Pagaliau pasaulį pasiekė penktoji J. K. Rowling knyga apie fenomenalųjį Harį Poterį. Kol dar bus filmas... O mes bent galime pasidžiaugti senesniais Hario nuotykiais lietuviškoje vaizdajuostėje: juk tai ir lektūra, ir kinas, prie kurio vis sugrįžtama.
Perkeltinės pasakų prasmės
Atrodytų - pasaka. Bet pasakos žanras taip pat gali būti visai neįprastas. Kodėl knygas apie Harį Poterį taip noriai skaito, taip aršiai diskutuoja ir tėveliai, ir seneliai. Jos daugiasluoksnės (dėl filmų gal taip kategoriškai ir nepasakyčiau). Ir diskutuojami, aišku, ne išoriniai siužeto posūkiai, o sumaniai į tuos nuotykius įpintos provokuojančios autorės mintys apie dvasinius, net religinius dalykus, apie gėrio ir blogio priešpriešą. Negi mažai pasakos pėdsakų kad ir M. Bulgakovo romane “Meistras ir Margarita” ar išminties lobyne - “Guliverio kelionėse”?
Nepriklausau tiems kategoriškiesiems, kurie mano, kad kiekviena pasaka - apskritai universaliausias kūrinys. Bet pažvelkime kad ir į šios savaitės, tegul ir ne visos (čia suvėlavęs autorius nuoširdžiai atsiprašo), televizijų programas.
Lenkų komiškos pasakos “Kingsize” (“RenTV”, ketvirtadienį, liepos 3 d., 21.05 val.) fantastinėje šalyje gyvena ir milžinai, ir nykštukai. Dieve mano, koks abiejų populiacijų tarpusavio nepakantumas, koks mažųjų noras, kad visi taptų milžinais, vadinasi, būtų lygūs. Nepamirškime, kad Januszas Machulskis surentė šią juostą su puikiais Jerzy Stuhru bei Katarzyna Figura kaip tik tuomet, kai jo tėvynė laisvėjo.
O sovietinis “Kainas XVIII” (“Naše kino”, trečiadienį, liepos 2 d., 18.40 val., ir kitądien, 11.40 val.)? Nors jis buvo kuriamas dar 1963 metais, cenzūra “nepastebėjo” tų šmaikščių pasišaipymų iš tuščių sovietijos ritualų, kokius, kūriniui suteikdamas tarsi “antrąjį dugną”, taip mokėjo maskuoti, gudria laviruojančia kalba prabildamas scenaristas Jevgenijus Švarcas.
Gal čia ir perlenksiu lazdą, bet garsusis amerikiečių režisieriaus Roberto Rodriguezo filmas “Nuo sutemų iki aušros”(“TV1000”, trečiadienį, liepos 2 d., 19.00 val.) - su jo visomis kruvinomis baisybėmis, ta smukle, įsikūrusia, kaip pastebime tik paskutiniame kadre, ant senovinės civilizacijos griuvėsių, - man irgi atrodo kur kas panašesnis ne į “bojaviką”, o į modernią pasakos modifikaciją, duodančią daug daugiau peno minčiai, negu iš pradžių gali pasirodyti. Jau rytietiška tokia modifikacija - “Stichijų valdovai” (“RenTV”, ketvirtadienį, liepos 3 d., 0.50 val.) - žavi kad ir Europos legendas primenančiais gražiai estetizuotais motyvais: ko verti tie norinčio tapti nematomu kovotojo mokiniai, vienas kurių - Vėjas, kitas - Debesis. O filmas gimė Honkonge.
Laukiant
Visi laukia Lietuvos kinų ekranuose pasirodant tokių filmų, kuriuos pagarsino prizai bei spauda, kurie šiandien pasaulyje - iš pačių žiūrimiausių. O belaukiant, įmanoma tam tarsi pasirengti, ar ką.
