Vakarų kiną užplūdo amnezija kaip naujose lietuviškai pasirodžiusiose vaizdajuostėse “Bornas. Sunaikinta tapatybė” arba “Praradęs atmintį”. Ak, kaip tai palengvina scenaristų gyvenimą!
Spėliojimų kinas
Kadaise Lietuvoje buvo populiarus toks rusiškas romansas širdį draskiančiais žodžiais: “Aš viską viską užmiršau, aš viską tau seniai atleidau...” Nors logikos jame - ne per daugiausia: jeigu jau užmiršai, tai nebeliko ir ką atleisti.
Taip ir tame kine. Paprastai scenaristai privalo bent kaip nors motyvuoti herojų poelgius, charakterio vingius. O čia - nieko tokio: prarado atmintį, nebežino, kas jis toks, tai kodėl mes, dramaturgai, turime žinoti? Spėliokit patys.
Žinoma, utriruoju. Stebėti dvi gražuoles, prarandančias atmintį, o paskui net susikeičiančias individualybėmis Davido Lyncho ryškiame “Malholando kelyje” - grynas malonumas, ir visai nesvarbu, kad čia ne viskas logiškai paaiškinta. “Airis” turi alibi realioje anglų rašytojos Iris Murdoch biografijoje. Nykiausias šioje gretoje - bendras kelių europietiškų šalių produktas “Praradęs atmintį”, kur herojus naudojasi savo kūnu kaip bloknotėliu, užsirašydamas ant jo, pavyzdžiui: “Nusipirkti duonos ir alaus”. Gal tik erotiniai šio vidutiniško filmo motyvai įneša tam tikro humoro, nes herojus tikrai neįsivaizduoja, ar jis mylisi su ta moterimi pirmą, ar 121-ą kartą.
“Bornas. Sunaikinta tapatybė” žiūrimas kur kas įdomesnis. Tai juosta apie šnipus, na, o koks gi, atrodytų, šnipas iš mažiuko, padoraus Mato Damono, labiausiai įstrigusio kaip kaprizingas vunderkindas Vilas Hantingas? Tas neatitikimas - originalus. Juntantis nuolatinį pavojų (kažką prisidirbo, bet ką?), nelauktai sau pačiam demonstruojantis profesinį pasiruošimą (bene nebus šis ponaitis iš CŽV?), Bornas įsilieja į gerokai sąlygišką filmo pasaulį su pastebimu entuziazmu, persiduodančiu ir žiūrovui.
Nelabai prisimena vakardienos ir Keanu Reeveso herojus linksmame filme “Po vakarėlio” (RenTV, ketvirtadienį, birželio 5 d., 21.05 val. ir kitądien, 9.15 val.), bet tai veikiau vadinamoji “buitinė trauma”, lemta koledžo išleistuvių baliaus.
Gerokai primirštą filmą rusai sąmoningai išleidžia, suprantama, tam, kad prisišlietų prie naujausios Reeveso ir kino teatruose rodomos juostos “Matrica: perkrauta”. Reklaminiais tikslais taip elgiamasi visame pasaulyje: o kam, pasižiūrėjus naują “Matricą”, bus neįdomu, kaip aktorius atrodė bei ką vaidino 1988-aisiais?
Ateinančią savaitę Vilniaus “Lietuvoje” įvyks Kaukazo kino dienos: rodys armėnų animaciją bei gruzinų vaidybinį filmą. Pasklaidęs televizijos programas, irgi randi kažką, kas atgaivintų šių skambėjusių kinematografijų praeitį. Žinoma, neva komedija “Žiogelis” (TV4, penktadienį, birželio 6 d., 15.00 val.) su trumpam populiaria Leila Abašidze primena ne tą stiprųjį tolesnį specifinį (net disidentinį) gruzinų kiną, o tik po J. Stalino mirties dingusius vienus sovietinius štampus bei atsiradusius kitus.
San Reme premijuota armėno Henriko Maliano juosta “Mes ir mūsų kalnai” (“Rossija” ir VTV, pirmadienį, birželio 2 d., 22.00 val. ir kitądien, 10.00 val.) jau kur kas stipriau, sąmojingiau atskleidžia tautinį mentalitetą, kuris pasirodo, kai prie keturių aukštai kalnuose gyvenančių piemenų bandos priklysta “niekieno” (vadinasi, kaimyno) avelė.
Visa bėda, kad pinti tokius štai saitus, kaip sakoma, - Pelenės triūsas. Mūsų krašte tikrai niekas negalvoja apie perimamumą, tad ir tokios sąsajos tarp televizijos bei aktualaus kino teatrų repertuaro atsiranda grynai spontaniškai, atsitiktinai. O kontaktas būtų naudingas ir vieniems, ir kitiems.
Spontaniška ir įtartina dovana Alaino Delono gerbėjams: tą pačią dieną (trečiadienį, birželio 4 d.) - ir orus, kupinas Dostojevskio kunigaikščio Myškino tyrumo, Rokas klasikiniame Luchino Visconti epe “Rokas ir jo broliai” (TV4, 13.35 val.), ir jau visiška duobė - buvęs šokėjas primityvioje juostoje “Šokių mašina” (“TVcentr”, 19.00 val.), bandančioje nemokšiškai sieti choreografiją ir kriminalą. Nors laikas tai ir leistų, geriau jau nežiūrėti vieno filmo po kito.
