksnių smagią panoramą. Šis filmas visai neseniai pabuvo Lietuvos kino teatruose, o Tailando parodijinis vesternas “Juodojo Tigro ašaros” (pirmadienį, balandžio 14 d., 3.00 val., ir kitądien žmoniškesniu laiku - 21.00 val.), suteikiantis daug gardaus juoko savo kičiniais padidinimais, dar teberodomas.
Taigi “TV1000” bent šią savaitę (žiūrėsime, kas bus toliau) erotikos laidomis neapsiriboja, o naują filmą, apie kurį visi šiandien kalba, per jį, pasirodo, įmanoma pamatyti. Kaip ir per mūsų operatyvias kabelines televizijas. Šią savaitę jos jau demonstruoja irgi kino teatruose dar linksmai tebetriukšmaujančias “Mano dideles storas graikiškas vestuves” (šeštadienį, balandžio 12 d., 21.00 val.). Bet kur kas įdomiau, kai kabelinės parodo naują pagarsėjusią juostą, kurią mūsų platintojai paniekino. Tiesa, dar nemačiau Billy Bobo Thorntono režisuotos ir suvaidintos komedijos “Tėtušis ir kompanija” (kabelinės televizijos, ketvirtadienį, balandžio 17 d., 21.00 val.), bet manau, kad po jo autorinės juostos “Išgaląstas skustuvas” ir vaidmens brolių Coenų “Žmoguje, kurio nebuvo”, reikia įdėmiai sekti viską, ką daro ši nauja ir labai netradicinė Holivudo žvaigždė. Na, o drastiškas biografinis “Pinjeras” (kabelinės televizijos, pirmadienį, balandžio 14 d., 21.00 val.) apie portorikietį menininką, garsėjusį Niujorke ir kūryba, ir bohemišku gyvenimo būdu, kažin ar tik nebus stipresnis už visų taip liaupsinamą, bet labiau “statistiniam žiūrovui” pritaikytą “Fridą”.
Klasikos link
Galbūt šį iškilų žodį “klasika” turėjau pavartoti jau tuomet, kai prabilau apie Bergmano “Komuniją”. Bet jis pravers ir dar kitą savaitę, kai bus rodoma didžiojo švedo “Persona”, o šią jis man labiau asocijuojasi su Luchino Visconti freska “Rokas ir jo broliai” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, balandžio 13 d., 2.05 val.; kadangi šis kanalas kartais ir kartoja filmus, gal įmanoma palaukti ir ne tokio beprotiško laiko?).
Skurdžių valstiečių šeima, vienas jų - kuklus gražuolis Rokas (jaunas Alainas Delonas), atvykę į Milaną, po truputį ima prarasti sveiką sodietišką savo moralę. Vienas katalizatorių - gatvės mergina Nadia, kurią Annie Girardot suvaidino tiesiog genialiai. Bet Visconti juostoje viskas neapsiriboja tik gerai papasakota tragiška istorija. Ne veltui filmo pavadinimas primena “Juozapą ir jo brolius”, o kai kurios scenos (laimės atsisakymas dėl brolio) atrodo tiesiogiai paimtos iš Dostojevskio. “Rokas...” - išdidi ir liūdnoka atmintis tų laikų, kai kinas dar buvo Kinas.
Sekmadienio naktimis (ir dar nekartodamas) klasikinius filmus paprastai demonstruoja Pirmasis lenkų kanalas. Šį kartą jis siūlo ankstyvą ispanų kino chuligano - aišku, gražiausia prasme - Pedro Almodovaro juostą “Kika” (TVP1, sekmadienį, balandžio 13 d., 1.15 val.). Šis farsinis trileris, kupinas ekstravagantiško sekso, turbūt nepanašus į nieką kita - kaip tas kriminalų rašytojas, perkeliantis į knygas savą maniako patirtį. Tiesa, kodėl šis kanalas kitą klasikinę juostą “Pietietis” rodo visai kitu, jam nebūdingu rytiniu laiku - ketvirtadienį, balandžio 17 d., 10.55 val. - sunku įspėti. Tai prancūzų klasiko Jeano Renoiro dar emigracijoje Amerikoje 1945 metais sukurtas skaudžiai realistinis pasakojimas apie fermerį ir jo kovą dėl išgyvenimo.
Jeigu sovietinis kinas būtų buvęs rodytas ne vien imperijoje, o ir už jos ribų, kas žino, gal šiandien jau klasikine vadintume švelniai juokingą trijų Dagestano vaikinų meilės tai pačiai merginai istoriją “Vėrinys mano mylimajai” (“RTR planeta” ir VTV, penktadienį, balandžio 18 d., 10.30 val.), Tengizo Abuladzės sukurtą Gruzijoje 1971 metais. Bet ne tik “knygos turi savo likimus”, filmai irgi, ir kartais ne pačius linksmiausius...
Malonu, kad Antrasis nacionalinis kanalas šią savaitę (tik ar taps tai tradicija?) rodo šviečiamąsias juostas, skirtas tiems, kurie nori daugiau išgirsti apie kino istoriją. Šeštadienį, balandžio 12 d., 19.00 val. jie galės pamatyti amerikiečių komedijos ištakas, susipažinti su Macko Senneto ir Charlie Chaplino kūrybinės veiklos pradžia, o pirmadienį, balandžio 14 d., 21.00 val. pamatyti per LTV-2 filmą apie garsiausią iš kino kaubojų Johną Wayne’ą, vaidinusį ir klasikiniame Johno Fordo “Diližane”, ir dar šimtuose nebe tokio polėkio vesternų.