Štai šiemečiai Kanai “Auksine palmės šakele” apdovanojo amerikiečių režisieriaus Guso Van Santo “Dramblį”. Kol žiauri juosta mūsų dar nepasiekė, galima dar prisiminti kūrėjo vardą, o jei kas apskritai nematė - tiesiog būtina pamatyti jo ankstesnį originalų filmą “Gerasis Vilas Hantingas” (“TV1000”, penktadienį, liepos 4 d., 16.50 val.) su Matu Damonu, kuriančiu, sakyčiau, kaprizingą vunderkindą. Bet, mano manymu, Gusas Van Santas - iš režisierių chameleonų. Taip, jis turi teminę interesų kryptį (gal jo konkrečiu atveju ir ne visai sveiką) - jaunimas, paaugliai, bet kiek skirtinga ta jo kūryba!
Šiemet su “Adaptacija” labai išgarsėjo (“Oskaras” ir visos kitos šlovės prielaidos) amerikiečių aktorius Chrisas Cooperis. O juk jis dirba kine nuo neatmenamų laikų. Argi neįdomu tiems, kurie “Adaptacijos” dar nematė, susipažinti su senu - ir dar apie šachtininkų streiką, žodžiu, socialiniu filmu, kas šiandien apskritai retenybė - “Meitvanas” (“TangoTV”, ketvirtadienį, liepos 3 d., 22.00 val.). Po to bus galima pasvarstyti, kokie vaidmenys naujai iškeptai garsenybei artimesni: atlikti sunkia realistine maniera ar ekscentriški kaip “Adaptacijoje”.
Klasika - senesnė ir nauja
Nors 1987 metų “Meitvano” kino klasikai priskirti ir nedrįsčiau, per šias dienas TV ekranuose klasikos nemažai - ir visai senutėlės, apie kurias rašomos disertacijos, ir daug naujesnės.
Pirmajam būreliui, aišku, priklauso rusų meistro Vsevolodo Pudovkino, pasaulyje žinomo nemažiau už Eizenšteiną, dar negarsinis (įgarsintas vėliau) 1928 metų filmas “Čingischano palikuonis” (“Naše kino”, ketvirtadienį, liepos 3 d., 0.20 val.). Scenarijų parašė Osipas Brikas - čia negaliu nepasiduoti spaudos visuotinio geltonėjimo tendencijai ir nepainformuoti, kad tai vienas iš garsiosios “meilės trise” kampų, kur kiti du - Lilia Brik bei Vladimiras Majakovskis. Bet su meile scenarijus neturėjo nieko bendra, o pasakojo apie... mongolų išsivadavimo judėjimą.
Šioje vietoje, aišku, daug kas pasukios pirštą prie smilkinio, pasakęs, kad Stepokas galutinai išprotėjo. Atleiskite, tas “judėjimas” man irgi mažai svarbus, bet “Čingischano palikuonis” - tiesiog estetiškai tobulas kino kūrinys, pavergiantis savo ekspresija. Ne veltui jam plojo Europa ir net Amerika, kuriai toks kinas - absoliučiai nelauktas.
Klasiškas jau Amerikos kūrinys - 1941 metų miuziklas “Zigfeldo mergina” (“RenTV”, trečiadienį, liepos 2 d., 0.40 val.). Ką tik regėta “Čikaga” gal labiau glosto akį ryškumu (jei tik ryškumas gali glostyti), o anas filmas ne tik pribloškia vokalu bei choreografija, bet ir Judy Garland, Heddy Lammar ir Lanos Turner puikiai sukurtais, lengvai sociologizuotais charakteriais.
Iš artimesnių epochų klasikos neįmanoma pamiršti švelnaus, įdėmaus, žmogiško Paulo Mazursky 1974-ųjų “Hario ir Tonto” (TV3, penktadienį, liepos 4 d., 11.00 val.). Pagyvenęs amerikiečių džentelmenas Haris (Artas Carney: “Oskaras”) su savo katinu Tontu vaikštinėja po periferinę Ameriką, pačiu savo egzistavimu tarsi įrodydamas, kad ir senti įmanoma oriai, o svarbiausia - patiriant visą gyvenimo pilnatvę. Net pasitelkiant ekscentriškus triukus, kurie, prisipažinsiu, metams augant, darosi vis mielesni ir šių eilučių autoriui. Atsiprašau už įžūlų, egocentrišką palyginimą...