Savaip įdomūs
Televizinėje savaitės programoje yra naujienų, bet dažniausiai jos banalios kaip japonų “Rojaus vaikinai” (RenTV, šeštadienį, gegužės 31 d., 0.15 val.), su geroka žiaurumo doze rodantys vargšą japonų verslininką, patekusį į Filipinų kalėjimą, pramintą “Rojumi”. Egzotikos pakanka. Jos yra ir jau penktojoje Vicente Blasco Ibanjezo romano “Kraujas ir smėlis” ekranizacijoje (RenTV, antradienį, birželio 3 d., 21.05 val.). Tiesa, vyriškasis objektas, dėl kurio čia verda melodraminės pietietiškos aistros, - gana beveidis, užtat pavydui be išlygų pasiduodančios Sharon Stone ir Ana Torrent - labai įspūdingos.
Man, prisiekusiam estetui, britų socrealisto Keno Loacho filmas “Slapti žaidimai” (“Tango TV”, ketvirtadienį, birželio 5 d., 22.00 val.) atrodo įdomus ne tiek permanentinės anglų ir airių konfrontacijos vaizdais, kiek tuo, kad įmanoma palyginti, kaip kitų režisierių rankose atrodo šauni amerikietė Frances McDormand, išgarsėjusi ironiškuose brolių Coenų filmuose. Mėgstantys melodramas bei Meryl Streep sugebėjimą jose vis dėlto nenusisnargliuoti gali pažiūrėti “Marvino kambarį” (TV1000, sekmadienį, birželio 1 d., 15.00 val. ir kitądien, 9.00 val.). Šiame filme vadinamojo medicininio humanizmo, aišku, perdaug, bet greta M. Streep pasirodo dar ir Diane Keaton, Robertas De Niro, Leonardo DiCaprio. Ansamblis - Dieve duok, štai kad dar būtų ir režisūros...
Kad prancūzo (ar prancūzų kanadiečio - bijau pameluoti) Yveso Simoneau “Lengvuose piniguose” (kabelinės televizijos, šeštadienį, gegužės 31 d., 21.00 val.) būtų labai daug išmonės, irgi nepasakysi. Bet dabar, kai didysis (ir fizine, ir visomis kitomis prasmėmis) monstras Marlonas Brando filmuojasi taip retai, juostos vis dėlto reikėtų nepraleisti. Į kalėjimo viršininką, pramintą Švedu, į jo šeimyninių bei tarnybinių negandų vaizdą, piešiamą Brando, pažiūrėti tikrai verta.
Pavadinimas “Didysis kanjonas” (TVP1, sekmadienį, birželio 1 d., 23.50 val.) lyg apeliuotų į amerikiečių dievinamą didingą gamtą, į epą. Viso to Lawrence’o Kasdano filme nėra, o yra vien ironiškas kanjono palyginimas su megapoliu - šiuo atveju Los Andželu. Dviejų valandų, bet atrodančiame daug ilgesniu kūrinyje iškyla ir dingsta gausybė personažų, problemėlių, problemų, iš kurių reikšmingiausia, atrodo, baltųjų ir juodaodžių miesto gyventojų santykiai. Apie tai prabylama gana įtaigiai, nors filmas, kad ir gavęs 1991-ųjų Berlyno “Aukso lokį”, vargu ar buvo jo taip jau vertas.
Užtat epo pakanka rusiškoje televizijos programų dalyje, labiausiai priderintoje prie Peterburgo jubiliejaus iškilmių. Keista, bet ikikarinis Vladimiro Petrovo dviejų serijų filmas “Petras I” (“Tvcentr”, šeštadienį, gegužės 31 d.,10.50 val.; kita serija – kitądien, 10.45 val.), nepaisant galimo kai kurių istorinių vertinimų pakoregavimo, visai neatrodo pasenęs. Nikolajaus Simonovo caras įsibrauna į ekraną kaip vėtra, pajungdamas sau visą daugiafigūrį reginį. Tai gyvas kinas. Man asmeniškai kur kas labiau sukriošusi atrodo pernykštė amžinojo rusų vunderkindo Aleksandro Sokurovo “Rusų arka” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, gegužės 31 d., 22.15 val.), vienu nesibaigiančiu kadru - techniškai tai tikrai įdomu - perskrendanti ir reklamiškai pateiktą Ermitažą, ir įvairiausius Rusijos istorijos klodus. Filme daug kas erzina neišpasakytu naivumu, tarkim, prancūzų pasiuntinio (Sergejus Dreidenas) entuziastingi kūdikiški klykavimai prie Ermitažo drobių, tarsi personažas būtų iš Tambovo ir niekada iki tol nematė dailės kūrinio.