Žinoma, tarp tos naujosios klasikos - ir Sergejaus Paradžanovo 1984 metų “Legenda apie Suramo tvirtovę” (RTR, Vilniaus TV, antradienį, liepos 1 d., 22.00 val., ir kitądien, 10.00 val.). Pradėjęs šįkart nuo pasakos, negaliu nepabrėžti, kad ir šis kankinio bei klajūno kūrinys, pribloškiantis neapsakomu vaizdiniu grožiu, yra artimesnis ne istorinei freskai, o būtent pasakai - keistai, neįprastai, dreskiančiai sąmonę, ir filmui seniai praėjus.
Lokalios prasmės klasika - tai kaimynės Latvijos kinui tikrai svarbus bei vykęs satyros bandymas “Ceplio afera” (RTR, Vilniaus TV, antradienį, liepos 1 d., 10.00 val.). Ir seniau, ir dabar latvių kinematografininkai mėgsta vaizduoti savą tarpukarį. Užtat filmą ir prisiminiau, nes pavydas ima: nejaugi taip ir liksim su Adomėliu, norėjusiu būti žmogumi?..
Vidurio Europos šedevrai
Baisiai - gal dėl kokių kompleksų - smagu ištarti skambų žodį “šedevras”, kai kalbama ne apie didžiąsias kinematografijas.
Šį kartą turiu galvoje pirmiausia danų - bet dar ne tų “Dogmos” danų, o 1987 metų, kai apie tokį Danijos kiną mažai kas ir žinojo, kuklaus režisieriaus Gabrielio Axelio juostą “Babetės šventė” (TV4, antradienį, liepos 1 d., 14.40 val.). Kadangi apie šį puikų - ir filosofišką kūrinį apie žmogaus būtinumą kartais sau sukurti šventę, ir tiesiog įsimenančią apysaką, kurioje pirmu smuiku griežia prancūzų aktorė Stephanie Audran - “Namų kine” esu jau išsamiai rašęs (http://www.omni.lt/index.php?base/z_74854), šį sykį paminėsiu tik jo formalų panašumą į neseniai kino bei televizijos ekranais pražygiavusį ir visiems patikusį “Šokoladą”. Bet pastarasis filmas - gal tik žaismingas, spalvingas, bet kur kas paviršutiniškesnis už danų kino parabolę.
Ispanų tuomet dar debiutanto, o dabar žinomo visur savo baisiais “Kitais”, Alejandro Amenabaro “Atmerk akis” (LNK, penktadienį, liepos 4 d., 0.20 val.) prie šedevro sąvokos dar, aišku, “nesiklijuoja”. Vis dėlto tai buvo reikšmingas debiutas ir kai šią erotinę mistinę dramą su ta pačia aktore Penelope Cruz pakartojo Holivudas, originalo vertė smarkiai pašoko akyse.
Užtat vargu bau daugelis mūsų skaitytojų matė pasaulyje garsų kitos ne pačios didžiausios kinematografijos - olandų - kūrinį “Charakteris” (LTV, antradienį, liepos 1 d., 22.00 val.). O tai visomis prasmėmis išsiskiriantis negirdėto menininko Mike’o van Diemo kūrinys, netgi apdovanotas už vandenyno “Oskaru” už geriausią užsieninį 1988 metų filmą.
Kas jame tokio neįprasto ar negirdėto? Nieko ypatingo: tai tik nepaprastai įtempta, dramatiška jau iki tragizmo dviejų nenuolankių charakterių - tėvo ir sūnaus - kova. Ne tas atvejis, kai “neatitiko charakteriai”. Niūraus kolorito, palaikančio nuolatinę įtampą, kuriai savitos meninės jėgos dar suteikia olandų senovinės tapybos atgarsiai, drama prabyla pirmiausia apie dvasinę jėgą, apie geležinę valią, apie nenorą prekiauti savąja sąžine. O ar tai visuomet gerai, ar toks kone isteriškas stojiškumas negali turėti ir neigiamų padarinių aplinkinių žmonių likimams, - kiekvienas žiūrovas spręs jau pats.