Nusistovėjusius kaip vynas filmus rekomenduoti mažiausiai rizikinga. Kas gi nepasiduos gangsteriškos baladės “Boni ir Klaidas” (TVN7, šeštadienį, gegužės 31 d., 23.10 val.) žavesiui ir neišbrendamam liūdesiui? Ko nepatrauks minorinė, tyliai emocionali dar tik pradedančios karjerą Isabelle Huppert “Nėrėja” (LTV, antradienį, birželio 3 d., 22.00 val.)? Kam nebus malonu siausti po jūras marias klasikiniame Victoro Flemingo (“Vėjo nublokšti”) nuotykių filme su vėjo nugairintu Spenceriu Tracy - “Drąsūs kapitonai” (RenTV, trečiadienį, birželio 4 d., 0.25 val.)? Tai filmai pagal nuotaiką, bet jų meistrystė, metams bėgant, tokia pati šviežia.
Apie asmenybes
Kadangi nemažai publikos labiau domisi ne pačiais filmais, o tais, kurie juos kuria, bent trumpai suminėsiu galimybes patenkinti ir tokį interesą.
Jau esu burbuliavęs, kad ciklas “Poros ir duetai”, kurį įsigijo LTV-2, yra gana formalus. Vis dėlto tie, kurie dar prisimena, kaip amerikiečių spauda, mums išsirinkus prezidentu Valdą Adamkų, lygino jį su savu numylėtiniu Jimmy Stewartu, galėtų ir pažiūrėti ciklo filmą apie doro žmogaus įvaizdžio aktorių Jamesą Stewartą ir bene daugiausiai jį filmavusį režisierių Franką Caprą (šeštadienį, gegužės 31 d., 19.00 val.). Tai - meninis duetas. Na, o pora, apie kurią kadaise tiek rašyta, kuri tuokėsi, mušėsi, skyrėsi, tuokėsi antrąsyk, - tai, žinoma, aktoriai Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas (LTV-2, ketvirtadienį, birželio 5 d., 22.30 val. ir kitądien, 16.00 val.). Gabūs buvo, gyvatės, bet jau skandalistai - kokių reta.
Rusų kanalai noriai rodo laidas arba švietėjiškus filmus apie savus kinematografininkus - cirkininką ir aktorių Jurijų Nikuliną (1 Baltijos kanalas, pirmadienį, birželio 2 d., 1.15 val.), apie sovietinius gulagus ištvėrusius gabius scenaristus Julijų Dunskį ir Valerijų Fridą (TVS, antradienį, birželio 3 d., 18.30 val.) - juos, visuomet kartu rašiusius, net juokais vadindavo “Fridunskis”. Prisimena ir lenkų žvaigždę Danielių Olbrychskį (TVS, sekmadienį, birželio 1 d., 15.00 val.). Gal ir Lietuvoje šio ekspresyvaus talento dar nepamiršo?
Tarp roplių ir pleibojų
Naujojoje Lietuvoje pastebimas ryškus potraukis egzotikai - gal mes sau tokie, kokie esame, atrodome pernelyg nuobodūs?
Linksma, kai vieną ir tą pačią dieną ta pati LNK televizija demonstruoja ir “Gyvatę” (šeštadienį, gegužės 31 d., 23.45 val.) ir “Anakondą” (19.00 val.). Dėl pastarosios tik perspėsiu, kad pavadinimo herojės anakondos nevaidina filme pasirodanti Jennifer Lopez: šioji aktorė turi ir šiek tiek kitų privalumų.
Lenkai “Kinomano puotoje” (TVP1, sekmadienį, birželio 1 d., 2.05 val.) siūlo įstabią neilgą anglų animacinę juostą “Krokodilų gatvė”. Eksperimentininkų brolių Quay filme, sukurtame pagal nacių nužudyto lenkų rašytojo Bruno Schulzo apysaką, krokodilai, berods, pasirodo tik kaip iškamšos. Mįslingas marionečių pasaulėlis, įspraustas tarp dezorientuojančių langų bei veidrodžių, nepaprastai meniškai rodo pasaulį, visiškai praradusį orientaciją. Tai “žiaurioji” animacija, čia jums ne koks “Haris Poteris”: ko verti vien iš žemės išsisukantys sraigtai ir, kaip grėsmingi vikšrai, vėl ten pat sulendantys, arba tas spjūvis į senovinį mechanizmą, kad jo lynai, sankabos staiga sukrutėtų, pradėtų keistą spektaklį.
Kaip, nekankinat savęs ir žadintuvo, tokiu raganų metu vis dėlto pamatyti meno perliuką? Jei kas turi vaizdo grotuvą su taimeriu, problemų nėra: mat, “Kinomano puota” demonstruoja filmus be reklamos.
O grįždamas prie linksmųjų temų, negaliu nepastebėti naujos TV4 kanalo rubrikos “Pleibojaus filmas”. Matyt, tai žinomo žurnalo kino kolekcija, bet skiriama taigi mums. Įsivaizduoju lietuvišką “pleibojų” kaip tokį pat roplį, gaila, dar neparengtą muziejaus ekspozicijai ir todėl galintį pridaryti daugybę nenuspėjamų ir žiaurių niekų.
